KLAIPĖDOS LAIKRODŽIŲ MUZIEJAUS PASTATO PRITAIKYMAS MUZIEJINĖMS FUNKCIJOMS IR EKSPOZICIJOS RENGIMO SPECIFIKA

Romualdas Martinkus, Giedrė Kazonienė
LDM, Klaipėdos laikrodžių muziejus

Laikrodžių muziejaus pastato istorija
XVIII a. antrojoje pusėje Klaipėdos miestelėnai, dabartinės Liepų gatvės pradžioje, pradėjo statyti užmiesčio vilas. Sklypų posesijos tęsėsi iki Danės upės, kur buvo įrengiami prekybiniai ir gamybiniai pastatai. Gamybinius pastatus nuo gyvenamųjų namų skyrė dekoratyviniai sodai, kuriuose augo įvairių rūšių medžiai: liepos, uosiai, kaštonai, klevai ir kt.
1768 m. sklypų savininkų sąrašuose pirmuoju sklypo savininku minimas finansininkas Hofmanas (Hoffman), kuris XVIII a. pab. sklypą pardavė vienam turtingiausių Klaipėdos patricijų Johanui Simpsonui (Johan Simpson). Vis dėlto ilgą laiką sklypas nebuvo užstatytas.
1820 m. šiame sklype pagal nežinomo architekto projektą Johanas Simpsonas pastatė nedidelę užmiesčio vilą. 1855 m. namas atiteko naujam šeimininkui – medicinos daktarui Johanui Augustui Mutrėjui (Johan August Mutray). Čia jis pragyveno visą gyvenimą iki 1872 m. Kas buvo namo savininkas po gydytojo mirties (iki 1913 m.) duomenų neišliko.
Nuo 1913 m. pastatas priklausė bankininkui Johanui Hiršbergeriui (Johan Hirchberger), kuris atliko namo rekonstrukciją. Buvo suformuota dabartinė pastato struktūra. Namo gatvės fasadą papuošė keturios kolonos ir klasicistinės skulptūros, simbolizuojančios prekybą ir amatus.
Išlikusiose to laikotarpio nuotraukose, kurias Laikrodžių muziejui perdavė 2004 m. Hiršbergerių vaikaitė, gyvenanti Vokietijoje, matomas pastato eksterjeras ir pirmojo aukšto interjeras. Kaip atrodė pastatas iš vidaus iki šiol miesto archyvas duomenų neturėjo.
Pastato antrame aukšte Johanas Hiršbergeris buvo įkūręs banką. Bankininkas su šeima čia gyveno iki 1924 m. 1924-1929 m. adresų knygose namo savininku užregistruotas Jozefas Krauzė (Jozef Kraus). 1931 m. namą ir sklypą nupirko Lietuvos vyriausybė ir įsteigė „Žemės banką“. Šiuo adresu minimi du gyventojai: banko direktorius Šernas ir vicedirektorius Kybrancas. 1939 m. vokiečių aneksijos metu, „Žemės bankas“ buvo uždarytas. 1939-1942 m. pastatas priklausė miesto bendruomenei, o jo gyventoju užregistruotas Dioringas (Doring). 1945 m., po II pasaulinio karo, pastate įsikūrė Klaipėdos pionierių ir moksleivių namai. 1979 m. šis pastatas buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui, kuriame 1984 m. buvo atidarytas Laikrodžių muziejus, Lietuvos dailės muziejaus padalinys.

Klaipėdos laikrodžių muziejaus susiformavimas
Laikrodžių muziejaus sukūrimo idėja kilo neatsitiktinai. 1978 m. pradžioje Vytautas Jakelaitis, tuometinis Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorius, pakvietė Dionizą Varkalį kartu organizuoti senovinių laikrodžių parodą. Abu organizatoriai jau turėjo surinktas senovinių laikrodžių kolekcijas ir pažinojo kitus kolekcininkus. Dionizas Varkalis pakvietė dalyvauti parodoje Stasį Gadeikį ir Liudą Mažūną, o Vytautas Jakelaitis – Lietuvos dailės ir Klaipėdos kraštotyros muziejus. 1978 m. liepos 14 d. Klaipėdos paveikslų galerijos patalpose duris atvėrė pirmoji senovinių laikrodžių paroda.
Parodoje buvo eksponuoti 120 senovinių mechaninių laikrodžių. Ji atskleidė mechaninių laikrodžių gamybos raidą nuo XVI a. iki XX a. pradžios. Paveikslų galerijos atsiliepimų knygoje išliko įrašas, kurį vertėtų pacituoti: „1978 m. liepos 14 d. 15 val. atidaryta Klaipėdos galerijos laikrodžių paroda. Ji turi pavirsti, o tiksliau – išaugti iki atskiro muziejaus. Dėl tokio reikšmingo, labai svarbaus ir gražaus muziejaus verta padirbėti. Ant ko ir pažadam padėt visas spėkas“. Po šiais žodžiais pasirašė devyni asmenys. Paroda susilaukė didelio klaipėdiečių ir miesto svečių susidomėjimo. 1978 m. Lietuvos dailės muziejaus vadovų Prano Gudyno ir Romualdo Budrio iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvos dailės muziejaus Laikrodžių skyrius. Nuo tų metų iki šios dienos vedėju dirba dizaineris Romualdas Martinkus. Minėta paroda buvo papildyta Dailės muziejaus laikrodžiais ir išplėsta. Didžiają dalį ekspozicijos sudarė XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios laikrodžiai.
Įsteigus Laikrodžių skyrių buvo pradėtas intensyvus mokslinis tiriamasis darbas, literatūros apie laikrodžių istoriją paieška. Tai buvo sudėtingas uždavinys, nes Lietuvoje specializuotos literatūros apie laikrodžius buvo tik kelios knygos užsienio kalbomis. Daug darbo ir pastangų renkant ir sisteminant informaciją skyrė pirmoji Laikrodžių skyriaus mokslinė bendradarbė Roza Šikšnienė. Iš atskirų leidinių kruopelė po kruopelės buvo renkami laikrodžių istorijos raidos faktai. Jie buvo lyginami, tikrinami. Buvo sudaryta chronologinė laikrodžių istorijos kartoteka, padėjusi ižvelgti galimus tolesnius Laikrodžių muziejaus raidos kelius. Reikėjo arba eksponuoti laikrodžius pagal laiko matavimo principą (tolydiniu principu veikia vandens, smėlio ir ugnies laikrodžiai, periodiniu – saulės, mechaniniai ir kiti), arba pasirinkti kitą būdą – atskleisti laikrodžių genezę (kada ir kaip susiformavo atskiros laikrodžių konstrukcijų rūšys ir formos). Pastarasis kelias ir buvo pasirinktas, kadangi suteikė platesnes ir raiškesnes ekspozicijos sukūrimo galimybes. Apdoroti informaciją apie laikrodžių konstrukcijų rūšis užbaigė fizikos – matematikos mosklų kandidatė Ona Kubiliūnienė. Ji parengė mokslinį darbą „Laiko matavimo prietaisų raida“. Laikrodžių formų kitimą įvairių epochų raidoje išanalizavo dailėtyrininkas Petras Šmitas.

Laikrodžių muziejaus eksterjero ir interjero restauracija
Nuo pastato perdavimo 1979 m. iki 1984 m. vyko intensyvus pastato istoriniai, archeologiniai, architektūriniai tyrinėjimai. Lietuvos dailės muziejaus užsakymu juos atliko istorikas Jonas Tatoris.
Tiriant interjerą ir apdailą remtasi išlikusiais architektūriniais bei tapybiniais fragmentais ir iš jų darytos išvados apie pastato tapybinio dekoro stilistinius bruožus. Polichrominės paieškos atliktos radus laiptinėje nutrupėjusį dažų sluoksnį, po kuriuo pasirodė ornamentinės – dekoracinės tapybos likutis. Paieškos vykdytos visose patalpose, kur dar buvo išlikęs pirminis tinkas, nes apie 80 proc. viso sienų ir lubų ploto buvo pertinkuota naujai. Atlikta daugiau kaip 150 sienų zondavimo darbų. Paieškų metu išaiškėjo, jog tik vestibiulyje ir laiptinėje buvo gerai išlikę tapybinio dekoro fragmentai. Jie buvo padengti iš viršaus net penkiais dažų sluoksniais. Laiptų aikštelės sienoje atkurtas dekoratyvinis piešinys – taurė su trykštančiu fontanėliu bei nusvirusiom gėlių šakom. XIX a. pab. – XX a. pr. laikotarpiu taip buvo dekoruojamos interjerų sienos.
Kol daugelį metų niokiotas pastatas pagaliau tapo jaukiu ir įdomiu Laikrodžių muziejumi, teko pasidarbuoti įvairių sričių specialistams. Pastato architektūrinio projekto vyriausiasis architektas buvo Vaidotas Guogis. Ruošiantis restauracijai buvo parengta išsami techninė dokumentacija: 120 lapų interjero darbo brėžinių, dešimtys lapų natūralaus dydžio laiptinės ornamentų dažymo šablonų ir t. t. Nutarta atkurti anfiladinį patalpų išdėstymą, drožybos, dažymo, auksavimo, sienų dekoro, vitražų elementus. Šį darbą atliko grupės vadovė Nijolė Žeimienė, architektės Maja Ptašek, Dalia Saveikienė, konstruktorė Danutė Ramonienė ir kiti projekto vyriausiojo architekto Vaidoto Guogio pagalbininkai. Daug jėgų skyrė santechnikė Dana Sulžickienė ir elektrikas Romas Žukas.
Pastato viduje virš durų buvo išlikę keletas karnizų, pagal kuriuos buvo atkurtos ir kitos interjero architektūrinės detalės. Tą darbą atliko aukščiausios kategorijos stalius Stasys Berenis. Laiptinės panelių detalių, karoliukų paauksavimas buvo atkurtas taikant senąsias technologijas. Tai atliko vilniečiai – Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto meno kūrinių meistrai.
Pirmojo aukšto antroje salėje išliko XIX amžiaus židinys. Tarybiniais metais, remontuojant pastatą, židinys buvo užmūrytas, nes neatitiko salės funkcinės paskirties. Jis buvo restauruotas ir tapo gražiu interjero elementu. Pirmojo aukšto trečioje salėje rastas autentiškas parketas, kuris buvo restauruotas. Kitose salėse išklotas iš Ukrainos atvežtas parketas. Parketo raštai buvo taikomi pagal ekspozicijos teminį planą.
Muziejaus pastato, architektūros paminklo, restauravimo darbus atliko Restauravimo dirbtuvės darbininkai. Jie atliko fasado apdailos, interjero tinkavimo, visų lipdinių atkūrimo ir dažymo darbus. Metalo darbų meistras Edmundas Paseckas kartu su liaudies meistru Dionyzu Varkaliu atkūrė meniškas rankenas, groteles, durų vyrius. Stalių darbus atliko Juozas Pilipavičius ir Vaclovas Litvinas bei dailidė Kazys Stankus. Kartu darbavosi dažytoja Irena Kazanavičienė, lipdytojai Vytautas Narmontas, Vytautas Vičiulis, Živilė Zykutė, Algimantas Grabauskas, darbų vykdytoja Janina Brukauskienė, vyresnysis darbų vykdytojas Zenonas Mišeikis, kuris nuo restauravimo pradžios rūpinosi medžiagomis bei mechanizmais.
Kiekvienai antrojo aukšto ekspozicinei salei buvo suteiktas spalvinis fonas, būdingas tam tikros epochos stiliui. Šį foną sudaro sienų, užuolaidų ir medžiagos spalva ekspozicinėse vitrinose. Renesanso salėje vyrauja žalia spalva, baroko – mėlyna, rokoko – raudona, geltona spalva būdinga klasicizmo salei, moderno stiliaus ekspozicinėje salėje dominuoja ruda spalva.
1984 m. Laikrodžių skyrius persikėlė į restauruotus rūmus. Šiuo metu muziejuje yra devynios ekspozicinės, parodų salės, kabinetas muziejaus eksponatų fondams, muziejininkų darbo kabinetai, rūsyje – edukacinių užsiėmimų ir techninės patalpos.

Laikrodžių muziejaus ekspozicija
Klaipėdos laikrodžių muziejuje devyniose ekspozicinėse salėse eksponuojami eksponatai, atskleidžiantys laiko matavimo prietaisų raidą, pradedant primityviaisiais mėnulio kalendoriais ir baigiant šiuolaikinių laikrodžių istorija.
Pirmoje salėje pateikiama laikrodžių konstrukcijų raidos istorija, parodyta dviejose vitrinose ir trumpa kalendorių istorija, pasakojanti apie laikus, kai para dar nebuvo daloma į valandas. Čia demonstruojami ir primityvūs mėnulio, mėnulio – saulės ir saulės kalendoriai, taip pat sukurti primityviųjų kalendorių – medinio Sibiro kaištelinio ir odinio Pietų Amerikos mazgelinio – modeliai. Saulės kalendorių aprašymą papildo įdomūs lietuvių liaudies meistrų sukurti lentelinio ir rodyklinio kalendorių originalai.
Saulės laikrodžiai išdėstyti penkiose vitrinose. Jose – šešėlio ilgio, šešėlio krypties, vertikalūs ir horizontalūs, sferiniai bei ekvatoriniai saulės laikrodžiai. Šiai temai atskleisti buvo sukurti keli III tūkstantmečio pr. Kr. egiptietiškų marmurinių šešėlio ilgio saulės laikrodžių bei žvaigždžių laikrodžių (noktiurnalų) modeliai. Saulės laikrodžių ekspoziciją praturtina ir originalūs, universalūs XVIII a. II p. kelioniniai laikrodžiai. Ekspoziciją papildo pirmosios salės centre įrengta kinetinė vitrina. Joje ant besisukančios plokštumos išdėstyti saulės laikrodžiai yra apšviesti lempute. Šių laikrodžių veikimo principas pagrįstas nuo gnamonų krintančio šešėlio judėjimu.
Likusiose pirmosios salės vitrinose eksponuojami vandens laikrodžiai. Čia parodyti ištekantys, pritekantys, persipilantys vandens laikrodžiai, vandens laikrodžiai su netiesiogine laiko indikacija bei automatiniai vandens laikrodžiai. Vandens laikrodžių Lietuvoje nebuvo, pasaulyje jų išlikę labai nedaug. Norint parodyti šių laikrodžių konstrukciją, buvo sukurti keraminiai graikiškų klepsidrų modeliai, Azijos šalyse naudotų ištekančio bei europietiškų persipilančio vandens laikrodžių modeliai.
Antroje salėje eksponuojami ugnies ir smėlio laikrodžiai. Ugnies laikrodžiai: dagtys, žvakės ir aliejinės lempos. Lietuvoje šių laikrodžių nėra išlikusių, todėl taip pat buvo sukurti jų modeliai: medinis kinų tiesios bei žalvarinis spiralinės dagties laikrodžiai, įvairaus tipo žvakės (paprastos ir su garsine indikacija) bei trijų tipų aliejinės lempos. Šią ekspozicijos dalį įdomiai papildo originali kinų XIX a. smilkalinė ir dvi kiniškos vazos su metų laikų piešiniais. Panašios vazos galėjo būti panaudotos kaip kvapų laikrodžiai.
Smėlio laikrodžiai – nuo seniausių iki dabartinių – eksponuojami dviejose vitrinose. Jų gamybai buvo naudojamas stiklas. Tai trapi medžiaga, todėl šių laikrodžių išliko labai mažai. Buvo sukurti pirmųjų smėlio laikrodžių ir smėlio laikrodžių, sudarytų iš keturių stiklų, modeliai. Pagal teminį ekspozicijos planą salės centre numatyta įrengti didelį smėlio laikrodį. Jis būtų apverčiamas atidarant muziejų ir smėlis byrėtų visą muziejaus darbo dieną iki uždarymo.
Laikrodžių muziejaus didžiąją rinkinių dalį sudaro mechaniniai laikrodžiai. Jų raida atskleista išsamiausiai. Pirmųjų XIV a. mechaninių laikrodžių, kuriuose buvo naudoti svirtiniai nuleistukai, Lietuvoje nebuvo, teko sukurti šios konstrukcijos modelį. Eksponuojamos ir atskiros mechaninių laikrodžių dalys: varikliai – svarsčiai ir spyruoklės, reguliatoriai – švytuoklės ir balansai. XVI-XX a. mechaniniai laikrodžiai, tekstai bei schemos ekspozicijos plakatuose išsamiai atskleidžia atskirų išradimų bei mokslinių darbų raidą. Švytuoklinių laikrodžių vitrinose eksponuojami veikiantys įvairių konstrukcijų eksperimentiniai švytuoklių modeliai. Salės centre lankytojai gali išvysti restauruotą veikiantį Klaipėdos senosios gaisrinės bokšto laikrodį, pagamintą 1856 m. Berlyne. Šalia jo yra du, pagaminti Lietuvoje, pastatomi švytuokliniai XVIII-XIX a. laikrodžiai.
Ketvirtoje salėje rodomi mechaniniai, elektromechaniniai, elektromagnetiniai, elektroniniai, kvarciniai ir kvantiniai laikrodžiai, vieningos laiko sistemos. Šios salės centre numatyta įrengti elektroninį laikrodį, kuris rodytų visų pasaulio laiko juostų laiką.
Įrengta ekspozicija leidžia pamatyti ir suprasti, kokiais prietaisais matuojamas laikas ir koks ilgas bei sudėtingas šių prietaisų raidos kelias. Šio kelio ištakos siekia seniausius žmonijos istorijos laikus, lydi mus šiandien ir veda į ateitį.
Ekspozicija, išdėstyta penkiose antrojo aukšto salėse, parodo kaip kito laikrodžių korpusai, pradedant renesanso ir baigiant moderno epochomis. Visų stilių laikrodžių korpusų apdaila atskleidžia bendrus taikomosios – dekoratyvinės dailės raidos bruožus. Epochos stilių žymi ne tik laikrodžių dizainas, bet ir specialiai salėms parinkti taikomosios bei vaizduojamosios dailės kūriniai. Kiekviena antrojo aukšto salė turi ir savitą spalvinį foną. Kiekvienoje salėje epochos stilių paryškina pristatomo laikotarpio baldų komplektas.
Pirmoje salėje rodomi originalūs XVI-XVII a. laikrodžiai. Laikrodžiai buvo gaminami panašūs į pastatus arba bokšto formos. Atskirai eksponuojami šešiakampės dėžutės formos staliniai laikrodžiai. Vieną jų XVII a. pagamino Vilniaus laikrodininkas Theodor Tarasowig.
Kitoje salėje eksponuojami baroko stiliaus laikrodžiai. Dauguma jų konsoliniai, statomi ant grindų, sieniniai, židininiai laikrodžiai. Muziejaus ekspozicijoje yra žymių anglų meistrų Eardley Norton, William Rust konsoliniai laikrodžiai, Francis Wells statomas ant grindų laikrodis. Įdomus XVIII a. šveicarų meistro Theodor Perret laikrodis, pagamintas pagal prancūzo meistro Charle Boulle techniką. Šiuo metu salėje atidaryta paroda „Barokas – stebuklinga Šarlio Bulio technika“. Iš Lietuvos dailės muziejaus fondų atvežti XVIII a. laikrodžiai bei baldai, kurie pagaminti naudojant šią apdailos techniką.
Trečioje salėje rodomi rokoko stiliaus laikrodžiai. Šiam stiliui būdinga asimetriškos, tačiau išlaikančios pusiausvyrą, ritmą formos, lengvos linijos rokailis, įmantrūs ornamentai. Kaip tik toks yra XVIII a. prancūziškas židinio laikrodis su žvakidėmis. Vokiškas fajansinis židinio laikrodis stebina savo lengvumu ir grakštumu. Šioje salėje eksponuojama ir nedidelė kišeninių laikrodžių kolekcija.
Klasicizmas vėl atgaivino antikinio meno tradicijas. Paplito saikingai dekoruotos, simetriškos kompozicijos. Daugiausiai buvo gaminami dviejų tipų laikrodžių korpusai: ant stačiakampio postamento sukomponuotos įvairios figūrinės kompozicijos ir triumfo arkos. Šioje salėje eksponuojami židininiai, staliniai prancūzų ir vokiečių meistrų laikrodžiai. Kišeninių laikrodžių kolekcijoje yra žymaus prancūzų laikrodininko Abraham Louis Breguet pagaminti laikrodžiai.
Ekspozicija užbaigiama eklektikos ir moderno stiliaus laikrodžiais. Eklektikos stiliaus stalinių ir židinių laikrodžių, pagamintų vokiečių firmos „Lenzkirch“ ir Berlyno laikrodininko Conrad Felsing, korpusuose susipynusios kelių istorinių epochų formos. Moderno stiliaus salėje vyrauja vokiečių „Gustv Becker“ ir „Junghans“ firmose serijiniu būdu pagaminti sieniniai ir staliniai laikrodžiai. Muziejus gali pasigirti ir didele kišeninių laikrodžių kolekcija.
Laikrodžiai eksponuojami ir muziejaus holuose. Pirmojo aukšto hole yra laiko žymeklis. Tokie mechanizmai buvo naudojami XIX a. pab. – XX a. pr. fabrikuose. Šį laikrodį numatoma pritaikyti suvenyriniams muziejaus bilietams pažymėti. Atėjęs į muziejų lankytojas pats galės pajudinti laikrodžio svirtį ir įspausti įrašą apie apsilankymą muziejuje. Šalia bus demonstruojamas šiuolaikinis japoniškas elektroninis panašias funkcijas atliekantis laikrodis. Įdomus ir budinčio sargo darbo registravimo laikrodis. Budintysis specialiu raktu privalėdavo pažymėti laiką tam tikrais intervalais. Užrakintoje spintoje esantis mechanizmas popieriaus juostoje įspausdavo laiko parodymus. Taip nustatoma ar darbuotojas buvo savo darbo vietoje. Antrojo aukšto hole eksponuojama XIX a. pab. – XX a. pr. sieninių švytuoklinių laikrodžių kolekcija.
Muziejaus parodų salėje (100 kv. m) nuolat rengiamos parodos: „TSRS laikrodžių gamyklos“, „Laikrodžių gamyba ir prekyba Lietuvoje XIX-XX a.“, „XIX a. pab. – XX a. pr. Klaipėdos krašto laikrodžiai ir baldai“, paroda akliesiems „Laiko matavimo prietaisų raida“. Šiuo metu iki 2005 m. gruodžio mėn. atidaryta paroda „Laikrodžių muziejus 1979-1984-2004 m.“. Pastaroji paroda skirta Laikrodžių skyriaus 25-osioms ir muziejaus 20-osioms įkūrimo metinėms.
Muziejaus rūsio patalpose nuo 2001 m. veikia Laikrodžių muziejaus Edukacinis centras. Jame vyksta užsiėmimai, skirti įvairaus mokyklinio amžiaus vaikams: „Gėlių laikrodis“, „Laiko samprata ir skaičiavimas senovėje“, „Išmokime skaičiuoti laiką“, „Lygiadieniai ir saulėgrįžos“ ir kt. Nuo 2003 m. vedami užsiėmimai klausos ir regos negalią turintiems vaikams.

Saulės laikrodžių parkas
Šalia muziejaus pastato išlikusioje posesijos istorinėje dalyje buvo suprojektuota ir rengiama Saulės laikrodžių ekspozicija.
1989 m. parko sienoje Florencijos mozaikos technika atlikta kompozicija „Saulės kelias per žvaigždyną“. Ši kompozicija simbolizuoja Visatą. Kiekvienoje sienos nišoje yra Zodiako ženklai ir žvaigždynai. Tai bandymas sujungti mokslą su menu. Mozaikoje matome ne tik meninę Svarstyklių, Mergelės, Jaučio ir kt. ženklų išraišką, bet ir grafinį žvaigždynų išsidėstymo vaizdą. Šios išklotinės pagalba galima stebėti Saulės ir Žemės kelią ekliptika, pagal jos parodymus galima tiksliai atsekti pavasario ir rudens lygiadienius, žiemos ir vasaros saulėgrįžas. Šį projektą įgyvendino dailininkė Lolita Sadauskaitė ir dizaineris Romualdas Martinkus. Ant šalia esančių trijų granito plokščių bus padarytos schemos ir paaiškinimai, kad mažiau apie dangų nusimanančiam žmogui nereikėtų ilgai sukti galvos.
1990 m. pačiame muziejaus parko centre pastatytas didelis nerūdijančio plieno įrenginys primena Saulės ir Žemės judėjimo erdvėje modelį. Ašies, kuri yra lygiagreti žemės ašiai, šešėlis krenta ant padalomis sužymėtos skalės, atitinkančios Žemės pusiaują. Nelengva buvo pastatyti šį ekvatorinį saulės laikrodį jau vien dėl to, kad aplink muziejų yra daug metalo konstrukcijų ir kompasas neparodo teisingų Šiaurės ir Pietų krypčių. Dar šis laikrodis yra įdomus tuo, kad rodo ne sutartinį, o tikrą vietos, kurioje jis stovi, laiką. Laikrodžio sumanytojas Laikrodžių muziejaus vedėjas dizaineris Romualdas Martinkus.
Kitoje parko sienoje matome dar vieną kompoziciją – „Laikas ir Klaipėda“. Jos idėja, kaip ir kitų čia esančių laikrodžių, buvo brandinama jau nuo muziejaus atidarymo. Įgyvendintas jis buvo tik 1997 m. dailininkų Juozo Vosyliaus ir Angelinos Banytės. Ši kompozicija – tai vertikalus saulės laikrodis. Iš pradžių buvo numatyta kurti šią mozaiką iš akmens, tačiau keičiantis ekonominei ir politinei situacijai, trūkstant lėšų, buvo apsispręsta pritaikyti pigesnę sgrafito techniką. Tai dar nuo antikos laikų žinoma sienų tapybos technika, gana patvari ir atspari laiko ir atmosferos poveikiui. Kūrinys užima net 62 kv. m sienos. Pagal kūrinio spalvinį projektą visas plotas buvo tinkuojamas trimis sluoksniais: apačioje tamsiausias, rudas, ant jo – pilkas ir galiausiai – baltas. Kol tinkas šlapias, ant jo buvo dedama kalkė ir rėžtas piešinio kontūras. Liko griovelis. Tada su skalpeliu buvo išpjaustytas spalvinis vaizdas: pjauta iki rudo sluoksnio arba išskusta iki pilko. Darbas vyko du mėnesius. Laikrodžio viršuje buvo pritvirtinta nerūdijančio metalo saulės laikrodžio rodyklė, kuri, mesdama šešėlį ant laiko juostoje sužymėtų skaičių – valandų, rodo laiką. Na, o piešinyje – mūsų laiko fone – pavaizduota saulės karūna, šviesos simbolis, kuris susipina su švyturio elementais, jūros ir kranto akcentais. Centre – laiko įvaizdis – slibinas, ryjantis savo uodegą. Sukuriamas užburto laiko rato simbolis. Laiko, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos… Įkomponuoti du angelai: vienas – šviesos, kitas – tamsos. Gyvenimas ir mirtis, gėris ir blogis, šviesa ir tamsa susipina, kaunasi… Dar galime įžvelgti vėžlį – ilgaamžiškumo simbolį – bei žmogų-lokį – žemaičių herbo elementą, einantį į jūrą su burėmis. Yra ir senojo pašto simbolis – vaikutis su trimitu. Apačioje – senosios Klaipėdos autentiški vaizdai ir čia pat nugrimzdęs į vandenį, o gal į laiką, miesto senamiestis su senosios gaisrinės bokštu.
Parko terasos grindinyje įmontuota kompozicija „Išmatuok laiką savo šešėliu“. Šis projektas buvo įgyvendintas 1999 m. Jo kūrėjai Lolita Sadauskaitė ir Romualdas Martinkus. Tai žaidybinis sumanymas vaikams.
2002 m. įrengtas „Gėlių kalendorius“. Žemės plotas padalintas į 12 dalių, kiekvienoje jų kas mėnesį atskiros gėlių rūšys praskleidžia žiedus.
2004 m. parko saulės laikrodžių kolekciją papildė restauruotas skulptoriaus Petro Mazūro horizontalus saulės laikrodis.
Šis parkas sudaro vientisą kompleksą su varpų karilijonu, įrengtu šalia esančiame pašto bokšte. Parke šeštadieniais ir sekmadieniais vyksta varpų muzikos koncertai ir kiti muziejaus bei Klaipėdos miesto kultūriniai renginiai.

Literatūra:

1. Tatorius J. Istorinė apybraiža. Klaipėda, 1986.
2. Tamulevičienė E. Mokslo istorijos daiktiniai paminklai. Vilnius, 1978.
3. Alte Uhren. Leipzig, 1971.
4. Kubiliūnienė O. Laiko matavimo prietaisų raida. Klaipėda, 1981-1984 (Klaipėdos laikrodžių muziejus).
5. Пипуныров В. Н. История часов. Москва, 1982.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų