ELEGIJA DVARŲ KULTŪRAI TIŠKEVIČIŲ RŪMUOSE

 

Karolio Račinkio piešiniai iš LDM rinkinių

 

2004-ųjų metų vasarą Palangos gintaro muziejuje, įsikūrusiame Tiškevičių rūmuose, veikė paroda, sudaryta iš gana retai eksponuojamų porceliano, stiklo ir vėduoklių rinkinių, papildyta portretinėmis miniatiūromis, smulkiąja metalo plastika, senosios grafikos kūriniais ir bydermejerio stiliaus baldais. Ekspozicija, kuriai pasirinkti Tiškevičių rūmai, priminė senąją Lietuvos dvarų kultūrą, kuriai nesvetima prabanga, gražių daiktų pomėgis ir noras turėti tai, kas buvo madinga didžiuosiuose Europos miestuose. Paroda surengta iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.

Vėduoklė. XIX a. pab. Kaulas, perlamutras, tiulis, tapyba. Iš LDM rinkinių
Dėžutė. Parodos eksponatas iš LDM rinkinių
Paveikslas „Mergaitė ir berniukas“. XIX a.
Siuvinėjimas karoliukais. Iš LDM rinkinių
Parodos „Elegija dvarų kultūrai“ fragmentas.
D. Mukienės nuotr.

Lietuvos dvarų gyvenimas visiškai baigėsi daugiau nei prieš pusšimtį metų. Laikas pasirodė esąs kiek pakantesnis daiktams nei žmonėms ir jų papročiams. Daiktų – XVIII-XIX a. pasiturinčio dvarų gyvenimo liudytojų – išliko ligi šių dienų tik muziejininkų ir kolekcininkų dėka.

Taigi kokie tie daiktai, šiandien ramiai gyvenantys muziejinį gyvenimą, per kelis šimtmečius nutolę nuo puotų, keliamų didikų rezidencijose, ir net nuo jaukios arbatos gėrimo ceremonijos atvykus svečiams iš kaimyninio dvarelio. Jie, brangūs ir gražūs, buvo kuriami talentingų žmonių, jais naudojosi ir juos tausojo kartų kartos.

Porcelianas

 

Europai buvo labai nelengva įminti porceliano mįslę. Nuo XV a., kai iš Tolimųjų Rytų portugalų ir olandų pirkliai ėmė gabenti lengvus, persišviečiančius ir labai brangius stalo indus, jų gamybos paslaptis europiečiams nedavė ramybės. Todėl saksų alchemiko Johano Betgerio 1709 m. išsiaiškinta kietojo porceliano masės sudėtis prilygo džiaugsmingam įvykiui, kuris pastūmėjo į priekį naujų manufaktūrų steigimąsi, suaktyvino meninę mintį, padrąsino mokslininkus. Porceliano įmonės konkuravo viena su kita, stengdamosi neatsilikti nuo mados ir stilių kaitos.

Lietuvos bajorai savo dvarus ir namų ūkį tvarkė Vakarų pavyzdžiu. Pirkdami stalo indus, jie orientavosi į Meiseno, Berlyno, Sevro gaminius. Iš ten ir gražiausi Lietuvos dailės muziejaus porceliano kolekcijos eksponatai.

Biseris

 

Labai dailūs parodoje biserio randarbiai. Šiandien sunku nustatyti, ar spalvotais stiklo karoliukais išsiuvinėti paveikslėliai, užrašų knygučių viršeliai ir dokumentinės pateko į Lietuvą iš Vakarų Europos, ar juos išdailino pačios lietuvių bajoraitės pagal iš Berlyno atsisiųsdintus siuvinėjimo pavyzdžių piešinėlius. Tačiau iš sentimentalių romantiškų vaizdelių, išsiuvinėtų paveikslėliuose, aišku, kad Lietuvos dvarų panelės žinojo, kokio stiliaus daiktus XIX a. pradžioje vertino ir mėgo Europa.

Siuvinėjimas biseriu turėjo gilias tradicijas. Smulkūs skaidraus arba spalvoto stiklo karoliukai naudojami daiktų puošyboje jau buvo senajame Egipte ir antikinėje Graikijoje. XIII a.-XVIII a. pradžioje biserio gamyba garsėjo Murano sala Adrijoje, esanti netoli Venecijos. Biseris greitai plito, XVIII a. antroje pusėje jį jau gamino Rusijoje, o XIX a., kai siuvinėjimas biseriu tapo mada, Vienoje, Paryžiuje, Berlyne imta leisti specialius spalvotus piešinius – siuvinėjimo pavyzdžius. Siuvinėjama dažniausiai buvo ant drobės, o nuo 1820 metų – ant kanvos.

Vėduoklės

 

Dar viena meninių amatų šaka, užkliudžiusi Lietuvą, buvo vėduoklių darymas. Vargu, ar mūsų kraštuose jas gamino, bet vėduojamasi buvo pakiliai, grakščiai, gal net ne prasčiau negu Versalyje, kur pokylių ir priėmimų ceremonialuose vėduoklės virsdavo tiesiog artistėmis. Trapus tai daiktas, ir vertingas, nes prie vėduoklės sukūrimo, naudodami brangias medžiagas, dirbo piešėjai, tapytojai, dramblio kaulo raižytojai, juvelyrai. Joms pagaminti reikėjo odos, šilko, pergamento, vėžlio kiauto, perlamutro ir t.t. O juk vėduoklės atsirado gilioje senovėje – Rytų šalyse žūtbūt reikėjo vėdinti veidą palmių ar lotoso lapais, nes buvo karšta ir puolė vabzdžiai. Vėliau Indijoje vėduoklės, kaip ir skėčiai nuo saulės, tapo karališkojo rango atributu, Japonijoje – karinės valdžios ženklu. XVI a. pabaigoje atklydusios į Europą, jos apsiribojo lengvabūdžių kerėtojų vaidmeniu.

Šiuo požiūriu joms giminingas vienintelis parodoje eksponuojamas lornetas – aristokratiški akiniai su rankenėle. Juo, kaip ir vėduoklėmis, mokėta naudotis. Ypač teatre jis tapdavo aukštuomenės damų žaidimų įrankiu.

Toks buvo gyvenimas – spalvingas, teatrališkas, intriguojantis didmiesčiuose ir kiek ramesnis provincijoje. Kaip ir tie dvarai Napoleono Ordos litografijose, – jau išnykęs. Užtat paroda surengta vietoje, kur tas gyvenimas, nuėjęs praeitin, kažkada gyvai alsavo ir kurį primena eksponuoti Biržų, Raudonės, Siesikų, Rietavo ir kitų dvarų vaizdai. N. Ordos albumėlyje, su kuriuo jis, domėdamasis senąja architektūra, apvažiavo vos ne visą Lietuvą, nupiešta per šimtas lietuviškų dvarų sodybų. Tiškevičių rūmų dailininkas nenupiešė – jo gyvenimo metais jie dar nebuvo pastatyti. Pasiekęs Palangą, jis užfiksavo didžiausią įspūdį, matyt, palikusį legendinį Birutės kalną ir koplyčią.

Parengta pagal Lietuvos dailės muziejaus darbuotojų Eglės Pinkutės ir Gražinos Gurnevičiūtės pateiktą informaciją

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų