XX A. LIETUVOS DAILININKŲ RETROSPEKTYVA RADVILŲ RŪMUOSE

Laima BIALOPETRAVIČIENĖ

Lietuvos dailės muziejus

Viktoras Vizgirda. „Dievukai“. 1935. Iš LDM rinkinių
Antanas Gudaitis. „Žemaitė šventadienį“. 1939. Iš LDM rinkinių
Antanas Gudaitis. „Naujakuriaiį“. 1933. Iš LDM rinkinių
Antanas Gudaitis. „Akrobatas“. 1973. Iš LDM rinkinių

Vilniaus centre, Vilniaus gatvėje, stūksantys Radvilų rūmai dabar tėra tik XVII a. antrame ketvirtyje statytos rezidencijos ansamblio fragmentas. Pagal architekto Jono Ulricho projektą rūmus pasistatydino Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612-1655). Renesansinių formų rūmai, gausiai apipavidalinti eksterjero architektūrinio dekoro elementais, puošniai įrengtais interjerais, XVII a. buvo vieni įspūdingiausių ir prabangiausių Vilniuje.

Kadaise buvęs rūmų pavidalas yra pavaizduotas Sebastijono Dadlerio medalyje, nukaldintame Jonušo Radvilos inauguravimo Vilniaus vaivada proga. Rūmai garsėjo ir turtingomis Jonušo Radvilos meno kūrinių kolekcijomis, kuriose buvo garsių flamandų ir olandų dailininkų tapytų batalinio, buitinio, portreto žanro kūrinių, puikių baldų, gobelenų, kitų taikomosios dailės dirbinių. Tačiau rūmų klestėjimo istorija truko neilgai – 1654 m. prasidėjęs karas su Rusija ir XVIII a. karai, siautėję gaisrai ansamblį apnaikino. XVIII a. pabaigoje rūmai buvo nebegyvenami ir apleisti. Paskutinis jų savininkas Dominykas Radvila (1786-1813) apgriuvusius rūmus 1807 m. dovanojo besisteigiančiai Vilniaus labdarių draugijai, kuri, juos pritaikiusi savo reikmėms ir nuolat remontuodama bei rekonstruodama, naudojo iki 1940 m.

1967 m. rūmai buvo pradėti restauruoti, 1984 m. atstatytas vienas iš sunykusių paviljonų. Tuo metu rūmuose veikė „Žinijos“ draugija, kitos įstaigos, 1990 m. juose atidaryta Lietuvos dailės muziejaus pirmoji ekspozicija, kuri pristatė lietuvių išeivijos dailininkų muziejui dovanotus naujausius kūrinius. Nuo to laiko pradėta formuoti Radvilų rūmų, kaip muziejaus padalinio, parodinės veiklos kryptis. Įgyvendinant ją buvo tęsiamas parodų ciklas, kuriuo siekta nuosekliai supažindinti visuomenę su lietuvių išeivijos menininkų Lietuvai dovanotų kūrinių ir kitomis užsienyje sukauptomis meno kolekcijomis. Rūmų ekspozicinėse erdvėse buvo pradėta organizuoti ir dideles tarptautines parodas bei konferencijas. 1993 m. rūmuose vyko I Baltijos, Šiaurės šalių ir Rusijos restauratorių konferencija, surengta tarptautinė paroda „Konservavimas ir restauravimas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“. 1994 m. Radvilų rūmuose pradėta kurti užsienio šalių dailės galerija, kurioje eksponuota XVI a. – XX a. pradžios italų, flamandų, olandų, prancūzų, vokiečių, ispanų, lenkų, rusų dailė. Vienoje iš salių įrengta su Radvilų gimine tiesiogiai susijusi ekspozicija – Radvilų grafinių portretų galerija. Šiuos grafikos kūrinius pagal Nesvyžiaus rūmuose buvusius Radvilų portretus XVIII a. viduryje Mykolo Kazimiero Radvilos užsakymu išraižė dailininkas Herškė Leibovičius. 1758 m. šios graviūros išspausdintos atskiru albumu „Icones Familiae Ducalis Radvilanae“; albume išspausdintos 165 graviūros, kuriose pavaizduoti Radvilų giminės portretai nuo mitinio Vaišundos, vienos iš legendų skelbiamo Radvilų giminės pradininko, gyvenusio XIV-XV a. sandūroje, iki Karolio Stanislovo Radvilos, mirusio XVIII a. pabaigoje.

1996 m., tęsiant tradiciją demonstruoti lietuvių išeivijos surinktas meno vertybes, surengtos dr. Genovaitės Kazokienės Lietuvai dovanotų kolekcijų parodos: „Australijos ir Okeanijos genčių dievai ir apeigų atributai“ bei „Australijos lietuvių dailė“. Šios ekspozicijos veikė iki 2000 m., kai buvo atidaryta didžiulė paroda „Sugrįžusi išeivijos dailė“, skirta Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 10-mečiui. Per paskutiniuosius keletą metų Radvilų rūmuose surengta ne viena skirtingais aspektais Lietuvos ir užsienio dailę pristatanti paroda. Viena įspūdingiausių kompleksinio tipo ekspozicijų – 2001 m. veikusi Lietuvos dailės muziejaus kartu su Lietuvos kolekcininkų asociacija organizuota paroda „Senųjų interjerų meniniai baldai XVI-XIX a.“. Reprezentuota rūmuose ir Kinijos, Japonijos, Irano, Lenkijos tradicinė ir šiuolaikinė dailė. Paminėtina 2002 m. veikusi tarptautinė paroda, skirta žymiam XX a. pradžios Vilniaus dailininkui Ferdinandui Ruščicui. 2003 m. karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejus buvo pažymėtas didžiule tarptautine dailės paroda „Lietuvos valstybės kūrėjai. XVI a. – XX a. pirmosios pusės portretai“, apėmusia du Lietuvos dailės muziejaus padalinius – Vilniaus paveikslų galeriją (Chodkevičių rūmai) ir Radvilų rūmus.

2002 m. rūmų gyvenimas pasipildė dar viena itin reikšminga muziejinės veiklos sritimi. Iš Vilniaus paveikslų galerijos persikėlus Meno pažinimo centrui, čia susikūrė muziejaus edukacinio darbo židinys, aprėpiantis švietėjiškų programų ir parodų kūrimą ir koordinavimą visuose Vilniaus padaliniuose.

Paskutiniais metais Radvilų rūmuose išryškėjo pagrindinė parodų organizavimo tendencija – XX a. Lietuvos dailininkų personalinių, retrospektyvinių ekspozicijų rengimas. Vienas iš tokių parodų tikslų, greta menininkų jubiliejų minėjimo ir šia proga visuminio, išsamaus jų kūrybos pristatymo visuomenei, yra ir kryptingas pasirengimas kurti būsimos Lietuvos nacionalinės dailės galerijos pastovias ekspozicijas, kaupti informaciją apie atskirų menininkų kūrybą ir jos vietą Lietuvos dailėje.

Viktoras Vizgirda. „Kalifornijos ąžuolai“. 1975.
Iš LDM rinkinių

2004 metais Radvilų rūmų ekspozicinėse erdvėse buvo surengtos dviejų žymiausių XX a. Lietuvos modernistų Viktoro Vizgirdos ir Antano Gudaičio retrospektyvos, skirtos šių menininkų 100-mečio jubiliejams. Vienos kartos dailininkai, susiję glaudžiais kūrybiniais ryšiais, Lietuvos dailės modernizavimo siekiais, bendrais dailės gyvenimo organizavimo rūpesčiais, Viktoras Vizgirda ir Antanas Gudaitis visgi yra skirtingi menininkai, kievienas savaip interpretavęs regimąjį pasaulį ir teigęs savąją tapybos meno viziją. Abiejų menininkų kūrybinės biografijos prasidėjo beveik vienodai – XX a. trečiajame dešimtmetyje studijos Kauno meno mokykloje, profesinio meistriškumo tobulinimas Paryžiuje, ketvirtajame dešimtmetyje – abu stojo į lietuvių dailės avangardo gretas, buvo „ARS“ grupuotės iniciatoriai ir aktyvūs dalyviai, prisidėjo prie Lietuvos dailininkų sąjungos įkūrimo, aktyviai dalyvavo parodose. Ir tik baigiantis Antrajam pasauliniam karui šios dvi savo meninėmis nuostatomis panašios asmenybės patyrė radikalių gyvenimo pokyčių. Vienas jų – Viktoras Vizgirda, pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių kartu su kitais lietuvių dailininkais Vokietijoje kūrė ir dėstė Freiburgo dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykloje, vėliau – likimas nubloškė už Atlanto, į kūrybinės laisvės ir naujų galimybių šalį JAV. Ten dailininkas sugebėjo neatitrūkti nuo savo šaknų, išlaikė aukštą lietuviškosios tapybos lyderio poziciją ne tik išeivijoje, bet ir laisvesnės kūrybos besiilginčioje Lietuvos dailinininkų bendruomenėje. Antanui Gudaičiui, pasilikusiam tėvynėje, teko išgyventi visus naujos politinės ir visuomeninės situacijos diktuojamus kūrybos suvaržymus ir apribojimus. Tačiau laisvos dvasios menininkas, nors ir veikiamas laikmečio sąlygų, iškilo kaip nepralenkiamas lietuvių dailės autoritetas, savo kūrybos visuma esmingai paveikęs lietuviškosios koloristinės tapybos mokyklos susikūrimą ir jos raidą.

2004 m. pradžioje Radvilų rūmuose veikusi paroda „Viktorui Vizgirdai – 100“ buvo suderinta su kitais dailininko jubiliejui skirtais renginiais: memorialinės lentos atidengimu Vilniaus dailės akademijos Didžiajame kieme, akademijos studentų kūrinių paroda. Išsamiai pristatanti beveik 7 dešimtmečių dailininko kūrybos kelią, paroda surengta iš Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“ fondų, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, kitų institucijų bei privačių kolekcijų. Vienas ryškiausių XX a. Lietuvos dailės kūrėjų, pedagogas, dailės gyvenimo organizatorius, dailės kritikas Viktoras Vizgirda daugelyje kūrybos sričių paliko gilų pėdsaką. Tačiau svarbiausias dailininko nuopelnas yra jo indėlis į XX a. lietuvių tapybos raidą. Iki šiol niekas negali prilygti Viktoro Vizgirdos tapybos galingai plastine įtaigai ir ekspresijai, beveik nesuderinamų savybių dermei – koloristinės jėgos su spalvos niuansų subtilumu, harmoningo kompozicijų ritmo su pačios gamtos pulsavimo gaivališkumu. Šimtai parodoje demonstruojamų tapybos drobių – peizažų, natiurmortų, portretų, leido pajusti nuoseklią, lygią dailininko kūrybos raidą nuo sodrių gimtosios Suvalkijos kaimo vaizdų iki beveik abstrakčių Kalifornijos peizažų.

Vidurvasaryje atsidariusioje tapytojo Antano Gudaičio jubiliejinėje apžvalginėje parodoje „Išsilaisvinimas“ buvo eksponuojami ne tik paveikslai, bet ir grafikos atspaudai, piešiniai, teatro dekoracijų ir kostiumų projektai. Kūriniai surinkti iš Lietuvos dailės muziejaus, A. Gudaičio šeimos kolekcijos, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Vilniaus universiteto bibliotekos dailės rinkinių.

Per keletą dešimtmečių dinamiškai kitusi dailininko kūryba retrospektyvinėje jubiliejinėje parodoje pateikiama keliomis ekspozicinėmis temomis, iš dalies sutampančiomis su kūrybos raidos chronologija. Devyniomis teminėmis dalimis – „Pradžia“, „Paryžius. Formos įvaldymas“, „Viekšniai …tai, kas yra tavo viduje“, „Modernizmas ir tradicija“, „Menas – visuomenei“, „Atgal į gamtą: tarp prievolės ir įkvėpimo“, „Siautėjimas“, „Anapus laisvės” ir „Susitikimai“ – žiūrovui pateikiami Antano Gudaičio meninių ieškojimų prieštaros ir susitaikymo momentai, drąsaus avangardizmo aukštumos ir ramaus kompromisinio meno nuosmukiai. Retrospektyvinė apžvalga praplečiama archyvinėmis nuotraukomis, dokumentais, Algimanto Kunčiaus fotografijų kolekcija, šio menininko sukurta video improvizacija „Antanas Gudaitis. Prisiminimų tiltais“ bei Rimtauto Šilinio 1981 m. dokumentine juosta „Paveikslas“. Tokiu visapusišku Antano Gudaičio asmenybės ir kūrybos pristatymu mėginama pateikti platesnę laikmečio dailės gyvenimo rekonstrukciją.

2004-2006 m. atliekami Lietuvos nacionalinės dailės galerijos rekonstravimo ir pritaikymo ekspozicinėms reikmėms darbai. Šiuo laikotarpiu Radvilų rūmuose, greta užsienio dailės kolekcijų demonstravimo ir edukacinių parodų rengimo, bus reprezentuojama ir XX a. Lietuvos dailė.

Contact:

Laima Bialopetravičienė

Lithuanian Art Museum

5 Bokšto str., LT-21126 Vilnius

Tel.: (+370) 5 2628030; fax (+370) 5 2126006.

E-mail: muziejus@ldm.lt; laima.b@ldm.lt

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų