Vytautas Stanikūnas gimė 1924 m. gruodžio 7 d. Venslaviškiuose (Panevėžio r.) inteligentų Juozo Stanikūno ir Aleksandros Narkevičiūtės šeimoje. Augdamas lietuviškame kaime ir nuo mažens skiepijamas lietuvybės (tėvas J. Stanikūnas buvo poetas slapyvardžiu Žemės Dulkė, rašęs į lietuviškus leidinius), jis širdyje išsiugdė pasišventimą dirbti Lietuvos labui ir visą gyvenimą stengėsi tuo uždegti ir kitus. Jo nuopelnai neliko nepastebėti: už kantrų darbą jam buvo suteiktas nusipelniusio kultūros darbuotojo vardas (1986), o atkovojus Nepriklausomybę, jis buvo taip pat apdovanotas Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medaliu bei Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1996).
Visą savo gyvenimą Vytautas Stanikūnas atrasdavo progos pasimokyti ir pasidalinti savo atradimais bei patirtimi ir nušviesti ne tik jaunimą, bet ir kolegas. 1944 m., atitarnavęs vietinėje rinktinėje, pradėjo mokytojauti. Išstudijavęs Vilniaus universitete menotyrą ir muziejininkystę (1946-1950), priverstas išvykti iš Vilniaus jis apsistojo Biržuose, kur dirbo Biržų 1-ojoje vidurinėje mokykloje mokytoju. 1956 m. neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginį institutą, kur įgijo istoriko specialybę. Tačiau svarbiausias žingsnis sekė po 10 metų, kuomet 1966 m. tapo pirmuoju Lietuvos liaudies buities muziejaus direktoriumi. Kaip pats prisimena, sprendimas eiti pareigas buvo nelengvas, bet nugalėjo noras kuruoti taip Lietuvai reikalingą naują muziejų po atviru dangumi bei nostalgiški ir šilti jausmai lietuviškam kaimui, noras puoselėti šiuos jausmus bei parodyti lietuviško autentiško kaimo svarbą ir kitiems.
Visi, bent kada sutikę Vytautą Stanikūną, pritaria, kad šis žmogus – pasišventęs etninio paveldo saugotojas ir puoselėtojas, rodantis pavyzdį kitiems. Būtent jis padėjo pirmuosius žingsnius Lietuvos liaudies buities muziejuje – tapęs pirmuoju direktoriumi (1966 m.), priminė etninio paveldo, t.y. lietuviško kaimo autentiškumo, svarbą Lietuvos kultūrai, mokė ne tik, kad šį paveldą reikia saugoti, bet ir parodė, kaip jį puoselėti, kad jis išliktų gyvas net sovietų priespaudoje. Būtent Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejaus atgaivintos tradicijos – šventės, folklorinės veiklos, Klojimo teatras – padėjo pamatus lietuvių tautiškumo atgimimui.
Palikęs direktoriaus pareigas, Vytautas Stanikūnas iš Lietuvos liaudies buities muziejaus nepasitraukė: nuo 1986 m. iki 2006 m. čia ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas ir toliau dalinosi savo patirtimi. Kolegos prisimena, kad garbaus amžiaus muziejininkas visuomet visus sutikdavo žvaliai ir vis rasdavo progos ir pajuokauti, ir papasakoti istorijų apie Lietuvos liaudies buities muziejaus pradžią.
Lietuvos liaudies buities muziejus, net ir užgesus Vytautui Stanikūnui, liks šio garbaus žmogaus atminimo vieta. Geriausia padėka, pagerbiant šviesųjį muziejininką, bus mūsų visų pastangos ir toliau saugoti bei puoselėti Lietuvos etninį paveldą.
Lietuvos liaudies buities muziejaus ir Lietuvos muziejų asociacijos informacija.
Nuotraukos ir iš asmeninio V. Stanikūno albumo ir iš LLBM archyvų.