Senosios Lietuvos istorijos ekspozicija Lietuvos nacionaliniame muziejuje

Vidas POŠKUS
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos skyrius

Senosios Lietuvos istorijos ekspozicijos fragmentas. L. Valužienės nuotr.

Vienas pagrindinių Senienų muziejaus tikslų buvo senosios Lietuvos istorijos paveldą menančių paminklų kaupimas, saugojimas, tyrimas ir pristatymas visuomenei. Tikėtasi, kad Senienų muziejus bus vienas atsikursiančios LDK kultūros centrų. Deja, po 1863 m. sukilimo carinės administracijos potvarkiais seniausia Lietuvos muziejinė įstaiga buvo reorganizuota, dalis LDK istoriją menančių eksponatų buvo išvežta į Maskvą.Tik 1968 m. lapkričio 5 d. ilgamečio Istorijos ir etnografijos muziejaus vadovo Vinco Žilėno pastangomis Naujojo arsenalo pastate buvo atidaryta Lietuvos istorijos ekspozicija, kurioje vertingiausių eksponatų dalį sudarė iš Rusijos Levo Vladimirovo ir Adolfo Tautavičiaus rūpesčiu susigrąžintų vertybių dalis. Chronologiniu–istoriniu principu sudarytai LDK ekspozicijai buvo skirtos net dvi didelės salės. Ezopo kalbos priemonėmis krašto istorija buvo atskleista naudojantis Adolfo Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ koncepcija ir tokiu būdu ne vienai kartai įdiegė nesovietizuotos praeities suvokimą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, brendo naujos ekspozicijos būtinybė.Minint Senienų muziejaus jubiliejų buvo įrengta senosios Lietuvos istorijos paveldą pristatanti ekspozicija. Jos autoriai – istorikas Tadas Šėma ir menotyrininkas Vidas Poškus. Ekspozicijos dailininkė – Gražina Pajarskaitė.Charakteringus, teoriškai apibrėžtus LDK politikos ir kultūros aspektus – valstybės ir visuomenės militariškumą, išskirtinį bajorų luomo statusą, kultūros daugiapoliškumą – parodos rengėjai siekė pateikti unikaliais, tik autentiškais to meto eksponatais. Dėl to buvo atsisakyta chronologinio medžiagos pateikimo.

Senosios Lietuvos istorijos ekspozicijos fragmentas. L. Valužienės nuotr.

Ekspozicija dalijama į dvi dideles dalis. Vienoje dalyje siekiama atspindėti politinę Lietuvos valstybės raidą nuo jos susikūrimo iki žlugimo 1795 metais. Kitoje atspindima LDK etnokonfesinė įvairovė. Eksponatai čia dėstomi loginiais ir metaforiniais ryšiais susietomis grupėmis. Visi jie iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių. Tai – viduramžių archeologinė, istorinė, ikonografinė medžiaga, numizmatika, dokumentai – iš viso per 900 vnt. eksponatų.Ekspozicijoje galima išskirti tokias temines objektų grupes: Lietuvos valstybės kūrimasis ir pagoniškoji visuomenė; Gediminaičiai ir Jogailaičiai; LDK amatai (didžiausias dėmesys skirtas Vilniuje paskutiniaisiais metais aptiktiems radiniams); pirmieji renkami Abiejų Tautų Respublikos valdovai – Henrikas Valua, Steponas Batoras; Vazų dinastija; XVII a. pabaigos – XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovai, valstybės padalijimai; LDK administracija ir teisė; LDK karai ir kariuomenė; LDK bajorų luomas; LDK etnokonfesinės bendruomenės (stačiatikiai, unitai, žydai, protestantai) ir tradicinė Lietuvoje Katalikų bažnyčia.Atskiros teminės grupės papildo viena kitą. Pvz., amatams skirta ekspozicijos dalis yra komponuojama šalia pasakojimo apie Gediminaičius ir Jogailaičius. Būtent tada, XIV a. pabaigoje – XVI a., LDK pasiekė savo ekonominio klestėjimo viršūnę, atsivėrė Vakarų Europai. Su Jogailaičiais giminystės ryšiais susiję švediškosios Vazų dinastijos atstovai pristatomi gretakarams skirtos ekspozicijos dalies, nes XVII a. Lenkijos ir Lietuvos valstybė beveik su visais kaimynais įklimpo į ilgamečius, vienu metu trukusius karus. Greta eksponuojami LDK teisinę situaciją liudijantys eksponatai – Zigmanto Vazos valdymo laikotarpiu buvo galutinai kodifikuota Lietuvos teisė, patvirtintas Trečiasis Lietuvos statutas, įsteigtas Lietuvos tribunolas, veikė bajorų luomo teises ir privilegijas užtikrinančios teisminės ir administracinės institucijos. Šalia Vazų ir XVIII a. valdovų eksponuojama ir su bajorų – tikrųjų Lenkijos ir Lietuvos valstybės piliečių – luomu susiję eksponatai – tuo metu bajorai pasiekė savo politinės hegemonijos viršūnę.

Senosios Lietuvos istorijos ekspozicijos fragmentas. L. Valužienės nuotr.

Ekspozicijos simbolinė pradžia ir pabaiga – Vilniaus bernardinų bažnyčios ir vienuolyno iždinės durys, datuojamos XVI a. pradžia. Viena jų pusė dekoruota kalstinėta geležine skarda. Taisyklingos formos rombuose įspausti reljefiniai 1385 m. Jogailos pasirašyta Krėvos sutartimi personalinės unijos ryšiais į vieną valstybę sujungtos LDK ir Lenkijos Karalystės herbai – Vytis ir Erelis, sukomponuoti apatinėje durų dalyje. Virš jų – tarytum perfrazuojant šv. Augustino mokymą apie dvi valstybes – Dangaus ir pasaulietinę – pavaiduotos apreiškimo scenos figūros. Kita durų pusė su medyje styrančiomis kalvių darbo vinimis, brutaliai išplėšta spyna ir rankena yra atgręžta į ateinančio lankytojo pusę. Šis išraiškingas vaizdas be didesnių komentarų tarsi primena LDK kūrimąsi ir jos likimą.Karus su kryžiuočiais, pagoniškuosius papročius bei tikėjimą reprezentuoja archeologinė medžiaga iš XIII – XIV a. Lietuvos piliakalnių ir kapinynų. Unikalūs daugybę kartų sudegintos, tačiau vėl lyg feniksas iš pelenų prisikėlusios Veliuonos pilies gynybą menantys arbaletų strėlių antgaliai. Galbūt vienas iš jų buvo skirtas apgulėjų malonei pasidavusiam, tačiau jų vis tiek nužudytam tvirtovės valdytojui Goštautui. Pilies gyventojų kasdienybę mena girnos iš tos pačios Veliuonos. Kuršių kario įkapės iš grupinio degintinio kapo Griežės (dab. Mažeikių r.) kapinyne ne tik atspindi XIII a. kario aprangą, bet ir reprezentuoja pagoniškąjį tikėjimą anapusiniu gyvenimu. Mirčiai paruoštas žmogus keliavo į kitą pasaulį, jame ruoštasi kariauti, medžioti, pramogauti. Netoli Durbės ežero palaidoti kariai galėjo būti garsiojo mūšio dalyviai. Pasak vokiečių kronikininkų, žemaičių pergalę prieš kryžiuočius, kalavijuočius ir jų svečius nulėmė būtent šių pusėje kariavusių kuršių karių pasitraukimas.Šlovingus Jogailos ir Vytauto laikus mena viena didžiausių pastarojo meto numizmatinių sensacijų – 2002 metų vasarą rastas Vilniaus Žemutinės pilies lobis. Daugumą monetų sudaro 1386 – 1396 m. kaldinti lietuviški, su didžiųjų kunigaikščių Jogailos ir Vytauto valdymu susiję, denarai. Rastas lobis galutinai įrodė, kad pirmosios lietuviškos monetos pasirodė 1386 – 1387 metais, Jogailai tapus Lenkijos karaliumi ir paneigė kai kurių mokslininkų nuomonę, kad monetas su užrašu ‚pečiat‘ pirmasis pradėjo kaldinti didysis kunigaikštis Algirdas (nuo šiol šios monetos datuojamos 1392 – 1396 metais ir siejamos su Vytautu). Lobis, kuriame buvo net 5 skirtingi LDK monetų tipai atskleidė dar nežinomą LDK monetų tipą – su averse vaizduojamu ereliu, o reverse – liūtu.

Senosios Lietuvos istorijos ekspozicijos fragmentas. L. Valužienės nuotr.

Lietuvos valdovų kasdienybę ryškiausiai atskleidžia su Vazų dinastijos monarchais susiję eksponatai. Tai ir knyga iš asmeninės Zigmanto Vazos bibliotekos, ir lovos baldakimo dalis, kurioje, pasak legendos, 1648 metais Merkinėje mirė Vladislovas Vaza.LDK karinius konfliktus mena įvairaus laikotarpio ginkluotė, ikonografinė medžiaga – pasaga iš garsiųjų Salaspilio kautynių vietos, XVIII a. LDK karininkų ženklas – ringrafas, atlikęs ir apsauginę simbolinę funkciją, karinės palapinės arasas su Palubinskių giminės herbais ir kt.Tragišką Lenkijos ir Lietuvos valstybės pabaigą mena rokokinių formų, konsolinis stalas marmuriniu viršumi ir auksuotose kojose išdrožinėtu Stanislovo Augusto Poniatovskio bareljefu. Pasak legendos, ant jo paskutinis valdovas 1795 metų lapkričio 25 dieną pasirašė atsisakymo nuo sosto aktą. Šalia eksponuojami įvairūs su XVII a. pab. – XVIII a. valdovais ir Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimu susiję eksponatai – portretai, dokumentai, medaliai.Didelė eksponatų dalis yra skirta bajorų luomo pristatymui. Jų politinė veikla, socialinis statusas atskleidžiamas per dokumentus, raštus, privilegijas, panegirikas, ikonografinę medžiagą – portretus (vertingi XVII – XVIII a. Jono Karolio Chodkevičiaus, Stepono ir Kristupo Pacų, Alberto Radvilos, Kazimiero Leono Sapiegos portretai), genealoginius medžius, grafiką. Atkreiptinas dėmesys į XVIII a. Gdansko dailininko Peterio Böse raižytą Radvilų genealoginį medį. Jame viena žymiausių LDK bajorų giminių kildina save iš romėnų ir giminiuojasi su garsiausiomis to meto Europos monarchų, magnatų dinastijomis. Norėta lankytojus supažindinti ne tik su oficialiuoju, viešuoju didikų, bajorų gyvenimu, bet ir su privačiais jų biografijų faktais – viena išraiškingiausių ekspozicijos dalių – skandalingos XVIII a. LDK asmenybės – Vilniaus vaivados Karolio Stanislovo Radvilos – „Panie Kochanku“ asmenybei skirta ekspozicijos kertelė. Joje XIX a. dailininko Karolio Ripinskio litografuotu atvaizdu pristatomas pats audringo gyvenimo nugairinto didiko atvaizdas, atskleidžiama jo ekonominė veikla (K. S. Radvila visokeriopai skatino savo valdose veikusias audimo, stiklo manufaktūras), demonstruojami laiškai pamotei. Pastarieji įdomūs tuo, kad „Panie Kochanku“ priešininkai leido paskalas, jog šis asmuo nerodė jokio susidomėjimo mokslu, todėl skaityti ir rašyti išmoko šaudydamas iš lanko į ant taikinio pritaisytas raides. Pažvelgus į tris laiškus galima susidaryti nuomonę apie tokių pedagoginių metodų rezultatus.

Senosios Lietuvos istorijos ekspozicijos fragmentas. L. Valužienės nuotr.

Eksponuojamos Mykolo Kazimiero Paco, Jurgio ir Jonušo Radvilų, Jono Stanislovo Sapiegos, Eustachijaus Valavičiaus ir kitų garbingų asmenų dovanos bažnyčioms, vienuolynams (indai, knygos) atspindi ne vien fundatorių ekonominį pajėgumą, bet ir atskleidžia kur kas asmeniškesnius ir bendražmogiškesnius dalykus – tų asmenų pamaldumą, estetinio vertinimo gebėjimus. Vienas seniausių tokių eksponatų – Ukmergės seniūno Šedbaro Valmantaičio Nevodnicos (dab. Lenkija) Švč. Trejybės bažnyčiai dovanotas varpas. Tai pats seniausias žinomas varpas Lietuvoje.LDK daugiakultūriškumą atspindi iki mūsų dienų išlikęs skirtingų etnokonfesinių bendruomenių paveldas. Tai ir protestantiškoji, vadinamoji Brastos, Biblija, unitų liturginiai drabužiai, rožiniai iš Vilniaus ortodoksų vienuolyno.Gausiausi, politiškai ir kultūriškai įtakingiausi buvo LDK tradicinės konfesijos atstovai – katalikai.Eksponuojami vyskupų portretai, procesijų vėliavos, Vilniaus jėzuitų akademijos leidiniai ir kt.Senoji Lietuvos valstybė – viena didžiausių Vidurio bei Rytų Europos šalių, savo klestėjimo laikais gyvavo pusiaukelėje tarp Vakarų ir Rytų, todėl buvo dviejų pasaulių dialogo tarpininkė. XVIII a. pabaigoje politiškai žlugusi valstybė išliko kaip unikalus istorinių audrų nuniokotas paveldas, kurio tik menki likučiai demonstruojami muziejuje parengtoje ekspozicijoje.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų