Viduramžių kankinimai ir bausmės

Irena SENULIENĖ
Trakų istorijos muziejus

Kolekcininkas P. Bočkovskis ir Trakų istorijos muziejaus direktorius V. Poviliūnas parodos „Viduramžių kankinimais ir bausmės“ atidarymo metu. L. Valužienės nuotr.

„Istorija tik tada esti išminties mokytoja ir dorovės puoselėtoja, kai matyti ne tik šviesioji, bet ir tamsioji praeities pusė ir žmonės supranta, kodėl po nakties išaušta rytas“. (J.Jurginis) Žmogaus žiaurumas gali būti beribis, o fantazija – neįtikėtinai laki. Apie tai bylojo šokiruojanti Trakų istorijos muziejaus paroda „Viduramžių kankinimai ir bausmės“, kurioje eksponuoti rafinuočiausi inkvizicijos laikų kankinimo įrankiai. Parodoje eksponuota 60 objektų, kurie yra kolekcininko Piotro Buczkowskio iš Lenkijos, Opolės miesto, nuosavybė. Kankinimo įrankių kopijos, atkurtos remiantis graviūromis ir aprašymais, buvo surinktos Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Paroda nestokoja žmonių susidomėjimo ir keliauja iš vieno Europos miesto į kitą. Trakų Salos pilies dviejose vakarinių kazematų salėse ji veikė iki spalio mėnesio pabaigos.Viduramžių inkvizitorių pagrindinis tikslas išaiškinti eretikus ir kerėtojus, esą jie susidėję su velniu. XV a. pabaigoje Europoje raganavimas buvo laikomas siaubinga erezija. Raganų gaudymas ir žudymas buvo masinis. 1486 m. dominikonai vienuoliai J.Šprengeris ir H.Institoris Kiolne išleido knygą „Malleus Maleficarum“ (Raganų kūjis). Tai buvo slaptųjų eretikų – kerėtojų naikinimo katekizmas arba vadovėlis. Jį sudarė trys dalys. Pirmose dviejose dalyse, remiantis Biblija, įrodinėjama, kad raganos tikrai egzistuoja ir kokie baisūs jų darbai. Trečiojoje dalyje aiškinama, kad jos ir raganiai ne tik netiki dievu, bet garbina velnią ir atsiduoda jam kūnu ir siela. Bausmė turi atitikti nusikaltimą. Knygoje aiškinama, kaip raganas pažinti ir kaip jas suimtas tardyti. Pirmiausia skundžiamą žmogų reikia bandyti vandeniu: surišti rankas ir įmesti į vandenį, jeigu skęsta, gali

Ispaniškas batas iš P. Bočkovskio kolekcijos.
L. Valužienės nuotr.

būti nekaltas, jeigu neskęsta – kaltas, nes jam velnias padeda. Išbandymas ugnimi gali būti keleriopas: kelios žąsies plunksnos pamerkiamos į ištirpintą sierą ir užmetamos kaltinamajam ant abiejų šonų, plunksnos degdamos prilimpa prie odos ir apie save purškia degančią sierą arba prie nuogo kūno prikišamas fakelas taip, kad nuo jo kristų degančios smalkos lašai. Vandeniu išbandomas ryšys su velniu, o ugnimi velnias išvaromas, nes velnias – melo viešpats ir todėl negalima tikėtis, kad jo veikiamas sakys tiesą. Kaltuosius žudyti reikia taip pat ugnimi, nepraliejant kraujo, sudeginimas – sielos išganymas. Kol velnio apsėstasis viešai sudegdavo lauže, jam tekdavo ištverti daugybę kankinimų. Norėdami išgauti prisipažinimą ir priversti atgailauti, budeliai kankindavo įvairiais įrankiais, pasmerkdami nelaimėlį lėtoms kančioms. Nors raganos savo kaltę pripažindavo, vis tiek dažniausiai būdavo viešai sudeginamos ant laužo. Paskutinis raganų laužas Vakarų Europoje užgeso tik 1782 metais. Raganų gaudymo pamišimą išgyveno ir Lietuvos viduramžių visuomenė, tik čia  raganas imta gaudyti visu šimtmečiu vėliau negu Vakarų Europoje; Lietuvoje vėliau įvesta krikščionybė, vėliau atsekė erezijos ir raganavimas.Viduramžių inkvizicijos teismų rūsiuose vienas svarbiausių kankinimo prietaisų buvo tempimo suolas. Ant jo paguldytas kankinamasis būdavo tol tempiamas, kol plyšdavo raumenys. Aukos kūną dar žalodavo suole įtaisyti aštrūs dygliai, o budelis dar papildomai kankindavo įkaitintomis replėmis. Inkvizicijos kėdė, prismaigstyta aštrių dyglių, kai kuriuose Vidurio Europos teismuose buvo naudojama net iki 1846 metų. Labai panašiai auką kankindavo ir vadinamojoje Niurnbergo mergelėje – žmogaus formos ir ūgio spintoje. Uždarius auką tokios „spintos“ viduje, dygliai susmigdavo į kūną, bet jie nepažeisdavo svarbiausių žmogaus vidaus organų, todėl kankinamasis kelias dienas dar būdavo gyvas, kol ištikdavo lėta mirtis.Parodoje eksponuoti inkvizicijos kankinimo įrankiai Lietuvoje rodyti pirmą kartą. Ši paroda – tai galimybė kritiškai įvertinti vieną tamsiausių žmonijos istorijos puslapių ir nelikti abejingiems.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų