REDAKCIJOS SKILTIS

Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona RuseckaitėMieli muziejų bičiuliai ir šio leidinio skaitytojai,


Prieš Jus ketvirtasis „Lietuvos muziejų“ numeris, parengtas įgyvendinant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remtą projektą „Muziejai ir kultūros paveldas: nuo pažinimo į estetinį išgyvenimą“. Projektas buvo skirtas šio leidinio puslapiuose pristatyti muziejų, įsikūrusių paminkliniuose pastatuose veiklą, akcentuoti jų sąveiką su nematerialinės kultūros paveldu, siekiant istorinės erdvės, reginių ir renginių visumos.
Ankstesniuose leidinio numeriuose aptarėme pilyse, rūmuose, dvaruose įsikūrusių muziejų darbus bei galimybes naujoms iniciatyvoms, dabar norėtume Jums pristatyti muziejus įsikūrusius sodybose.
Muziejų-sodybą muziejininkų bendruomenė suvokia dvejopai: sodyba – darni pastatų, želdinių, kiemo erdvių ir mažosios architektūros formų visuma, atspindinti regiono specifiką, gyvenimo būdą ir gamtos aplinką, tai etninės kultūros muziejus, ir sodyba – memorialinis muziejus, puoselėjantis ir saugantis palikimą kūrėjų, visuomenei nusipelniusių žmonių, kurių pasaulėžiūros, kūrybos šaknys giliai įaugusios į kaimą. Tą liudija ir memorialiniuose muziejuose eksponuojama jų kūryba, ir jų gimtinėse pateikiama etnografinė medžiaga.
Lietuva yra kaimo kultūros šalis, o lietuvių etninė kultūra visuomet suvokiama sodybos kontekste. Sodyba, kaimas ir yra mūsų etninės kultūros pagrindas. Ir tik čia susiformavo mūsų didžiųjų mokslo, meno, literatūros kūrėjų, visuomenės veikėjų asmenybės.
Pastaraisiais metais Lietuvoje yra gana aktyviai ieškoma savo šaknų, sudarinėjami genealoginiai medžiai, skaičiuojamos surastos senelių ir prosenelių kartos. Ir štai jeigu į tą genealoginę grandinę „įkrinta“ kokia nors garsenybė, giminės ir artimieji važiuoja ieškoti bent kokių ženklų, gimtųjų vietų.
Lietuvoje yra memorialinių muziejų lankymo tradicija ir memorialinių vietų fiksavimas. Štai neseniai išėjo puikus leidinys – Benjamino Kondrato dvitomis „Kūrėjų pėdsakais“ (2004). Ir ką Jūs manote – tie du stori tomai (virš 600 puslapių) apima tik Sūduvos Suvalkiją ir Karaliaučiaus kraštą. Leidinyje aprašytos vietovės, tėviškės, žymūs žmonės, jų nuopelnai. Tad kiek gi tomų prireiks, kad apžvelgtume visos Lietuvos kultūrinį palikimą? Arba leidykla „Versmė“ leidžia solidžius leidinius apie mūsų miestelius. Štai turiu po ranka „Seredžių“(1227 psl.). Kiek daug jame memorialinės medžiagos. Tad jeigu apeitume aplink vieną mažą miestelį, rastume pakankamai daug įsiminti vertų vietų. Galbūt tokia yra Lietuvos istorija – sudėtinga, paini, daug vargo, okupacijų, kovų… Menas, mokslas, literatūra – kai viskas susidėsto, kiekvienas Lietuvos kaimas turi savo įžymybę. Gal mes galime daryti išvadą, kad mūsų tauta gerbia savo praeitį ir jos iškilius žmones, nes jeigu sužino, jog kokį nors memorialinį pastatą pikta ranka nori nugriauti ar muziejų uždaryti, į kovą pakyla vietos šviesuoliai, įtraukia žiniasklaidą ir dažnai objektas yra išgelbstimas.
Pripažinkime, jog Lietuvoje memorialiniai muziejai – žymių žmonių gimtinės sudaro dalį kultūros palikimo, tradicijos yra susiformavusios, nors nieko nėra pastovaus. Šiandien jau saugomi memorialiniai namai, butai, kuriamos netgi memorialinės dirbtuvės, galerijos. Taigi ir šioje srityje yra tobulėjimas, vystymasis, kitimas, kuris yra neišvengiamas.
Leidinyje straipsnių autorių išsakytos mintys – tai tarsi kvietimas diskusijai apie etnografinių ir memorialinių muziejų raidos galimybes, nes gyvenimo aktualijos verčia rimtai susirūpinti visuomenės, ypač jaunimo, švietimu pilietiškumo ir tautiškumo dvasia.

Aldona Ruseckaitė
Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų