KRETINGOS DVARO SODAI: ISTORIJA IR DABARTIS

Vida KANAPKIENĖ

Kretingos muziejus

Kretingos grafo J. Tiškevičiaus dvaro rūmai ir žiemos sodas
Kretingos grafo J. Tiškevičiaus dvaro parko fragmentai
Žiemos sodo ekspozicijos fragmentas
Astronominis kalendorius su saulės laikrodžiu Kretingos dvare, J. Tiškevičiaus dvaro parke.
Nuotraukos iš Kretingos muziejaus archyvo

Kretingos dvaro sodyba stūkso miesto šiauriniame pakraštyje, prie Akmenos ir Dupulčio santakos. Jau nuo XVI a. – XVII a. pr. ją supo negausūs želdiniai, kurie atlaikydavo stiprius pajūrio vėjus, o karštą vasaros dieną teikdavo malonų pavėsį. Parkui pradžią davė Vilniaus vyskupo I.J. Masalskio įkurtas didžiulis vaismedžių sodas. Vėliau dvarą valdę grafai Zubovai šalia jo įkūrė landšaftinio (angliškąjį) parką, kuris XIX a. pirmoje pusėje minimas tarp penkių gražiausių Telšių apskrities parkų. 1874 m. dvarą varžytinėse įsigijo grafas J. Tiškevičius. Būdamas turtingas ir be galo energingas, veiklus ir intelektualus žmogus, jis rekonstravo dvaro rūmus, įrengė garsųjį žiemos sodą, pertvarkė parką. Jame buvo sukurta prancūziško stiliaus parkams būdingų elementų: kaskadinių tvenkinių, krioklys, altanų, fontanų, skulptūrų, geometrinių gėlynų. Jį projektavo dvaro matininkas Šostakas, kūrė iš Čekijos atvykęs sodininkas Haidukas. Parkas ir šalia esantis vaismedžių sodas buvo vadinami vasaros sodu. Tuo metu parkas prilygo gražiausiems Lietuvos ir Vakarų Europos parkams. Puikiai sukurta secesinės rūmų architektūros aplinka, vaizdingi tvenkiniai, puikios apžvalgos aikštelės – visa tai lankytojams palikdavo neišdildomą įspūdį.

Sovietmečiu parko vientisumas ir harmonija buvo iškirstas, pietinėje jo dalyje įrengtos karių kapinės. Reprezentacinėje parko dalyje pastatyti architektūriškai menkaverčiai Kretingos žemės ūkio technikumo (dabar kolegija) pastatai: priestatas, bendrabučiai, katilinė, garažai, įrengta asfaltuota žaidimų aikštelė.

Šiuo metu dvaro rūmuose veikia Kretingos muziejus, kuris ir rūpinasi parko priežiūra. Parkas nepraradęs ankstesnio savo grožio, kaip ir anksčiau akį traukia įspūdingų matmenų paprastieji ąžuolai (aukštis 24-26 m, skersmuo 84-176 cm), apie 30 cm aukščio kalninė guoba (skersmuo 84 cm) bei brandos amžių pasiekę egzotiniai medžiai ir krūmai, kurių čia yra 44 rūšys ir formos. Tai europiniai ir japoniniai maumedžiai, rytinė tuja ir vakarinės tujos dekoratyvios formos, mandžūrinė aralija, svyruokliniai uosiai, paprastieji kaštonai, rododendrai, lanksvos, putinai, žiemės, jazminai, kerijos ir kt. Parke, 8 ha plote, išlikę trys tvenkiniai, įrengti Dupulčio upelio slėnyje. Ypatingai vertingas yra pirmasis tvenkinys. Jo statūs krantai apaugę medžiais, pro kuriuos baltuoja rūmai. Šlaite išliko dirbtinis krioklys, kurį žymi iš likusių akmenų suformuotas alpinariumas. Prie šio tvenkinio stūkso du didžiuliai akmenys-suolai. Vieną jų, esantį virš krioklio, kretingiškiai nuo seno vadina „Meilės akmeniu“. Šalia jo auga didžiulė dvikamienė liepa. Arčiau Salantų kelio yra J. Tiškevičiaus supiltas apžvalgos kalnelis, į kurį veda spirale kylantis takelis. Didžiausio, antrojo, tvenkinio dugnas išgrįstas akmenimis, jame yra sala. Trečiais tvenkinys vasarą tampa mėgstamiausia kretingiškių maudymosi vieta. Pietinėje parko dalyje 2002 m. pastatytas Astronominis kalendorius su saulės laikrodžiu. 1958 m. parkas paskelbtas saugomu valstybės, 1986 m. – vietinės reikšmės gamtos paminklu, o 1997 m. – Lietuvos Respublikos kultūros vertybe (G48K25; Kretingos dvaro sodybos komplekso G48K dalis).

Kretingos muziejus nuolat prižiūri parką: atliekamas sanitarinis želdinių kirtimas, šienaujama, formuojamos gyvatvorės, alėjos, įrengiami gėlynai, takai. Per pastaruosius metus pasodinta per 4330 medžių ir krūmų, įrengta apie 940 kv. m gėlynų.

1998 m. įsteigtas Kretingos dvaro parko bičiulių klubas, kurio tikslas – globoti ir remti parką kaip visuomenei reikšmingą mokslo, meno, kultūros, istorijos ir gamtos objektą. Jis pertvarkė takus apie pirmąjį tvenkinį, įrengė akmeninius kanalus lietaus vandeniui nutekėti, tarp pirmojo ir antrojo tvenkinių esančio pylimo gelžbetoninius krantinės sutvirtinimus pakeitė natūraliu akmeniu.

Įgyvendinant edukacines programas, rajono moksleiviams: parke rengiamos šventės rudenį švenčiama „Medžio šventė“, pavasarį pasitinkami sugrįžtantys paukščiai. Prie Kretingos muziejaus veikia gamtos būrelis, kurio lankytojai susipažįsta su parku, jo augalais, mokosi pažinti gamtą.

Buvęs Kretingos dvaro parkas tebėra mėgiamas vietos gyventojų, gausiai lankomas turistų.

Po 1875 m. grafas Juozapas Tiškevičius įkūrė Kretingos dvaro rūmuose žiemos sodą. Jame puikavosi vėduoklinės palmės, augo bananmedžiai, sienas puošė vijokliniai augalai. Vinguriuojančiuose tarp augalų upeliukuose nardė dekoratyvinės žuvytės. XX a. pradžioje grafas Aleksandras Tiškevičius žiemos sodą sumažino. Po rekonstrukcijos sode buvo pasodinta naujų retų augalų, kurie buvo rūpestingai prižiūrimi. Deja, šio unikalaus grožio kampelio neaplenkė nelaimės 1915 m. žiemos sodas nukentėjo nuo gaisro, o 1940 metais rūmuose įsikūrę raudonarmiečiai sunaikino visus augalus. Pokario metais sodo patalpos buvo paverstos ūkio arklidėmis, sandėliu, mokyklos sporto sale, šiltnamiu.

1987 m. Kretingos žemės ūkio technikumo vadovų rūpesčiu Klaipėdos restauracinės dirbtuvės baigė Žiemos sodo atnaujinimo darbus. Žiemos sodo atkūrimo projektą parengė A. Švabauskienė, J. Zibolis, J. Lapinskas, o želdinių projektą kūrė S. Knyva. Pirmuosius augalus atgimusiame žiemos sode sodino Žemės ūkio technikumo dėstytojos V. Mockevičienė ir V. Vėžauskaitė.

Nuo1991 metų, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu grafų Tiškevičių rūmai buvo perduoti Kretingos muziejui, pradėtą darbą tęsia Gamtos skyriaus darbuotojai: naujai pertvarkyta ekspozicija, įsigyta retų augalų. Čia lankytojai gali pamatyti augalų, kurie į žiemos sodą atkeliavo iš tolimiausių pasaulio kampelių. Tie augalai nors maži, bet gyvi Indijos, Indonezijos, Brazilijos atogrąžinių (tropinių) miškų, Afrikos ir Meksikos dykumų augmenijos liudytojai. Žiemos sode -gyvame augalų žemėlapyje matome, kaip įsikūnijo kūrybinė žmogaus fantazija, kaip apsiprato šiauriečių auginami tolimųjų dykumų arba atogrąžinių miškų augalai. Kiek prasčiau žiemą jaučiasi subtropiniai augalai, pripratę prie skaisčiai šviečiančios saulės. Jie žiemą skursta, ištįsta, bet pavasarį vėl atsigauna. Tokie augalai paprastai arba visai nežydi, arba žydi, bet dirbtinai neapdulkinti neduoda vaisių.

Žiemos sode daugelis tolimųjų kraštų augalų susirado antrąją tėvynę. Dabar sode globojama daugiau kaip 150 augalų rūšių. Tie augalai – gamtos mylėtojų draugai. Kiekvienas, kas moka džiaugtis gamtos stebuklais, žiemos sode ras atgaivos, nes augalai nebyliai išreiškia gražiausius žmogaus jausmus, moka sukurti šventinę nuotaiką, suteikia dvasinės stiprybės.

Sode puikuojasi monstera (Monstera deliciosa), kurią žmonės kartais vadina „verksne“. Tai aferinių šeimos Pietų Amerikos drėgnųjų atogrąžinių miškų pusiau epifitinis augalas – liana. Savo šliaužiančiu tamsiai žaliu stiebu monstera aukštai įsliuogia į kitus medžius. Iš 7-8 metrų aukščio kabo kaip virvės nukarusios orinės 1-2 cm storio šaknys – „Tarzano virvės“. Monsteros lapai dideli, tamsiai žali, skylėti. Žiedai įdomūs, primena kalijos žiedus. Vaisiai panašūs į kukurūzų burbuoles. Prinokę jie kvepia kaip ananasai, valgomi. Kai ore susikaupia daug drėgmės, monstera „verkia“. Tai savotiškas barometras, padedantis prieš parą atspėti, kad bus lietingas oras.

Aukščiausias žiemos sodo augalas – fikusas (Ficus benjamina). Tai šilkmedinių šeimos augalas, tipiškas Indijos atogrąžinių miškų atstovas. Tėvynėje jis išauga iki 30 metrų aukščio, jo lapai būna iki 1 metro ilgio, o kamieno apimtis iki 40-60 žingsnių. Kamiene yra baltų pieniškų sulčių, turinčių 17,3 % kaučiuko. Pagrindinis kamienas gali būti 10 metrų storio, o apie jį – 1300 šalutinių kamienų ir 3000 mažesnių orinių šaknų. Vainiko šešėlis vidurdienį užkloja daugiau kaip hektarą žemės. Medis gyvena 3000 metų.

Gerai žiemos sode auga ir agava (Agava americana), priklausanti agavinių šeimai. Tai bestiebis augalas, žydintis tik vieną kartą. Tėvynėje, Centrinėje Amerikoje, agava pražysta 10-15 metų amžiaus, o šiltnamiuose – tik sulaukusi 30-100 metų. Agavos lapai stori, mėsingi, išlinkę į šalis, dygliuotais kraštais. Savo tėvynėje jie išauga iki 3 metrų ilgio, o žiedstiebis – iki 12 metrų aukščio. Žiedstiebis išlaiko milžinišką žiedyną su 4000 žiedų. Iš agavos lapų pluošto Meksikoje vejamas labai stiprus špagatas, virvės, pinami krepšiai, neriami tinklai, lapų minkštimas naudojamas muilui gaminti. Išdžiovintais lapais dengiami lūšnų stogai, iš šaknų, stiebų ir lapų varomas spiritas. Valgomi stori stiebai ir rūgštokas lapų minkštimas. Jų sultyse, vadinamajame „medaus vandenyje“, yra apie 10 % cukraus.

Nuo agavos nesunku atskirti alavijų (Aloe). Jis priklauso asfodelinių šeimai. Stiebas plonas, išlinkęs, gelsvai rudas. Alavijų, dar vadinamų „alijošiais“, o Žemaitijoje – „gajais“, tėvynė yra Pietų Afrika. Alavijas labai vertinamas kaip vaistinis augalas. Iš jo gaminami vaistai, gydantys tuberkuliozę, širdies ligas. Lapuose yra alcino, kuris puikiai gydo įvairiais žaizdas ir nudegimus. Senesnis alavijas kartais pražysta gražiais raudonais žiedais, sukrautais į šluotelinį žiedyną.

Žiemos sodo stiklinį stogą pasiekė kipariso (Cupressus pyramidalis) viršūnė. Tai kiparisinių šeimos puošnus, visada žaliuojantis medis, augantis Persijoje ir Viduržemio jūros rytinėse pakrantėse. Kipariso kaimynė dracena (Dracena fragrana) kilusi iš atogrąžų Afrikos. Tai lelijinių šeimos augalas, dažnai puošiantis Juodosios jūros pakrantes. Dracenos stiebą gaubia ilgi, gysloti, bekočiai lapai. Pastaruoju metu iš jos kieto ir tvirto lapų pluošto gaminami šepečiai.

Nelengva aprašyti visus žiemos sodo augalus. Norisi pasidžiaugti, kad šiuo metu yra sudarytos nemažos kaktusinių, agavinių, lelijinių, storlapinių, aferinių, šertvinių, šilkmedinių, begoninių ir maratinių augalų šeimų kolekcijos. Kiekvieno augalo istoriją lankytojai gali sužinoti ekskursijoje po žiemos sodą.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų