PAKRUOJO DVARAS: ISTORIJA IR ATEITIES VIZIJOS

Virginija ŠIUKŠČIENĖ

Šiaulių „Aušros“ muziejus

Pakruojo dvaro rūmai
Pakruodo dvaro panorama
Pakruojo dvaro statiniai
Pakruojo dvaro užtvanka ir tiltas.
J. Tamulio nuotraukos

Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaro ansamblis yra vienas iš penkių vertingiausių ir didžiausias (užima 49 ha plotą, iš 48 buvusių statinių išlikę 43) Lietuvoje išlikęs dvaras.

Dvaras ir miestelis pirmą kartą paminėti 1531 m. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, vėliau dvarą valdė V. Martinavičius, A. Koleckis, S. Juškevičius, didikai Zabielos, grafai Miunsteriai. XVIII a. pab. jis atiteko vokiečių baronams Ropams. Dvarą valdė kelios Ropų kartos: Teodoras (1783-1852), Hermanas (1810-1890), Leonas (1860-1940), Julius (1910-1944).

Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Mūrinis dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817-1840 m. iš vietinių medžiagų. Dvaras buvo plečiamas iki1890 m. Statybas pradėjo V. Ropas, vėliau pastatus projektavo ir statė T. Ropas. 1835-1840 m. buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas.

Pagrindinis ansamblio akcentas – puošnūs dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose. Rūmų vidaus planas anfiladinis. Centre ovalo salė su jonėnų kolonada. Rūmai buvo dengti čerpėmis, šildomi krosnimis ir židiniais. Jie buvo pilni meno turtų. Tarp jų ypač įdomi ir reta buvo vaizduojamosios dailės – tapybos, grafikos ir skulptūros kolekcija. Kolekcijos pradininku laikomas T. Ropas, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją ir į dvarą parsigabenęs daug italų, olandų, prancūzų dailininkų kūrinių. Kolekcija buvo pildoma, pardavinėjama, keliavo po Ropų dvarus Lietuvoje ir Latvijoje. Iš parduotų kolekcijos darbų žinomi tik keli, kurie pateko į viešas Vokietijos ir Italijos kolekcijas. Po 1940 m. nacionalizacijos 19 kolekcijos paveikslų pateko į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų, vienas paveikslas ir 2 skulptūros – į Šiaulių „Aušros“ muziejų.

Greta dvaro rūmų buvo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį – tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį – du svirnai. Už tvenkinio stovėjo ūkiniai trobesiai. Nuo rūmų, atskirti parko, buvo kalvė, smuklė, vėjo malūnas, arkinis tiltas – Kruojos užtvanka, tapęs Pakruojo simboliu, ir vandens malūnas, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomito.

Ropai valdė apie 6500 dešimtinių žemės. Jau nuo barono Vilhelmo Ropo laikų dvare buvo plėtojamas prekinis ūkis, kuris duodavo daug pajamų. 1866 m. buvo įsteigta dvaro vaistinė, kuri aptarnavo 3956 gyventojus, buvo 12-kos lovų ligoninė. 1897 m. Pakruojyje veikė pavyzdinė kredito draugija, vadovaujama barono L. Ropo, 1909 m. dvare veikė alaus darykla ir garinis malūnas. Po Pirmojo pasaulinio karo Pakruojo dvaras buvo pavyzdinis ūkis, garsėjęs pramonine gyvulininkyste.

Po 1922 m. žemės reformos Ropų ūkis sumažėjo: jiems buvo paliktas dvaro centras ir 300 ha žemės. Dvare buvo atlikta melioracija, toliau plėtojama gyvulininkystė, sodininkystė, bitininkystė.

1940 m. dvarą pagal testamentą paveldėjo J. Ropas. Per karą dvare buvo įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas. 1944 m. J. Ropas su karo pabėgėliais traukėsi į Vakarus ir, matyt, žuvo, nes apie jo likimą nieko nežinoma.

Po karo Pakruojo dvare buvo įkurtas tarybinis ūkis. 1959 m. rūmai buvo remontuojami, juose iki 1979 m. veikė žemės ūkio technikumas, vėliau – žemės ūkio kadrų kvalifikacijos kėlimo mokykla. Pakruojo dvaro parko vartaiNuo 1988 m. dvaro rūmai ir parkas priklauso Šiaulių „Aušros“ muziejui, kiti pastatai – Pakruojo savivaldybei.

Po nepriklausomybės paskelbimo Pakruojo dvarą pradėjo lankyti plačiai po pasaulį pasklidusi baronų Ropų giminė. Ditrichas von Ropas, pasitelkęs giminės ir kitų investuotojų lėšas ketino dvare įkurti turizmo centrą. Sumanymo įgyvendinti nepavyko. Vedami sentimentų, rūmus dažnai aplanko Ropų palikuonys, bet investuoti čia nebežada.

Visomis prasmėmis vertingas architektūros, istorijos ir kultūros paveldo objektas, valstybės pripažintas aukščiausios kategorijos paminklu, šiandien yra apgailėtinos būklės. Prieš keletą metų dvare buvo įkurdinti iš įkalinimo vietų paleisti ir neturintys kur prisiglausti asmenys. Prie dvaro išsaugojimo jie, aišku, neprisideda. Greičiau atvirkščiai. Paskutiniaisiais metais dvare kilo keletas gaisrų, jis nyksta ir savaime. Rūmai tušti, ovalinėje salėje, garsėjančioje unikalia akustika, nebūna jokių renginių.

Šiaulių „Aušros“ muziejus neturi galimybių rūmus eksploatuoti, tik juos saugo nuo visiško sunykimo. Pakruojo savivaldybė į rūmus neinvestuoja ir jų netvarko, kadangi rūmai – ne jos turtas. Jau keletą metų vieni dvaro gelbėjimo planai keičia kitus, kuriami įvairūs projektai, tačiau situacija nesikeičia. Priklausymas dviem savininkams dvarui nepalankus. Problema, atrodo, pagaliau sprendžiama – Kultūros ministerija pasiryžusi pastatą perduoti Pakruojo savivaldybei. Pakruojo rajonas – bene vienintelis Lietuvoje neturi krašto muziejaus. Ministerijos nuomone, rūmai – geriausia vieta muziejui.

2002 m. Pakruojo savivaldybės ir Kultūros vertybių apsaugos departamento lėšomis baigtas atstatyti arkinis tiltas ir išvalyta dalis užtvenktos Kruojos upės. Į šiuos ir kitus darbus buvo investuota 2 mln. litų. Tačiau tai tik darbų pradžia. Savivaldybė parengė investicinį projektą, pagal kurį dvaras turi tapti turizmo, konferencijų, pramogų ir amatų centru. Projektui įgyvendinti reikia apie 33 mln. litų, todėl pagalbos ketinama kreiptis į Europos Sąjungos struktūrinius fondus.

Nepatenkinama šiandieninė dvaro būklė inspiravo daugybę įvairių svarstymų, posėdžių, pasitarimų. 2004 m. rugsėjo mėn. Pakruojyje vyko Lietuvos kultūros kongreso ir Lietuvos kultūros politikos instituto išvažiuojamasis posėdis, kuriame dalyvavo Pakruojo rajono meras Jonas Juozapaitis, Kultūros skyriaus vedėja Birutė Vanagienė, Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkas Jonas Glemža, Kultūros ministerijos atstovas Romanas Senapėdis, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorė Diana Varnaitė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza, kiti muziejininkystės ir paveldo specialistai.

Posėdyje analizuota dvaro būklė. Sutarta, kad Pakruojo dvaro ateitis yra ne tik kultūros institucijų, bet ir verslo rankose. Be verslininkų iniciatyvos ir investicijų dvaras neatgis. Bet dvaras turi būti naudojamas taip, kad jis būtų išsaugotas. Ne kiekvienas verslas tinka paminkliniam objektui. Tam reikia kompetencijos, pasiryžimo palaikyti kultūros interesą. Daliai pakruojiečių nepriimtinos čia vykstančios tokios lėkštos pramogos kaip HAV (humoro, alaus, varnų) valstybės įkūrimas ir su tuo susiję renginiai.

Susirinkusieji išsakė nuomonę ir apie parengtą dvaro komplekso investicinį projektą. Pastebėta, kad mintis įkurdinti dvare tradicinį muziejų nėra nauja ir originali. Europos Sąjungos struktūrinių fondų ji gali nesudominti. Siūlyta labiau atkreipti dėmesį į vandens telkinius, kuriuos galima sumaniai panaudoti, siūlyta rudens festivalių idėja. Svarbu pasirinkti tinkamą kryptį, kuri sudomintų verslininkus ir būtų naudinga kultūrai. Tik laikas ir gyvenimas parodys, kuo virs dar kartą aptartos rūmų ateities vizijos. Lietuvos kultūros kongresas ketina priimti nutarimą dėl Pakruojo dvaro ir toliau domėtis jo restauravimu ir panaudojimo galimybėmis.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų