Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje

Kristina JOKUBAVIČIENĖ,
Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija

Konferencija „Menininkų kūrybos centrai
ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų
Europoje“. Kalba B.Risch, EuroArt (Belgija) generalinis sekretorius.
Nuotr. iš P. Domšaičio galerijos archyvo

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje 2005 m. rugsėjo 15–17 d. vyko tarptautinė konferencija „Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje“, skirta tapytojo ekspresionisto Prano Domšaičio 125-osioms gimimo metinėms.Rugsėjo 15 ir 17 d. Prano Domšaičio galerijoje vyko pranešimų ir diskusijų sesijos, o rugsėjo 16 d. – išvažiuojamoji konferencijos sesija Kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ Nidoje. Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė dr. R.Negendanck, dr. J.Barford, dr. B.von Andrian, H.Götze, dr. C.Tutsch, M.Ehlermann-Mollenhauer, H.G.Pawelcik, J.Wegschneider (Vokietija); dr. B.Risch (EuroArt, Belgija); dr. J.Boros (Vengrija); dr. L.Wängdahl (Švedija); dr. W.Odorowski (Lenkija); dr. N.Strakauskaitė, dr. R.Andriušytė-Žukienė, R.Rachlevičiūtė, K.Jokubavičienė (Lietuva).Konferencijos tikslas – aktualinti menininkų kūrybos centrų ir jų bendruomenių reikšmę Vidurio ir Rytų Europos kultūros istorijai bei pažvelgti į šio judėjimo ir regiono kultūrinės ateities perspektyvą. XIX a. pab. − XX a. pr. visos Europos dailininkai inspiracijų kūrybai ieškojo kaimo vietovėse, natūralioje gamtoje – atokiau nuo civilizacijos, sparčiai augančių miestų. Jie būrėsi į bendruomenes, kuriose ilgiau ar trumpiau gyvendavo ir kurdavo. Dailininkų kolonijos, traukusios ir konservatyvius dailininkus, ir avangardo atstovus, sudaro ypatingą kultūrinę terpę. XX a. vidurio istorinis lūžis ilgam nutraukė ne tik Vidurio ir Rytų Europos dailininkų kolonijų egzistavimą, bet ir jų tyrimus. Svarbiausi kūrybos centrai, socialinis, politinis ir kultūrinis dailininkų kolonijų atsiradimo, buvimo ir suvokimo kontekstas buvo tyrinėjimas tik Vakarų Europoje.

Konferencijos dalyviai Nidoje prie buv. Blodės viešbučio. Kalba M.Ehlermann-Mollenhauer (Vokietija). Nuotr. iš P. Domšaičio galerijos archyvo

Lietuva krašto istorijoje turi unikalų reiškinį – Nidos dailininkų koloniją. Nuo XIX a. pabaigos Nida, nedidelis žvejų kaimelis, tapo dailininkų, rašytojų, aktorių, muzikantų būrimosi ir kūrybos vieta. Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos gyvavimą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kultūrinė regiono istorija atrandama iš naujo, akcentuojamas jo patrauklumas turizmo plėtotei. Pranešimai, kurie buvo skaitomi konferencijoje, skirti istorinei Vidurio ir Rytų Europos menininkų kolonijų kūrimosi ir raidos apžvalgai, menininkų kolonijų paveldo ir kultūrinio turizmo problemoms. Konferencija vyko lietuvių ir vokiečių kalbomis.Konferencijos organizatoriai: LDM Prano Domšaičio galerija (Klaipėda), Tomo Mano kultūros centras (Nida), Goethe’s institutas (Vilnius).Konferencijos rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas, Klaipėdos miesto savivaldybė, „Deutsches Kulturforum Östliches Europa“ (Potsdamas, Vokietija), Roberto Boscho fondas (Štutgartas, Vokietija), „Institut für Auslandsbeziehungen“ (IFA, Štutgartas, Vokietija).Už pagalbą organizuojant konferenciją organizatoriai dėkoja Vokietijos ambasadai Vilniuje, Nidos kultūros ir turizmo informacijos centrui „Agila“.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų