ŠIRDIM Į LIETUVĄ, ŠAKNIM Į SUVALKIJĄ

Aldona ŽEMAITYTĖ

Vilkaviškio krašto muziejaus darbuotojai prie oficinos (iš kairės): A. Jakaitė, K. Inkrata, V. Petrikienė, V. Matusevičienė, I. Pilkauskaitė, A. Žilinskas, E. Rupeikienė, D. Rožienė, A. Mickevičienė, L. Juselienė. A. Petrausko nuotr.
Magdalena Stankūnienė ir Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus M. Stankūnienei įteikiant Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną. Nuotrauka iš Vilkaviškio muziejaus archyvo
Ekspozicijos atidarymo Paežeriuose dalyviai (iš kairės) Aldona Žemaitytė, Algirdas Butkevičius, Magdalena Stankūnienė, Jonas Meškauskas. K. Inkratos nuotrauka
Svetainės kambario interjeras su vietos meistro pagamintu bufetu ir iš Čikagos atgabentais Stankūnų svetainės baldais. A. Petrausko nuotr.
Etnografinio kambario interjeras, audimo staklės. A. Petrausko nuotr.
Darbo kambario fragmentas (pianinas, buvęs Vilkaviškio liaudies banko nuosavybė) ir Magdalenos bei Jono Gintauto Stankūnų daiktai, atvežti iš Čikagos. A. Petrausko nuotr.

Paežerių dvaro rūmus ir juose įsikūrusias kultūros įstaigas dailininkė iš Čikagos Magdalena Stankūnienė pamatė 1994 metais, kai vykdama į Marijampolę užsuko į Vilkaviškį ir susitiko su energinga šio regiono kraštotyros muziejaus direktore Gabriele Karaliene.
Sužavėta direktorės energijos gaivinant krašto istoriją, M. Stankūnienė nutarė prisidėti prie to kilnaus darbo ir praturtinti muziejų eksponatais iš savo namų Čikagoje bei savo kūriniais. Taip prasidėjo daugiau kaip dešimtį metų trunkanti Magdalenos Stankūnienės draugystė su Vilkaviškio krašto muziejininkais. Štai ką pati dailininkė sako apie tą draugystę: „Atidaviau viską, ką brangiausio buvau sukaupusi iš kelionių, namų reikmenų, iš vyro dovanų. Padovanojau ir tetelių siuvinėtas staltieses. Net ir šeimos nuotraukų nepagailėjau muziejui atiduoti. Tegu žino mano kraštiečiai, kad jų ir savo gimtinės nepamiršau.“
Matydama, kaip vargsta ankštose ir apleistose parapijos namų patalpose muziejininkai, M. Stankūnienė dosniai juos parėmė. Iškrausčius iš dvaro oficinos pastato gyventojus ir suremontavus buvusius butus, praėjusiais metais čia buvo įrengti jaukūs darbo kabinetai, saugyklos, pirmasis aukštas skirtas M. Stankūnienės memorialinei ekspozicijai, praturtintai Vilkaviškio krašto etnografiniais daiktais.
Magdalena Birutė Stankūnaitė gimė 1925 m. sausio 5 d. Oželių vienkiemyje, Šunskų parapijoje, Vilkaviškio apskrityje. Taigi neseniai ji atšventė savo garbingą jubiliejų, kurį turėjo prisiminti visi Lietuvos muziejininkai, nes dažname iš jų yra Magdalenos Stankūnaitės-Stankūnienės dovanotų darbų. Tai grafikos kūrinių atspaudai, tapybos drobės ir jų reprodukcijos, batikos ciklai.
Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai – darbštūs ir dosnūs, mėgstantys tvarką ir grožį. Magdutė be rūpesčių augo tarp seserų ir brolio, apsupta artimųjų meilės ir dėmesio. Baigusi Vladiškių pradinę mokyklą, mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono mergaičių gimnazijoje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, su vyru ir mažu sūneliu pasitraukė į Vokietiją nuo besiartinančios antrosios sovietų okupacijos. Vokietijoje dalyvavo lietuvių pabėgėlių kultūriniame gyvenime, mokėsi drabužių siuvimo ir modeliavimo. Įgytos žinios jai pravertė 1947 m. persikėlus į Angliją, kurioje dar tobulinosi ir 1955-1960 m. dirbo drabužių konsultante prestižinėse P. Robinson kompanijos parduotuvėse Londone. Anglijoje B. Stankūnaitė gyvendama dalyvavo lietuvių meniniuose sambūriuose, mokėsi meno akademijoje Londone.
1960 m. ji apsigyveno Čikagoje (JAV). Ištekėjusi už Jono Gintauto Stankūno, dirbo drabužių pritaikymo konsultante Marshall Field kompanijos parduotuvėje ir mokėsi Čikagos meno institute. Vėliau dailės studijas gilino žymaus lietuvių grafiko Viktoro Petravičiaus studijoje (1966-1967), trejus metus studijavo dailę dailiųjų menų akademijoje Čikagoje. Pirmoji jos personalinė tapybos, grafikos ir mozaikos paroda buvo surengta 1968 m. birželio mėn. Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Be Čikagos, per pora dešimtmečių jos personalinių parodų surengta Los Andžele, Ročesteryje, Klivlende, Lemonte (JAV), Melburne, Sidnėjuje (Australija), Miunchene (Vokietija). Dalyvavo ir daugelyje grupinių parodų JAV, Brazilijoje ir Kanadoje.
Pirmoji paroda Lietuvoje įvyko 1980 m. sausio-vasario mėnesiais Lietuvos dailės muziejuje. 1987 m. paroda buvo surengta Klaipėdos paveikslų galerijoje, 1988 m. – Panevėžyje ir Šiauliuose, 1990 m. – Marijampolėje ir Vilniuje, 1991 m. – Vilkaviškio centrinėje bibliotekoje, 1994 m. – Kudirkos Naumiestyje, 1995 m. didelė paroda surengta Kauno paveikslų galerijoje.
Ekspozicija Paežerių dvaro rūmuose, t.y. Vilkaviškio krašto muziejuje, prasideda šeimynstubėje (bendrine kalba sakant – šeimyninėje). Muziejininkai nori parodyti, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą nepriklausomos Lietuvos pasiturinčio suvalkiečio ūkininko sodyboje atrodė bendrasis kambarys, kai kada atstodavęs ir virtuvę. Čia susirinkdavo visa šeimyna – šeimininkai ir samdiniai. Čia jie valgydavo, ilsėdavosi po darbo dienos laukuose, vakarais čia ir dirbdavo įvairius darbus. Gana daug vietos čia užimdavo audimo staklės, kambario kampe stovėdavo kuparai ar skrynios su audinių rietimais, verpimo rateliai. Tuos daiktus matome ir Vilkaviškio krašto muziejaus šeimynstubėje. Jie suvežti iš aplinkinių kaimų ar apylinkių.
Dalį patalpos užima tradicinės audimo staklės, kurias sumeistravo Juozas Bakelis iš Varakiškės kaimo. Pasienyje stovi jaunamartės kuparas, pridėtas lovatiesių, kurios per etnografines ekspedicijas buvo surinktos iš šio krašto audėjų. Verpimo ratelis, ant grindų margaspalviai austi skuduriniai takai – pažinties su audimo darbais tąsa. Čia labai pritinka ir du ant sienos kabantys M.Stankūnienės ankstyvojo kūrybos laikotarpio spalvotos grafikos darbai. Tai „Sausis“ (1968), kur vaizduojamas audimas, ir „Spalis“ (1969), pasakojantis apie linų mynimą. Užstalėje matome šeimynstubėje retai sutinkamą baldą – medinę kanapą (kietą suolą su atramomis), kuri buvo atvežta iš Alksnėnų bažnyčiai priklausančios Mažučių koplyčios.
Prie durų kabo rankšluostinė, daryta 1896 metais, o prie galinės sienos matome seną indaują (jai daugiau kaip 200 metų), sukaltą dar medinėmis vinimis. Šioje patalpoje eksponuojama šaukštdėtė, kurios garbingas eksponatas yra tošinukė, atkeliavusi iš kitų Paežerių – Vinco Kudirkos tėviškės. Ją perdavė Kudirkos klėtelės „sargas“, mokytojas Stasys Ankevičius, tą tošinę parsivežęs iš Sibiro. O buvo taip: 1941 m. birželio 15 d. į vieną tremiamųjų į Sibirą vagoną drauge su S. Ankevičiumi pateko ir Stankūnų šeima. Tėvas Jonas Stankūnas bėgantis nuo tremties buvo nušautas, o motina su vaikais per stebuklą liko neišvežtos. Taigi ši patalpa yra tarsi įžanga į memorialinius M. Stankūnienės ekspozicijos kambarius.
Antroji patalpa – siauras prieškambaris, kuriame stovi sena kraitinė drabužių spinta, pagaminta vietos baldžiaus apie 1910 metus. Pro atvertas spintos duris galima gėrėtis įvairiomis progomis M.Stankūnienei dovanotomis juostomis, kai ji atvykdavo į Tėvynę. Daugiausia tai vardinės juostos; gražiausias iš jų išaudė garsioji juostų audėja Palmira Damijonaitienė.
Ypač vertinga greta spintos, ant sienos, po stiklu kabanti, pačios Magdalenos gražiai įrėminta, puikiai išsilaikiusi tautinė juosta, kuriai jau du šimtai metų. Greta jos kabo originalus to paties laikotarpio pinikas, rištas rankomis. Šioje patalpoje dar stovi mogliai (išdžiovintų skalbinių lyginimo prietaisas), priklausę Steponavičių šeimai, gyvenusiai Sūdavos kaime, kabo to paties kaimo gyventojos Zosės Vaišnorienės dovanotas laikrodis. O Magdalenai atstovauja ne tik jos grafikos kūrinys „Rugpjūtis“, bet ir žinomo išeivijos fotomenininko Algimanto Kezio Čikagoje išleistas atvirukų rinkinys iš M. Stankūnienės tapybos darbų ciklo „Metų laikai“. Rinkinys pačios Magdalenos rūpesčiu gražiai įrėmintas.
Trečias ekspozicijos kambarys sąlygiškai pavadintas kabinetu arba darbo kambariu, nes čia stovi rašomasis stalas, buvęs Vilkaviškio liaudies banko nuosavybė, sofa, komoda. Eksponatų išdėstymo principas – prieškario Lietuvos pirmosios pusės baldų stilistika. Sofa priklausė rašytojui Antanui Kriščiukaičiui-Aišbei. Ji kartu su XIX a. pabaigos rašomuoju stalu buvo atgabenta iš Vinco Kudirkos gimtinės, nes šiedu daiktai šviesios atminties mokytojo Stasio Ankevičiaus pastangomis buvo saugomi vadinamojoje Kudirkos klėtelėje.
Kabineto baldams daug jaukumo suteikia Magdalenos ir Jono Gintauto Stankūnų daiktai, atsiųsti iš Čikagos. Ant rašomojo stalo stovi stalinė lempa, o greta jos – Magdalenos tėčio Jono Stankūno portretinė nuotrauka iš tų laikų, kai jis tarnavo caro gvardijos pulke Sankt Peterburge. Virš šio kario nuotraukos kabo Magdalenos vyro Jono Gintauto portretas, dailininko Broniaus Marijošiaus 1957 m. tapytas aliejumi.
Ant sienų kabinete kabo daug suvenyrinių daiktų – dovanotų giminių, draugų, o ir pačių Stankūnų parsivežtų iš kelionių po pasaulį. Ant komodos, kuri per etnografinę ekspediciją rasta Degučių kaime, stovi Magdalenos brolio Jono Vytauto ir jo gražuolės žmonos Gražinos Laučiūtės vestuvinė nuotrauka. Jonas Vytautas Stankūnas, apsilankęs sovietmečiu nuniokotoje savo tėviškėje Oželiuose, pasiryžo atstatyti tėviškės sodybą, kokia ji buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tai būtų lyg paminklas Stankūnų protėvių ir tėvų giminei, XX a. patyrusiai sunkių sukrėtimų.
Nuo 1996 m. Magdalena B. Stankūnienė į Paežerių muziejų kasmet siunčia knygų, nuotraukų, laiškų paveikslų, baldų, įvairių suvenyrų iš savo čikagiškių namų. Taip savo archyvu ji kasmet grįžta į savo tėvynę, į tėviškės apylinkes, kurios dailininkei, mačiusiai pasaulio gražiausius miestus, kalnus ir jūras, išliko brangiausias kampelis Žemėje.
Kambarį, kuriame eksponuojami Stankūnų šeimos baldai ir kiti daiktai, dera vadinti valgomuoju, arba svetaine. Solidus valgomojo stalas su šešiomis kėdėmis atgabentas iš Stankūnų svetainės Čikagoje. Panašus stalas ant vienakojės atramos prieš Antrąjį pasaulinį karą ir okupacijas stovėjo senųjų Stankūnų valgomajame Oželių kaime. Tokius baldus anuo metu mėgo pasiturintys prieškario Suvalkijos ūkininkai. Galinę kambario sieną užima baldžiaus iš Gižų Rūdos kaimo darytas stilingas dviejų dalių bufetas, gausiai ornamentuotas augaliniais motyvais. Tai XIX a. pabaigoje paplitusių baldų tipiškas pavyzdys, kaip ir indauja, kurioje dabar švyti mėlynos Venecijos stiklo taurės.
Šalia bufeto stovi Jokūbo Dagio (Torontas) sukurta apibendrintų formų raudonmedžio skulptūrėlė „Mergaitė su katėmis“. Šiame kambaryje matome „lietuvaitę“ (manekenas) tautiniais drabužiais. Taip eksponuojamas tautinis kostiumas, kurio autorė – garsioji tekstilininkė Anastazija Tamošaitienė. 1940 m. šį kostiumą Magdalena nupirko savo seseriai Salomėjai kaip dovaną, vėliau jos abi jį dėvėjo jau pasitraukusios į Vokietiją.
Šios patalpos ekspoziciją praturtina M. Stankūnienės didelis tapybos darbas „Karo audrose“ (1971) – ekspresyvi raudonų, geltonų ir žalių tonų drobė, vaizduojanti kraupios karo pašvaistės nušviestas, rankomis susikibusias tris seseris. Ji simbolizuoja trijų seserų Stankūnaičių – Sofijos, Salomėjos ir Magdalenos – atsisveikinimą su Tėvyne.
Paskutinė ekspozicijos patalpa yra vadinama Šeimos kambariu, nes jame arčiausiai prisiliečiama prie visos Stankūnų šeimos istorijos. Šeimos kambario stenduose yra išdėstyta daug gražių kosmetinių dalykėlių, žiburiuojančių ant slidaus stiklo paviršių, Chochlomos rusų meistrų ryškiaspalvėmis gėlėmis ištapytų vazų ir vazelių. Kitose spintose-stenduose matome kolekciją stilingų Amerikos lėlių, aprengtų garsių dizainerių kurtais drabužėliais. Labiausiai čia jaudina lankytoją Magdalenos mamos Konstancijos Stankūnienės daiktai-relikvijos, parsivežti iš Sibiro, po to patekę pas dukterį į Čikagą, o Atgimimo metais vėl sugrįžę į Tėvynę, į Vilkaviškio krašto muziejų.
Kukliame stende pagarbiai padėti duonos trupinėliai, – duonos, kurią iš Lietuvos į Sibiro tremtį vežėsi Konstancija Stankūnienė iš Oželių kaimo. Po dešimties metų klajonių Sibiro lageriuose (1945-1955) duonos trupiniai grįžo į Lietuvą, kad vėliau atsidurtų elegantiškame Magdalenos salone Čikagoje, kur buvo paversti menine kompozicija. Greta – mažytis rožinis, kurį Konstancija Stankūnienė nusilipdė iš duonos. Šalia – Astrachanės kalėjime Konstancijos Stankūnienės pasidaryta šiaudeliais puošta dėžutė su slaptu stalčiuku, kad prižiūrėtojai nesurastų čia slepiamų jos laiškų, gautų iš Lietuvos, ir Pečioros lageryje pasisiūta piniginė-klounas, kurioje Konstancija Stankūnienė įsisiuvo slaptą kišenę.
O pasieniais sustatytose spintose-stenduose daugybė asmeninių Magdalenos daiktų ir suvenyrinių dovanų. Kampe stovi dar viena „Lietuvaitė“, aprengta Magdalenos Stankūnienės vestuviniais drabužiais, kuriuos ji atgavo iš Balzeko muziejaus Čikagoje. Šis tautinis kostiumas austas irgi A. Tamošaitienės.
Muziejaus rinkiniuose saugoma 5465 M. Stankūnienės palikimo vienetai, daugiau kaip 200 jos meno kūrinių, bibliotekoje – 38 jos dovanoti leidiniai, Jono Gintauto Stankūno dokumentai, sesers Salomėjos audiniai ir tautinės juostos, sesers Sofijos keramika. Ateityje Vilkaviškio muziejininkai čia galėtų surasti atskirą patalpą, kur būtų eksponuojami rinktiniai M. Stankūnienės meno kūriniai: grafika, tekstilė, aliejinė tapyba, batika, kiti autorine technika atlikti darbai. Be to, lankytojas pasigenda prie eksponatų bent trumpų anotacijų, jau nekalbant, kad būtinas ekspozicijos atributas – prie eksponato turi būti pritvirtinta jo metrika. Šios smulkmenos yra lengvai pataisomos, reikia tik geros valios ir noro.
Ekspoziciją rengė muziejaus fondų vyr. saugotoja Irena Pilkauskaitė, muziejininkė Aušra Mickevičienė, muziejaus dailininkė Vida Matusevičienė.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų