PROBLEMOS, NUOMONĖS Lietuvių karo keliu į Aukštėjo kalną

Dainomis ir aukuro ugnimi pagerbiama aukščiausioji Lietuvos vieta.
V.Valuckienės nuotr.

Prof. Libertas KLIMKA
Etninės kultūros globos taryba prie LR Seimo

Lietuva – lygumų kraštas. Tačiau ir čia kadaise ledynmečiai suformavo kalvų ir kalnelių bangas, o upės žemės paviršių išvagojo slėniais ir raguvomis. Garsūs savo legendomis ir kultūrine atmintimi yra Šatrijos, Ladakalnio, Rambyno ir kiti kalnai, įdomūs istorine praeitimi piliakalniai ir alkakalniai. Kartu tai puikiausios vietos grožėtis Lietuvos kraštovaizdžiu.Geografijos vadovėliuose, pristatant vieną ar kitą šalį, paprastai nurodomos jos koordinatės, plotas, sienų ilgis ir aukščiausia bei žemiausia vietos. Tai pagrindinės geografinės charakteristikos. Kuri vieta aukščiausia Lietuvoje? Į šį klausimą 1985 m. atsakė geografas dr. Rimantas Krupickas. Tai pušynėliu apaugusi žvirgždėta kalva Medininkų aukštumoje, apie 28 km nuo Vilniaus, 0,5 km į vakarus nuo Juozapinės kalnelio, anksčiau laikyto aukščiausiu (292,7 m.). Visai neseniai, naudojant moderniausią kosminę GPS technologiją, Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistai, vadovaujami dr. Povilo Viskonto, nustatė tikslų šio Lietuvos žemės paviršiaus taško aukštį – 293,842 m. virš Baltijos jūros lygio. Galima padėti ten akmenį ir bus 294 m, – lengviau įsiminti.

Į Aukštėją alpinisto Vlado Vitkausko vedami (pirmasis kopimas). V.Valuckienės nuotr.

Aukščiausieji visų valstybių taškai pažymimi žemėlapiuose, įprasminami paminklais, yra lankomi, tampa įvairių renginių ir valstybinių švenčių paminėjimo vietomis. Kai kur toks lankymas jau tapo ypatingu dvasiniu aktu ar tradicija (sakykime, kopimai į Triglavą Slovėnijoje, į Fudzijamą Japonijoje ir kt.). Kad tokia tradicija, skatinanti tėvynės meilę ir pilietiškumą, atsirastų mūsuose, ketina rūpintis viešoji įstaiga „Lietuvos viršūnės“, vadovaujama garsiojo alpinisto Vlado Vitkausko. Pirmoji problema, kurią tenka spręsti jos iniciatyvinei grupei, yra ta, kad kalva neturi vardo arba jis nėra išlikęs nei žemėtvarkos dokumentuose, nei vietinių žmonių atmintyje. Pasitarus su visuomene ir Geografų draugija, siūloma šią bevardę kalvą pavadinti Aukštėju. Tai senovės lietuvių religijos aukščiausioji dangaus dievybė, pasaulio sutvėrėjas, dorovės, moralės ir teisybės principų kūrėjas. Šis vardas žinomas iš XVI a. šaltinių; pirmasis jį paminėjo Jonas Lasickis knygelėje „Apie žemaičių dievus“ Auxtheias Vissagistis forma. Tikėtina, kad tai žodžių junginio Aukštėjas Visagalįsis, taip pagonys kreipdavosi į savo aukščiausiąją dievybę maldoje – eufemizmas. Kalbininkai sako jo darybą esant kiek netaisyklingą, užrašytą kitakalbių; turėtų būti Aukštujis arba Aukštojas.Vilniaus apskrities viršininkas patvirtino žemėtvarkos projektą, kuriuo kalva išskiriama iš žemės ūkio naudmenų ir atiduodama turizmo bei kultūros reikmėms. Aukštėjo kalva turi tapti lankomu objektu, juolab, kad ji yra geologine kilme išskirtinėje Medininkų aukštumoje, netoli reikšmingų mūsų krašto istorijos paminklų. Šiuo metu kalva nėra pažymėta vietovėje, apie ją mažai žino visuomenė. Pušynėlis ant kalvos apriboja žvilgsniui erdves, tad reikalingas apžvalgos bokštas. Bet visi statiniai neturėtų kenkti natūraliam kalvos grožiui…Labai įdomi galėtų būti kad ir vienos dienos kelionė iš Vilniaus į šią aukščiausią Lietuvos vietą. Patartina keliauti pasiėmus rašytojo Vladislavo Sirokomlės (Liudvikas Kondratovičius, 1823-1862) knygelę „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, išleistą dviem tomeliais 1857 ir 1860 m. (yra ir vertimas į lietuvių kalbą, 1989 m.). Paaiškėtų, kad keliaujame gilią istorinę atmintį slepiančiu keliu. Juo ir lietuvių kariai išeidavo ginti tėvynės nuo rytų kaimynų, juo ir priešų būriai verždavosi į Lietuvos širdį – jos sostinę. Šis kelias mena 1655 m. Maskvos kariuomenės invaziją, 1702 m. švedmetį, J.Jasinskio sukilėlių būrių kovas 1794 m., Napoleono triumfą ir tragišką žiemos atsitraukimą 1812 m., mena ir generolo I.Černiachovskio tankus 1944-aisiais.

Medininkai. XIX a. vid. Napoleono Ordos piešinys.

Kelionę reikėtų pradėti nuo Aušros vartų, kurie, beje, lietuvių ginklui visados buvo laimingi. Vieninteliai jie išlikę iš tuzino gynybinės sienos vartų ir bokštų. Už vartų kelias kyla į Liepkalnį. Pasak jausmingojo V.Sirokomlės, „akys… kiek išvargintos monotoniškų miesto mūrų, linksmai skrenda į laisvę. Mūsų žvilgsnis skrieja kaip laukų drugelis ir vos gali aprėpti nuostabias Vilniaus apylinkes… kairėje dvi kalvas skrodžia gili griova, pro kurios angą atsiveria nuostabi tolių panorama. Matyti kraštelis miesto, žydras miškų tolis ir gegužinė pakrančių žaluma… Pavasarį čia kvepia žydinčios ievos, sprogstantys jauni berželiai ir aromatingosios pušys! Koks čia paukščių čiulbesys būna!“ Belieka pridurti, kad ši vieta neprarado savo magijos ir šiandien; dabar čia įrengta kalnų slidinėjimo trasa. O vaizdas toks pat gniaužiantis kvapą, nors išaugęs miestas ir prarado buvusiąją harmoniją su gamta.Pirmoji didesnė pakelės gyvenvietė – garsusis totorių Nemėžis. Dvaras priklausė grafams Tiškevičiams; jo klasicistinis rūmas šiandien tuščiomis akiduobėmis liūdnai žvelgia į kelią, tarsi klausdamas, ar kam bereikalingas? Nemėžio piliavietė mena daug svarbių istorinių įvykių, kurie susiję su valdovais: Vytauto rezidenciją, Aleksandro sužadėtinės Elenos sutiktuves, Jono Kazimiero ir caro Aleksejaus Michailovičiaus sutartį. 600 metų čia gyvena totoriai, ištikimi Lietuvos valdiniai. V.Sirokomlė pastebi: „Beveik visi totoriai, remdamiesi tikrąja arba spėjama genealogija, kurią buvo atsinešę iš tėvynės, laikė save kunigaikščiais… Menkos buvo jų kunigaikštystės – tik keli margai žemės, kuri, totoriams daugėjant, būdavo išdalijama į kelias ar keliolika šetų. … Totorių kunigaikštis, nusimetęs garbingai krauju apšlakstytą riterio ginkluotę, imdavo į rankas žagrę arba kirvį. Kunigaikštienė irgi nenuobodžiaudavo haremuose, kaip kad jų Krymo tautietės, bet kasdavo Lietuvos žemę, augino daržoves ir verpė kuodelius“. Prie Nemėžio 1794 m. birželį įvyko J.Jasinskio sukilėlių ir caro kariuomenės mūšis. Vietą kitados žymėjo mūrinė koplytėlė vienam iš žuvusiųjų rusų vadų.Keliaujant nuo Nemėžio iki Medininkų apsistoti, pailsėti, pasistiprinti, o ir pasilinksminti buvo galima 19-oje smuklių. Pasak V.Sirokomlės, „jų pavadinimai – tai ištisas karčemos nomenklatūrų žodynas. Rasi čia Vyšninę, Katilinę, Dažytinę, Šiaudinę, Ąžuolinę“. Tolimiausioji nuo Vilniaus vadinta „Paskutiniuoju grašiu“.

Fr. Bohuševičiaus gimtinė prie Svironėlės. L.Klimkos nuotr.

Bet štai nuvažiuota jau 13 varstų. Ir čia būtina kartu su knygelės autoriumi stabtelti, nes: „Nuo kalno prieš mus atsiveria jaudinantis vaizdas. Tolumoje baltuoja Rukainių miestelis, mėlynuoja miškas, plyti laukų erdvė. Koks didžiai jaudinantis vaizdas! Kiek fantazijos šiose miškais apaugusiose kalvose! Kiek įvairiausių spalvų – nuo žydros iki violetinės – panaudotų dailininkas, siekdamas atvaizduoti įvairiausius šių tolių atspalvius! Koks įvairus šviesos žaismas susilieja ore skirtingu dienos metu! Apie ne vieną mūsų Lietuvos vietovę galima pasakyti skaudžią teisybę: Dievas padarė viską, kad kuo labiau ją papuoštų, o žmogus – viską, kad ją subjaurotų“. Žodžiai, ištarti prieš bemaž pusantro šimto metų… Ir nieko paguodžiančio šiandien praktiniuose veiksmuose saugant gamtinę aplinką ir kultūros paveldą. Tas nuostabus aprašytasis vaizdas veriasi iš Bareikiškių dvarelio parko; V.Sirokomlė būtent čia 1853-1856 m. parašė savo brandžiausius kūrinius. Medžių paunksmėje ant kelmo užkeltas girnų akmuo, – ant jo gimė istorinė poema „Margiris“. Poilsio ir įkvėpimo čia atvykdavo šeimininko bičiulis kompozitorius Stanislovas Moniuška (1819-1872). Mediniame dvarelyje šiandien įsikūrusi vietos biblioteka, yra rašytojo memorialinis kampelis su keletu išlikusių baldų, kartais vyksta poezijos renginiai. Tačiau parkas jau apkarpytas, iš visų pusių spaudžiamas prakutusių bendrapiliečių pilių. Ir rodyklės į šią nuostabią vietelę nebeliko… Jokio ženklo ir apie tai, kad netolimų Rukainių bažnyčioje klebonavo ir čia palaidotas garsiosios Pavlovo respublikos prie Merkio kūrėjas arkidiakonas Povilas Ksaveras Bžostovskis (1739-1827). Daugybė Vilnijos krašto kultūros gijų buvo susiję su šia šviesia asmenybe. O vietos valstiečius jis ragino sodinti vyšnių ir kriaušių sodus, jų vaikus mokė rašto.Nenuostabu, kad tokia vaizdinga žemė įkvepia kūrybai, gimdo poetus. Prie Svironėlės upelio tebestovi troba, kurioje 1840 m. gimė Francišekas Bohuševičius, baltarusių kalbos puoselėtojas, jos teisių gynėjas. Dvi jo eilių rinktinės – „Baltarusių dūdelė“ ir „Baltarusių strykas“ – šios tautos literatūros klasika. Troba restauruota, ją puošia antlangiai su būdingais mūsų kraštui ornamentais.Nebetoli ir Medininkai, garsūs žilos senovės ir naujausios mūsų istorijos ženklais. Nepriklausomos Lietuvos muitininkų žūties 1991 m. liepos 31 d. memorialas beldžiasi į širdį… Prie pat valstybės sienos (šiandien tai ir Europos Sąjungos siena) – profesoriaus Juozapo Lukoševičiaus dvarvietė. Čia būta kuklių pastatų, bet nepaprasto retų augalų parko. Sodindamas jį garsusis gamtininkas rasdavo atgaivą sielai po 18-os kalėjimo metų Šliselburgo vienutėje. J.Lukoševičiaus genialios mintys lenkė laiką: noosferos, globalinės erdvės, gamtos ir civilizacijos vienovės idėjos tik dabar iškyla visu savo aktualumu.

V. Syrokomlės kūrybos stalelis Bareikiškėse. V.Valuckienės nuotr.

Ir štai Medininkų pilis – ankstyvosios gynybinės architektūros šedevras (XIV a. pr.). Joje, istoriko J.Dlugošo auklėjamas, augo karalaitis Kazimieras (1458-1484), vėliau tapęs šventuoju ir dangiškuoju Lietuvos bei jaunimo globėju. Medininkuose 1812 m. gruodį Napoleonas susitiko su H.Mare, Prancūzijos užsienio reikalų ministru, aptarė tragišką Didžiosios armijos būklę ir tolesnę veiksmų strategiją.Nuo Medininkų pilies, kurią jau rengiamasi pradėti rimtai restauruoti, rodyklė nuves į aukščiausią kalvą. Iki jos dar apie 3 km. Pakeliui – Juozapinės kalva, ant kurios užritintas akmuo Lietuvos valstybės kūrėjui karaliui Mindaugui. Jo karūnavimo tiksli data – liepos 6-oji, nustatyta istoriko Edvardo Gudavičiaus skaičiavimais, dabar minima kaip Valstybės diena.Kelionė įtikintų, kad ši žemė alsuote alsuoja sudėtinga krašto istorija, turi labai įdomių Vilnijos tautinių mažumų paveldo objektų. Istorinės atminties žadinimo galimybės čia yra didžiulės: bereikia imtis darbo ir visa tai kuo plačiau ir patraukliau atverti vilniečiams bei jų svečiams.Muziejininkystės plėtrai šiame Lietuvos kampelyje – nearti dirvonai. Vilnijos krašto etninė praeitis dažnai susilaukia kontroversiškų aiškinimų, nes mokslininkų žodis tėra menkai pateikiamas plačiajai visuomenei. Šiandien aktualu kalbėti apie tautinių mažumų istoriją, pristatyti ją vaizdingai ekspozicijose Lietuvos istorijos kontekste. Ir suminėtos asmenybės iš mokslo bei kūrybos sričių yra tokios iškilios, kad tikrai nusipelno muziejinio įamžinimo. Lietuvos totorių 600 metų istorija iki šiol nėra radusi pastovios ekspozicijos vietos – Nemėžis neabejotinai būtų tinkamiausia. Žinoma, jeigu plėtra būtų planuojama strategiškai… Antraip belieka laukti kraštotyrininkų saviraiškos, visuomeninės mokyklų ir bibliotekų iniciatyvos. Tai jau būtų tradicinis kraštotyros muziejų raidos kelias, toli gražu neoptimalus ir netiesus. Dar verta pridurti, kad atsiradus turistinei traukai, komercinėms struktūroms čia tikrai būtų ką veikti; kad ir prikėlus iš praeities tą devyniolika smuklių su totorių, gudų, lenkų patiekalais.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų