MEMORIALINIAI KAUNO MUZIEJAI

Rūta Samuolytė
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus

Memorialinių Kauno muziejų lankstukai. 2003
A. Žmuidzinavičiaus memorialinio muziejaus ekspozicijos fragmentas
S. ir S. Lozoraičių memorialinis muziejus

2004 m. spalio 9 – gruodžio 11 d. Kaune buvo surengtas 30-ties akademinių valandų pažintinių-kvalifikacinių ekskursijų ciklas „Memorialiniai Kauno muziejai“, skirtas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus memorialinių muziejų darbuotojams.
Per devynias dienas (ketvirtadieniais), aplankyta 17 muziejų. Grupę sudarė 7 žmonių branduolys, o iš viso muziejuose apsilankė 14 darbuotojų.
Idėja surengti tokį ekskursijų ciklą kilo šių eilučių autorei, tuo metu dirbusiai A. ir P. Galaunių namuose. Šie namai, kaip ir kiti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejui priklausantys L. Truikio ir M. Rakauskaitės, J. Zikaro, A. Žmuidzinavičiaus memorialiniai muziejai, pasižymi specifine erdve, kurioje vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, parodos, popietės, minėjimai, koncertai. Pagrindinis ekskursijų tikslas buvo susipažinti su kitų Kauno memorialinių muziejų veikla, ekspozicijomis, darbo planais ir problemomis, pasisemti idėjų savo veiklai tobulinti.
Aplankyti muziejai paliko nevienareikšmį įspūdį, kurį sudarė eksterjero, interjero, ekspozicinių erdvių ir meninių sprendimų santykis. Didžia dalimi tai priklausė nuo ekspozicijų įrengimo laiko, nes anksčiau pagamintos ir įrengtos vitrinos bei jų diktuojamas ekspozicijos išdėstymas pakvietė pamąstyti apie šiuolaikiškus standartus atitinkančią eksponavimo kultūrą. Bet kuriuo atveju neabejotinu didžiosios dalies memorialinių muziejų privalumu pasirodė juose dirbantys žmonės, siekiantys nuoširdžiai puoselėti Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjų memorialinį palikimą.
Iš 17 aplankytų memorialinių muziejų visi skirti XX a. Kaune gyvenusiems ir dirbusiems iškiliems žmonėms atminti. Tai diplomatų (Č. Sugiharos, S. ir S. Lozoraičių, K. Bizausko), dvasininkų (Maironio, Vaižganto, V. Sladkevičiaus), kultūros ir meno veikėjų (A. Žmuidzinavičiaus, M. ir K. Petrauskų, Z. Kuzmickio, J. Zikaro, L. Truikio ir M. Rakauskaitės, S. Kymantaitės-Čiurlionienės, A. ir P. Galaunių, S. Nėries, J. Gruodžio, J. Grušo, B. ir V. Sruogų, K. Genio) butai ar namai. Didžioji jų dalis yra „muziejiniai“ muziejai, t.y. priklauso kitiems muziejams – Maironio lietuvių literatūros muziejui (Vaižganto, S. Nėries, B. ir V. Sruogų, J. Grušo), Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejui (J. Gruodžio). Privatūs – visuomeniniai muziejai, kuriuose iki šiol gyvena artimieji, buvo du – rašytojos S. Kymantaitės-Čiurlionienės bei aktoriaus ir poeto K. Genio. Pirmąjį muziejų, formaliai priklausantį Maironio muziejui, globoja ir prižiūri rašytojos ir M. K. Čiurlionio vaikaitė D. Palukaitienė su sūnumi Džiugu, antruoju rūpinasi aktoriaus žmona L. Genienė. Abu muziejai įkurti gyvenamuosiuose namuose, rūpestingai tvarkomi ir prižiūrimi. K. Genio muziejuje nuveiktas didžiulis darbas – savo jėgomis parengta biografinė nuotraukų ir dokumentų ekspozicija. S. Kymantaitės-Čiurlionienės muziejuje eksponatai dar nėra „sumuziejinti“ – kiekvienas rašytoją menantis daiktas, knyga ar nuotrauka tebėra toje vietoje, kur buvo ir jai gyvai esant. Kitas asmeninės iniciatyvos pavyzdys – literatūrologo Z. Kuzmickio biblioteka-muziejus. Įsikūręs Žaliakalnyje, jis praplečia muziejinę veiklą nauja sritimi – po savo stogu buria Žaliakalnio bendruomenės aktyvą. Bene labiausiai muziejininkėms užkliuvo šio muziejaus knygų bei nuotraukų eksponavimo kultūra – atidengtos ir prie pat lango išdėstytos unikalios knygos bei nuotraukos nėra tinkamai apsaugotos nuo šviesos ir dulkių, todėl kursų lankytojos patarė eksponuoti vertingų eksponatų kopijas, o ne originalus, o knygas uždengti stiklu. Muziejaus direktorius, palydėjęs viešnias gitara atliekamu flamenko, patvirtino minėtą mintį apie kūrybingus ir išradingus muziejaus darbuotojus.
Diplomatų Lozoraičių muziejus yra universitetinio muziejaus pavyzdys. Įsikūręs Vytauto Didžiojo universiteto rektorato rūmuose, kuriuose tarpukaryje buvo Užsienio reikalų ministerija, o antrame aukšte gyveno Lozoraičiai, palieka reprezentacinio muziejaus įspūdį. Tokių Kaune yra ir daugiau – tai Maironio „švarioji“ buto pusė, V. Sladkevičiaus buto pirmasis kambarys. Japonijos diplomato Č. Sugiharos atminimas įamžintas įkūrus viešąją įstaigą „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę“, o Nepriklausomybės akto signataro K. Bizausko memorialinis kambarys įrengtas A. bei P. Galaunių namuose.
Kreipiant dėmesį į ekspozicijų kokybę, ne visuose muziejuose pavyko susidaryti įspūdį apie asmenybę ir jos veiklą. Labiausiai vykęs rodomų eksponatų, kurie patys ar su trumpu komentaru pateikia tam tikros informacijos, bei pasakojimo santykis pasirodė esąs J. Grušo, J. Zikaro, Vaižganto, M. ir K. Petrauskų, B. ir V. Sruogų, S. Nėries ir kt. muziejuose. Kituose visa informacija pateikiama arba stenduose, arba iš pasakotojo lūpų, arba tenkinamasi atkurtu tam tikro periodo interjeru. Be abejo, autentiška, pavyzdžiui, XX a. I pusės aplinka yra vertingas interjero pavyzdys, tačiau vien jis neatskleidžia ten gyvenusios, dirbusios ir kūrusios asmenybės veiklos. „Muziejizacija“, t.y. daikto ar aplinkos pavertimas eksponatu memorialiniame muziejuje įgauna išskirtinę prasmę todėl, kad per juos akcentuojamos veiklos sritys, reiškiniai ar įvykiai, prie kurių subrandinimo ar realizavimo prisidėjo minimas asmuo. Pateikiant turimą medžiagą, pasigendama gyvų praeities ir nūdienos temų sąsajų.
Atskiras dėmesys skirtinas svarbiai kiekvieno muziejaus veiklos sričiai – informacijos pateikimo būdams ir priemonėms. Kursų dalyvės atliko muziejaus lankytojų vaidmenį, ir nesigilindamos į informaciją, teikiamą spaudoje ar internete, vietoje galėjo įsitikinti, kiek ir kokios informacinės medžiagos (lankstukų, atvirukų, bukletų) galima rasti pačiame muziejuje. Dauguma Kauno memorialinių muziejų turi išleidę lankstukų (V. Sladkevičiaus, M. ir K. Petrauskų kartu su J. Gruodžio, A. Žmuidzinavičiaus, A. ir P. Galaunių, S. Nėries, B. ir V. Sruogų) arba reklaminių atvirukų (Č. Sugiharos, Vaižganto, Z. Kuzmickio), išsamų informacinį leidinį išleido Maironio lietuvių literatūros muziejus. Įdomus muziejaus kaip visuomeninės organizacijos židinio lankstuko pavyzdys yra J. Grušo muziejuje būstinę įkūrusios Kauno aklųjų ir silpnaregių vaikų globos bendrijos „Akių šviesa“ lankstukas. Tiesa, ne visi informaciniai leidinėliai atitinka šiuolaikinio dizaino reikalavimus. Pavyzdiniu lietuvišku lankstuko variantu laikytume V. Sladkevičiaus muziejaus lankstuką. Tik keliuose lankstukuose informacija pateikta ir anglų kalba – A. Žmuidzinavičiaus, M. ir K. Petrauskų, J. Gruodžio, Č. Sugiharos muziejuose. Pastarojo muziejaus atvirukuose informacija pateikta ir japonų kalba. Taigi tobulėti galimybių yra. Muziejininkams reikėtų artėti prie pasaulinių standartų, kur informacija ieško lankytojų, o ne lankytojas informacijos.
Apibendrinant galima teigti, kad pažintinių-kvalifikacinių kursų ciklas „Memorialiniai Kauno muziejai“ sudarė galimybę iš arti pamatyti kolegų „darbo virtuvę“, pasidalinti mintimis apie problemas ir jų sprendimo kelius, pajusti eksponavimo ir pasakojimo santykio svarbą, susipažinti su informacine leidybine medžiaga. Tai, tikimės, leis atsakingiau ir profesionaliau tvarkyti turimą archyvinę medžiagą, deramai atskleisti specifinę veikėjo asmenybę per ekspoziciją ir renginius, ieškoti modernių eksponavimo būdų ir aktyvinti informacijos sklaidą. Ypač svarbu rasti veiklos formų, kurios pritrauktų naujų lankytojų grupių. Šių komponentų, sudarančių neatsiejamą muziejinio darbo pagrindą, tobulinimas suteiks gilesnės profesinės patirties, padės geriau suvokti memorialinį muziejų kaip kultūros įstaigą.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų