ŠIAULIUOSE PASTATYTAS PAMINKLAS ADVOKATUI KAZIMIERUI VENCLAUSKIUI

Irena NEKRAŠIENĖ
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyrius

Anot prof. Antano Tylos, lietuvių istorinis patyrimas kovojant dėl ryšių su lotyniškąja žemyno kultūra ir tradicijomis Europoje yra išskirtinis. Jis ypač ženklus buvo XIX amžiuje, Lietuvai atsidūrus Rusijos imperijos valdžioje, kuomet keturiasdešimčiai metų buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis.
Surusinti lietuvių nepavyko, nes apie 130 autorių, rašiusių draustai spaudai, 3 tūkst. knygnešių bei tuos raštus skaitę žmonės įveikė galingą carinę represijų mašiną. Buvusi palaidota tauta rado savyje jėgų atkurti valstybingumą ir sugrįžti į Europą.
Prievarta tik sustiprindavo lietuvių rezistencijos geną. Tremiama ir naikinama Lietuva priešinosi sovietinei okupacijai. Ją išgelbėjo vakarietiškas kultūrinis identitetas, atvedęs iki nepriklausomybės ir narystės Europos Sąjungoje.
2004 m. vasarą Rumšiškių muziejaus dvaro akademija, Vytauto Didžiojo universitetas, Laptevų jūros tremtinių brolija „Lapteviečiai“ ir Lietuvos liaudies buities muziejus (LLBM) išleido kompaktinį diską „Iš tremties į Europą“, skirtą lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečiui ir Europos dienai. Jo išleidimą parėmė LR Vyriausybės kanceliarija, recenzavo prof. habil. dr. Antanas Tyla.
Kompaktinio disko autoriai yra LLBM direktoriaus pavaduotojas informacijai ir švietimui dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas (idėja ir scenarijus, inscenizacijos, tekstai), VDU Multimedia laboratorijos vedėjas Egidijus Vaškevičius (dizainas, grafiniai bei programiniai sprendimai, filmavimas, videomontažas), LLBM vyresnioji muziejininkė Inga Levickaitė (tekstai).
Kompaktiniame diske pristatomos šios temos: „Lietuva ir Europa: šiek tiek istorijos“, „Rusijos imperijos valdžioje“, „Už tikėjimą ir laisvę“, „Daraktoriai, knygnešiai, blaivybė“, „Atsikovojus spaudą“, „Nepriklausoma Lietuva – gaivaus oro gurkšnis“, „Vėl okupacijos“, „Iš tremties į laisvę – sugrįžimas Europon“. Lietuvos pasipriešinimas Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos okupacijai iš tikrųjų buvo siekis išsaugoti nuo pat valstybingumo pradžios puoselėtus glaudžius kultūrinius ir ekonominius ryšius su Europos kultūra. Kompaktiniame diske trumpai supažindinama su Lietuvos ir Europos sąsajomis iki Rusijos imperijos įvykdytos Lietuvos okupacijos XVIII amžiaus pabaigoje, pateikiama priespaudos charakteristika. Ypatingas dėmesys skiriamas lietuviškos spaudos uždraudimui ir dėl to kilusiam pasipriešinimui, lietuviškos literatūros leidybai ir knygnešystei, kultūrinio gyvenimo pagyvėjimui po spaudos draudimo panaikinimo. Įvertinama ir spaudos bei švietimo pažanga Nepriklausomoje Lietuvoje, nauji priespaudos mastai sovietinės okupacijos laikotarpiu.
Kompaktinis diskas gausiai iliustruotas. Tam panaudoti LLBM fonduose saugomi reti eksponatai bei pastatuose įrengtos ekspozicijos. Pateikiami ir šeši filmuoti siužetai (trys su vaidybiniais elementais), kuriuose pasakojama, kaip buvo mokomasi daraktorinėje mokykloje, atskleidžiamas knygų niokojimas sovietmečio pradžioje, rodoma, kaip leista partizanų spauda. Pristatomas ir filmuotas ekskursas į pogrindinę „ab“ spaustuvę, veikusią Kauno rajone Salių kaime, interviu su tremties liudininkais muziejininke Irena Saulute Špakauskiene bei KTU Informacinių technologijų plėtros instituto direktoriaus pavaduotoju Jonu Markausku. Filmuotuose siužetuose labai įtaigiai vaidino Rumšiškių vyskupo Antano Baranausko vidurinės mokyklos moksleiviai (mokytoja Laima Juškienė) bei LLBM darbuotojai. Kompaktinį diską įgarsino Kauno valstybinio dramos teatro aktorius Dainius Svobonas.
2004 m. rugsėjo 27 d. kompaktinis diskas „Iš tremties į Europą“ buvo pristatytas VDU, o spalio 18-28 dienomis eksponuotas UNESCO būstinėje Paryžiuje surengtoje parodoje „Lietuviško žodžio kelias istorijos kryžkelėje“.

Advokatas Kazimieras Venclauskis (1880–1940). Nuotr. iš ŠAM
Prie advokato Kazimiero Venclauskio paminklo dukra advokatė Gražbylė Venclauskaitė ir paminklo autorius skulptorius Gintautas Lukošaitis. J. Mikuckio nuotr.

Valstybės atkūrimo diena Vasario 16-oji – šiauliečiams buvo įsimintina. Tą dieną Šiaulių „Aušros“ muziejaus Venclauskių namų kiemelyje buvo iškilmingai atidengtas paminklas advokatui Kazimierui Venclauskiui (autorius – skulptorius Gintautas Lukošaitis).
Susirinkusiems į K. Venclauskio 125-ųjų gimimo metinių paminėjimą „Aušros“ muziejaus Venclauskių namuose buvo parodytas muziejaus ir Šiaulių regiono TV Splius sukurtas filmas „Advokatas Kazimieras Venclauskis“.
Iniciatyvos įamžinti K. Venclauskio atminimą ir pastatyti jam paminklą ėmėsi Šiaulių „Aušros“ muziejus dar prieš 2000 m., rengiantis paminėti 120-ąsias gimimo metines. Tada ir kilo paminklo idėja, buvo pradėtos rinkti lėšos jo statybai. Tačiau tuomet surinktų lėšų užteko tik mediniam paminklo projektui. Penkerius metus „Aušros“ muziejus ieškojo galimybių idėjai įgyvendinti – rašė projektus, kreipėsi į įvairias organizacijas, gimines ir privačius asmenis. Paminklo statybai pritarė ir ją parėmė Lietuvos advokatų taryba, Šiaulių miesto savivaldybė, Šiaulių apskrities viršininko administracija, K. Venclauskio dukros Danutė ir Gražbylė Venclauskaitės, kiti giminės ir privatūs asmenys.
K. Venclauskio atminimo įamžinimas visuomenėje diskusijų nekėlė. Mūsų, dabarties kartos, istorinėje atmintyje K. Venclauskis išliko kaip neeilinė XX a. I pusės Lietuvos istorijos asmenybė. Jis buvo vienas žymiausių lietuvių tautinio judėjimo ir, vėliau, Lietuvos valstybės atkūrimo veikėjų, ryški Lietuvos socialdemokratų partijos asmenybė, vienas reikšmingiausių šalies visuomenininkų ir kultūrininkų. Šiauliuose K. Venclauskis garsėjo ir kultūros mecenato veikla.
K. Venclauskis gimė 1880 m. vasario 27 d. Juodeikių kaime, Plungės valsčiuje, Telšių apskrityje. Mokėsi Lieplaukės pradinėje mokykloje, Palangos progimnazijoje, Liepojos gimnazijoje, truputį studijavo techniką Petrapilyje ir mediciną Varšuvoje. 1903 m. baigė teisės mokslus Tartu universitete. 1908 m. apsigyveno Šiauliuose ir vertėsi advokato praktika. Šiauliuose K. Venclauskis praleido didesnę pusę savo gyvenimo. Ir pasak žymaus lietuvių ir išeivijos veikėjo, žurnalisto Jackaus Sondeckio (Sondos), lyg ąžuolas tvirtai įleido šaknis į visas Šiaulių gyvenimo sritis.
K. Venclauskis buvo talentingas teisininkas, vienas žymiausių Lietuvos prisiekusiųjų advokatų. Šiauliuose dirbo nuo 1908 m. iki pat mirties. Pasak ilgamečio Lietuvos advokatų tarybos nario Zigmo Toliušio, K. Venclauskis „buvo vienas žymiausių provincijos advokatų. Jis garsėjęs visoje Žemaitijoje ir turėjęs didžiausią žmonių pasitikėjimą dėl savo sąžiningumo, patyrimo ir prieinamumo“. 1920-1925 m. jis buvo renkamas Lietuvos advokatų tarybos nariu.
K. Venclauskis buvo žymus savivaldybininkas. Jis – Pirmosios Lietuvos Respublikos Šiaulių miesto pirmasis burmistras (1918 11 26 – 1919 04 17). Pirmajam miesto burmistrui teko nelengva našta: suirutės sąlygomis teko vadovauti karo sugriautam ir nualintam miestui, kur gyventojus dar tebeterorizavo vokiečių kariuomenė. Gindamas miestiečių teises, K. Venclauskis pasirodė esąs kieto žemaitiško būdo, drąsus pareigūnas, ne kartą parodęs vokiečiams, kad jie nebėra šeimininkai. K. Venclauskis kartu su bendraminčiais kūrė ir Šiaulių apskrities savivaldybę, kuriai vadovavo iki 1920 m. pavasario.
K. Venclauskis – vienas žymiausių Lietuvos politikų, politinio atgimimo sąjūdžio dalyvis nuo XIX a. pab., aktyvus LSDP politikas Lietuvos valstybingumo atkūrimo laikotarpiu. Liepojos gimnazijoje jis buvo įstojęs į slaptą moksleivių socialdemokratų organizaciją, veikė darbininkų būreliuose. Žinoma, kad jau 1902 m. jis priklausė Socialdemokratų partijos Šiaulių organizacijai. 1905 m. revoliucijos metu K. Venclauskis vadovavo lietuviams socialdemokratams Rygoje. Pralaimėjus revoliucijai, pasuko į kultūrinę veiklą, įsitraukė į 1908 m. Šiauliuose įsikūrusios lietuvių dainos, dramos, muzikos draugijos „Varpas“ kultūrinę veiklą ir vadovavo draugijai.
Ypač aktyviai į didžiosios politinės veiklos sūkurį jis metėsi pirmaisiais valstybės kūrimosi metais. Jo politinė veikla buvo susijusi su LSDP, advokatas buvo įtakingas jos veikėjas. 1918 m. lapkričio 10-17 d. jis dalyvavo LSDP VIII suvažiavime, kuriame buvo sprendžiama krašto administravimo problema. Lietuvos valstybės tarybos oponentai socialdemokratai planavo vieni sudaryti Lietuvos laikinąją vyriausybę, kurios vadovu buvo numatę K. Venclauskį. Šis sumanymas liko neįgyvendintas, bet jis liudija, kad jau 1918 m. K. Venclauskis buvo laikomas tokio masto politiku, kuris sugebėtų eiti net ministro pirmininko pareigas.
K. Venclauskis priklausė LSDP steigėjų grupei, kartu su kitais nariais parengė partijos programą ir įstatus, buvo renkamas į vadovaujančias partijos institucijas. Jis vadovavo ir Šiaulių apskrities socialdemokratams.
1920 m. balandžio mėn. K. Venclauskis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Steigiamajame ir I Seimuose advokatas dirbo Teisės komisijoje, vadovavo Socialdemokratų frakcijai. Steigiamajame seime jis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos Konstitucijos projekto rengimo.
Vėlesniais metais K. Venclauskio politinė veikla buvo daugiau susijusi su Šiaulių miestu. 1925 m. Šiaulių miesto socialdemokratams laimėjus rinkimus, jis iki 1931 m.vadovavo Šiaulių miesto tarybai. Miesto burmistru tuomet buvo kitas socialdemokratas Jackus Sondeckis (Sonda). To meto Šiaulių savivaldybė pasižymėjo kaip viena geriausiai besitvarkančių šalyje. Šiauliuose daug dėmesio buvo skiriama socialinėms problemoms, sprendžiami švietimo, sveikatos apsaugos ir kultūros klausimai. 1935-1939 m. jis vėl buvo išrinktas Šiaulių miesto tarybos nariu.
Apsisprendimą likti vietinio masto politiniu veikėju, matyt, nulėmė dvi priežastys. Pirma, tai žmonos Stanislavos Venclauskienės rūpesčiu šeimos namuose auginamas būrys našlaičių ir pamestinukų, kuriuos reikėjo ne tik maitinti ir aprengti, bet ir suteikti jiems išsilavinimą. Tad, didelė dalis advokato uždirbamų pinigų buvo skiriami vaikams išlaikyti. Venclauskių šeima išleido į gyvenimą per 100 beglobių vaikų, o K. Venclauskis buvo vienintelės tokios didžiausios Lietuvoje šeimos tėvas, maitintojas ir globėjas.
Antra priežastis – pasikeitusi Lietuvos politinė situacija po 1926 m. valstybės perversmo, kai socialdemokratų veikla buvo slopinama ir galiausiai visai užgniaužta. Visą autoritarinio valdymo laikotarpį K. Venclauskis liko priešiškas šiam režimui.
Šiauliams K. Venclauskis bene reikšmingiausias kaip visuomeninės ir kultūrinės veiklos dalyvis, kūrėjas, organizatorius ir…mecenatas. Labai taikliai jo indėlį į lietuvių tautinį kultūrinį sąjūdį ir veiklą kooperacijos ir kultūros srityse apibūdino teisininkas ir kultūros darbuotojas Peliksas Bugailiškis: „K. Venclauskiui teko išeiti stovint jų priešakyje ir visi etapai mūsų kultūrinių kovų – nuo draudžiamos lietuviškos knygos skleidimo bei mėgėjų teatrų vaidybos iki savos lietuviškos gimnazijos, savos knygų leidybos, savų viešų bibliotekų, net savų teatro rūmų statybos Šiauliuose“.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Venclauskių namai buvo Šiaulių miesto kultūrinio gyvenimo centras. 1908 m. jis su grupe bendraminčių įkūrė Šiaulių „Varpo“ lietuvių dramos, muzikos, dainos draugiją ir jai vadovavo. Po Pirmojo pasaulinio karo kartu su bendražygiais atkūrė Šiaulių berniukų gimnaziją, įkūrė Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungą, akcinę bendrovę „Pastogė“, kuri rūpinosi statybomis Šiauliuose, „Kultūros“ bendrovę, kuriai K. Venclauskis vadovavo nuo 1925 m. iki jos uždarymo (1929 m.). Jis finansavo šią bendrovę, rūpinosi Šiaulių miesto teatro statyba ir ją rėmė pinigais, taip pat rėmė Socialdemokratų partijos spaudą, moksleiviją, labdaros organizacijas, Šiaulių miesto lietuvius pramoninkus, „Aušros“ muziejų ir kt.
K. Venclauskis mirė 1940 m. vasario 24 d., palaidotas Šiaulių senosiose Talšos kapinėse.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų