KAZIO VARNELIO MUZIEJUS: TARP TRADICIJOS IR AVANGARDO

Alma BRAZIŪNIENĖ
Kazio Varnelio namai-muziejus

K. Varnelio namai-muziejus
K. Varnelio namų-muziejaus istorinių baldų ekspozicijos fragmentas
K. Varnelio namų-muziejaus ekspozicijos fragmentas
K. Varnelio namų-muziejaus kūrybos ekspozicijos fragmentasK. Stoškaus nuotraukos

Kazio Varnelio muziejus, oficialiai vadinamas „Kazio Varnelio namais-muziejumi“, veikiantis Vilniuje nuo 1998 m. (nuo 2003 m. – Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas), nėra memorialinis muziejus tiesiogine, mūsų suprantama, prasme, – jis nėra skirtas kokiam nors asmeniui atminti.
Su memorialiniais muziejais jį tesieja tik pats personalizacijos momentas – tai iš tikrųjų vieno asmens sukurtas muziejus. Skirtingai nuo memorialinių muziejų, kurių misija – saugoti vieno ar kito mūsų kultūros istorijai svarbaus asmens atminimą, Kazio Varnelio muziejus – atvirkščiai – yra muziejus ne apie asmenį (ne pačios personalijos), o jo kūrybos (taip pat ir muziejinės kūrybos) muziejus.
Šis muziejus yra gyvas, tarytum tikrasis graikų „museiom’as“ (mūzų buveinė). Mūzos čia gyvena ir veikia. Jos žvelgia ne iš vitrinų, o nužengia į ekspozicijų sales iš trečiame aukšte įsikūrusios dailininko K. Varnelio dirbtuvės. Tai nereiškia, kad galės čia ilgai užsibūti. Gali atsitikti, jog muziejaus autorius vieną ar kitą savo paveikslą šiandien ar rytoj nukabins ir pakeis kitu. Kaip pakeis ir atskirus istorinius eksponatus, nes šis muziejus, kaip kūrinys, nėra baigtinis, jis kuriamas nuolat. Ir monotonijos čia negali būti. Pats K. Varnelis (g. 1917), dailininkas, kolekcininkas, bibliofilas ir muziejininkas, yra kaip tik tas „actor“, kuris modeliuoja savojo muziejaus erdves, vienų ekspozicijų santykį su kitomis, bendrąją muziejaus struktūrą, kitaip tariant, formuoja savojo muziejaus veidą.
Koks gi tas muziejaus veidas? Muziejaus vizitinė kortelė būtų tokia – adresas: Vilnius, Didžioji gatvė 26 – XV-XVII a. pastatai – buvę Mažosios gildijos ir Masalskio pirklių gildijų (Pilies 24) namai. Visa muziejaus ekspozicija užima 36 sales. Eksponuojama istorinė grafika: XVII-XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai, istorinių mūšių scenos bei žymių Vakarų Europos grafikos meistrų darbai (tarp jų Albrecht Dürer, Giovanni Piranesi, Francesco Goya ir kt.). Istorinės tapybos eksponatai – nuo XV a. ankstyvojo italų renesanso tapybos ant lentos pavyzdžių iki XIX a. amerikiečių Hudson River mokyklos drobių. Daug įdomių istorinių skulptūrų: marmuro biustų ir bronzos liejinių, daugiausia XVIII-XIX a. anglų ir prancūzų skulptorių (William Behnes, Francois Joseph Bosio, Francis Chantrey, Mathurin Moreau ir kt.), taip pat ir amerikiečių skulptorių (Frederic Remington) darbų. Keramika – nuo italų majolikos iki XVIII-XIX a. porceliano statulėlių (tarp jų – Meiseno ir baltasis biskvito porcelianas), orientikos meno rinkinyje – tapyba ant ryžių popieriaus ir šilko, japonų kaligrafijos pavyzdžiai, kinų vazos, senieji japonų medžio raižiniai, istorinių baldų kolekcijoje – Renesanso ir Baroko epochų, rokoko, ampyro, eklektikos, modernizmo stilių baldai, kartografijos kolekcijoje (173 vienetai) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kaimyninių šalių žemėlapiai, tarp jų tokie reti kaip Marko Beneventiečio Vidurio Europos žemėlapis (1507) ar Giacomo Gastaldi’o darbai. Eksponuojama ir didelė biblioteka (9,5 tūkstančio vienetų) su aiškiai suformuotomis vertingomis kolekcijomis (lituanikos, bibliofilinių leidinių, knygotyrinės literatūros ir kitomis) – atskiras vientisas masyvas, užimantis deramą vietą bendrame muziejaus kontekste.
Ir vis dėlto ši vizitinė kortelė iš esmės neatspindi tikrojo K. Varnelio muziejaus veido. Kai ką iš išvardytų kolekcijų ir rinkinių, K. Varnelio surinktų jam gyvenant JAV, būtų galima rasti ir kituose muziejuose, ypač užsienio. Lietuvoje, aišku, dauguma minėtų eksponatų patys savaime yra reti. Bet tikroji šio muziejaus vertė – tai visų minėtų rinkinių ir kolekcijų labai individualus kaupimas ir eksponavimas. Eksponuojama drąsiai atsisakant nusistovėjusių kanonų. Tiesa, čia tradiciškai laikomasi XIX a. susiformavusios istorinės naratyvinės muziejų koncepcijos, kai eksponatai atskiriami nuo jų funkcinio konteksto. Tačiau jiems sukuriamas visiškai naujas, avangardinės modernistinės dailės kontekstas (paties K. Varnelio dailės darbai). Kitaip sakant, čia laikomasi tradicijų laužymo ir kartu – jų jungties principo.
K. Varnelis įrodė, jog galima sukurti įdomų muziejų atsisakant įprastos, gan monotoniškos, eksponavimo tvarkos, sakysim, nesilaikant chronologinio ar teminio ekspozicijų kūrimo principo, taip įsigalėjusio kitų mūsų muziejų kuriamose ekspozicijose. Pavyzdžiui, baldų grupes galima jungti ne pagal jų epochas, stilius, o, sakysim, pagal pačių baldų spalvines raiškas ar net vien pagal jų formą. Vienoje erdvėje galima pabandyti atkurti vos ne identišką XVIII a. Venecijos gyvenamojo kambario aplinką su dominuojančios žalsvos spalvos tapytais baldais, o kitoje, atvirkščiai, baldų komplektą visiškai išsklaidyti, paliekant viduryje vienišą stalą. Negana to, istorinėse erdvėse (tam labai tinka ir XVI a. Pirklių gildijos namo interjerai), pripildytose istorinių eksponatų (sakysim, Renesanso baldai, XVIII a. žvakidės, o kartu ir XIX a. eklektikos stiliaus baldų komplektas), įmanoma eksponuoti ir paties K. Varnelio abstrakčiosios tapybos (optinio meno) drobes. Net ir kambario kampe įmontuotą sovietinių laikų radiatorių K. Varnelis sugeba pajungti vieningos erdvės kūrimui: jis, lyg būtų specialiai įtaisytas, pavydėtinai gerai dera prie greta esamo panašių motyvų K. Varnelio tapybos paveikslo. K. Varnelio gebėjimą išnaudoti erdvę, pastebėti iš pirmo žvilgsnio sunkiai matomas jungtis, ardyti nusistovėjusius, stereotipinius eksponavimo būdus yra taikliai įvardijęs kultūrologas ir bibliofilas Villis Petrickis iš Sankt Peterburgo: „Įstabus K. Varnelio muziejaus interjeras ir visa aplinka – iki paskutinės vinies viskas ten gerai apgalvota. Gerai parinkti baldai, jų deriniai, perėjimai iš vienos stilistinės epochos į kitą. Kad ir perėjimas iš Renesanso į XX a. septintąjį dešimtmetį. Kai pamatau vykusioje vietoje pastatytą būdingą kavinuką, šitai sukelia geranorišką šypseną. Tai talentingo žmogaus, meninės natūros darbas“ (Mokslo Lietuva, 2002 rugs. 5, p. 8).
Visuomenės sąmonėje įsitvirtinusią stereotipinę sąvoką „muziejinės dulkės“, t. y. atsibodę, neįdomūs eksponatai (prisiminkim kad ir bibliofilą Edmondą de Goncourt’ą: „Mano noras būtų, jog visi mano piešiniai, spaudiniai, visi įdomieji eksponatai, mano knygos – žodžiu, visi šitie meno dalykai, kurie buvo mano gyvenimo džiaugsmas, – netaptų šaltais muziejų eksponatais ir nebūtų varstomi abejingų praeivių žvilgsnių, o būtų vėl išparduoti iš po aukcionų plaktuko dūžių, t. y. vėl pradėtų savo naują gyvenimą“), K. Varnelis savo muziejuje sugebėjo paneigti. Muziejinis eksponatas, kaip komunikacinis artefaktas, šiame muziejuje buvo prakalbintas kitokiu būdu – labai savitu eksponavimu. Analogiškas institucinis muziejus galėtų būti vertintinas kritiškesniu žvilgsniu, bet individualus eksponavimo principas nepaklūsta tokiam vertinimui, nes niekas neuždraus kolekcininkui savo eksponatų rikiuoti taip, kaip jam rodosi geriau. Svarbu tik, kaip sako V. Petrickis, kad tokie rinkiniai būtų „kolekcionuojami pagal individualų skonį ir su nepaprastai didele menine nuovoka“ (Mokslo Lietuva, 2002 birž. 6, p. 12-13). Taip šio muziejaus autoriaus individualybė tampa jungiančiąja šio muziejaus ekspozicijų grandimi.
„Iki šiol muziejai save apibrėždavo kaip dabarties priešpriešą“, – rašo architektūros istorikas Kazys Varnelis Jaunesnysis, K. Varnelio sūnus, šia proga vykusiai primindamas mums Jeano Cocteau žodžius, jog „Luvras yra morgas, ten eini atpažinti savo draugų“ (Kultūros barai, 2005, nr. 3, p. 62-67). K. Varnelis sugebėjo sujungti ir dabartį (avangardinė abstrakčioji jo kūryba), ir praeitį (istorinės ekspozicijos) vienoje erdvėje. Gal dėl to net ir skeptiškai nusiteikę muziejaus lankytojai išeidami iš jo yra priversti sutikti, kad yra pasisėmę įdomių patirčių. „Prieš išvyką tikrai manėme, kad vėl bus eilinė priverstinė kančia, bet po ekskursijos visi bendrai susėdę džiaugėmės, kad mums buvo suteikta galimybė, kaip čia ir pasakius, susipažinti su tikrai unikalia kolekcija“, – tokį elektroninį laiškelį po apsilankymo muziejuje K. Varneliui yra atsiuntę Lietuvos karo akademijos kariūnai.
Kaip atrodo šis muziejus mūsų šiandienybėje? Vienišas? O ar gali būti kitoks, kai elitinės kultūros jau nebeturim, o jos atkurti dar neįstengiame. Pagaliau ir vidinio poreikio, dėmesio, kuris kurtų sveiką dvasinį kontekstą tokiam muziejui – kaip individualios kūrybos aktui ir rezultatui, – šitokio poreikio, pačios vaisingos terpės, aišku, stokojama. Bet esama padėtis objektyvi. Per istorijos kataklizmus beveik pražudę dvarų kultūros paveldą, praradome ir elitinės kultūros, įvairiopos kasdienės jos raiškos poreikį. Jis vėl gali atgimti tik labai iš lėto, brandinant ir bręstant, remiantis pavyzdžiais, išsaugotais, sukurtais ar kuriamais. K. Varnelio muziejus, kaip individualus kūrinys, ir liks unikalus. Tačiau bendresne prasme jis viltingas – kaip viena pirmųjų iš gyvo dvasios polėkio kilusių aukštosios kultūros kregždžių.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų