KAZIO ŠIMONIO KŪRYBOS PALIKIMAS IR AUKŠTAIČIŲ TAPYBOS PAVELDO PUOSELĖTOJAI

Violeta ALEKNIENĖ
Kupiškio etnografijos muziejus

K. Šimonio parodos atidarymo akimirka
Dailininko marti Janina Šimonienė parodos pristatymo metu
Aukštaitijos regiono tautodailininkų tapybos ir grafikos K. Šimonio parodos konkurso dalyviai
K. Šimonio parodos konkurso laureatas Vytautas Pastarnokas
K. Šimonio parodos konkurso metu koncertuoja Panevėžio r. Dambravos bendruomenės namų kaimo kapela „Smagumėlis“Nuotraukos iš KEM archyvo

Kupiškio etnografijos muziejus savo krašto etninio kultūros palikimo ištakas susiejo su dailininko K. Šimonio asmenybe ir kūryba.
Siekdami pažymėti tėviškėno nuopelnus lietuvių liaudies vaizduojamajam menui, skatinti tautosakos žanrus ir kelti jų meninį lygį per penkerius metus buvo organizuota keletas prasmingų renginių. Tačiau su šių renginių organizavimu nesibaigia šimoniškos šviesos skleidimas Kupiškio krašte.
K. Šimonio kūrybai galima pritaikyti Egziuperi žodžius: „Aš atėjau iš savo vaikystės“. Jo vaikystė praėjo Kupiškio rajone Starkonių kaime. Tik Jurgiškių ežeras, Šušnės ir Dotnuvėlės upės, Ežvalkos pelkė mena šios asmenybės jaunystę. Aukštaitijoje išgirstos iš lūpų į lūpas perduodamos pasakos, dainos, legendos dailininkui buvo toji duona, kurioje išliko šviesių svajonių apie gražesnį gyvenimą, įkvėpti kūriniai. Gal todėl jis iki pat senatvės išsaugojo vaikiškai skaidrią sielą, giedrą pasaulėjautą? Savo garsiaisiais darbais, kurie įėjo į mūsų dailės „aukso fondą“, menininkas parodė ką gali ir moka. Jo svajonė tapyti ir būti dailininku su kaupu išsipildė dar gyvam esant, o galutinis pripažinimas ateina tik dabar, kai jau šis žmogus ilsisi Petrašiūnų kapinių pušų paunksnėje.
Prieš penkerius metus muziejininkų iniciatyva surengta Aukštaitijos rajonų tautodailininkų tapybos ir grafikos K.Šimonio paroda konkursas tapo gražia tradicija. Šis renginys muziejuje vyko 1999, 2002, 2004 metais. Šie kultūriniai reginiai prisideda prie dailininko palikimo saugojimo, propagavimo, dvasinių vertybių puoselėjimo, tautodailininkų kūrybinio individualumo atskleidimo. Žmonės, apdovanoti išskirtiniu talentu, per savo pasaulį atgaivina tai, kas mums yra labai brangu.
K.Šimonio atminimo išsaugojimas ir kūrybinio palikimo skleidimas nėra skirtas vien konkursams organizuoti.
2004 m. liepos 3 d. Kupiškio etnografijos muziejuje pirmą kartą buvo surengta garsaus kraštiečio personalinė paroda. Ji sukėlė didelį susidomėjimą tarp antruoju Čiurlioniu vadinamo dailininko gerbėjų. Parodoje – tik nedidelė dalis garsaus menininko palikimo. Paveikslai buvo atvežti iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Kūrybinio palikimo trumpas sugrįžimas į tėviškę nebuvo atsitiktinis. Jau treji metai, kai kasmet, liepos mėnesį, rengiamo iš Kupiškio krašto kilusių žymių menininkų kūrybos darbų parodos.
Lankytojus parodų salėse sutiko brandžiausi K. Šimonio tarpukario ir 5-7 dešimtmečių kūriniai. Juose per spalvų vaizdus keliaujama į fantastinį praeities pagonybės, gamtos pasaulį.
Visa tai, ką K. Šimonis perteikė drobėje, atėjo iš tautos. Daugeliui lankytojų jo kūriniai priminė M. K. Čiurlionį. Perskaičius K. Šimonio mintis, atidžiau įsižiūrėjus į jo kūrybos darbus, drąsiai galima teigti, kad Čiurlionis dailėje pasireiškė kaip mąstytojas, buities vaizduotojas, o Šimonis – kaip svajotojas, pasakų dainius. K. Šimonis rašė: „1916 m. Petrograde gavau M. K. Čiurlionio monografiją su kai kuriomis spalvotomis reprodukcijomis. Truputėlį pabandžiau ir aš dirbti jo dvasia, bet niekas neišėjo. Išviršinis mėgdžiojimas – nieko nereiškia, būtinas vidinis giminingumas – minčių, jausmų, permainų“. Žvelgdamas į darbus supranti, kad jis vaikščiojo po Aukštaitiją, stebėjo žmonių gyvenimo būdą, rinko tautosaką. Atrodo, kad dailininkas neturėjo vidinio skausmo, o jo būta daug, bet kantrybė, ramus būdas leido pakelti visas negandas.
Pirmą kartą Kupiškyje parodos atidaryme dalyvavę K. Šimonio artimieji – marti J. Šimonienė, anūkė Rūta Šimonytė-Mikučionienė, dažni muziejaus svečiai pusbroliai A. Petronis ir L. Šimonis prisiminė gražiausias ir skaudžiausias šio žmogaus gyvenimo akimirkas.
J. Šimonienė yra vienintelė dailininko palikimo saugotoja. Ji sudarė knygą apie K. Šimonį, tačiau dėl lėšų trūkumo negali jos išleisti. Marti teigė, kad ramiai galėsianti numirti, kai pavyks išleisti leidinį apie antrąjį Lietuvos Čiurlionį.
Moteris po uošvio mirties savo bute įkūrė kuklų muziejų. Jame prie kitų daiktų ant rašomojo stalo padėtas pilkas apsitrynęs dailininko akinių futliaras. Šį futliarą dailininkas nešiojo vidinėje švarko kišenėje ir jame laikė sulankstytą tautos vėliavos juostelę, už kurią sovietmečiu galėjo būti apkaltintas nacionalizmu. Žinodama, kokia dailininkui buvo brangi tėvynė, ji atkirpo vėliavos skiautelę ir ją paslapčiomis įdėjo į velionio švarko kišenę.
Pusbrolis A. Petronis taip pat yra aistringas K.Šimonio palikimo saugotojas. Parodoje šalia kraštiečio kūrybos darbų buvo eksponuojami giminaičio surinkti parodų katalogai, kita dokumentinė medžiaga.
Anūkė R. Šimonytė-Mikučionienė pasakojo, kad senelis tapė iki pat mirties. Jo nutapytą paskutinį darbą nuvežė į Ameriką saviškiams. Vienintelė dailininko anūkė Lietuvoje augina keturias dukras, bet nei viena nėra pasirinkusi prosenelio kelio.
J. Šimonienė muziejui padovanojo dailininko surinktą archeologijos rinkinį, molbertą, A. Zalencienės nutapytą portretą, keletą fotografijų. Tačiau muziejuje nėra archeologinės ekspozicijos, todėl negalima kupiškėnams pristatyti dovanotų vertybių. Iki 2007 m. – K. Šimonio 120-ųjų gimimo metinių – planuojama sutvarkyti archeologinį rinkinį ir pristatyti jį visuomenei.
Archeologijos rinkinį sudaro lipdytų ir žiestų puodų šukės su ornamentais, titnaginiai peiliukai, vilyčgaliai, bronziniai įvairių papuošalų fragmentai, žiedai, monetos.
Jaunystėje, archeologo Tado Daugirdo paskatintas, K. Šimonis visą gyvenimą laisvu laiku laukuose, dirvose, piliakalniuose rinkdavo archeologinius radinius. Dailininkas savo prisiminimuose rašė: „…tokius žygius darydavau pavasario ar rudens metu, kai dar neapsėtos ar neapsodintos dirvos. Daugiausia žingsniuodavau Kauno apylinkėse pagal Nemuno ir Neries upes, kur yra išlikę piliakalnių, būta gyvenviečių ar stovyklų“. K.Šimonis labai norėjo, kad jo surinktus archeologinius radinius pamatytų visuomenė ir būtų išleista knyga ar katalogas. Kaip pavyks įgyvendinti K.Šimonio troškimą šiandien dar sunku pasakyti.
Sugrįžkime prie trečiojo Aukštaitijos rajonų tautodailininkų tapybos ir grafikos K.Šimonio parodos konkurso. Šis renginys dar kartą įrodė, kad dailininkas nepamirštas, kol esame tie, kurie talentu, protu, širdimi kūriame praeities pasaką, išblaškytus laiko tautos perlus.
Parodai konkursui pateikti 17 autorių 85 darbai yra nepakartojamos praeities, šilumos ir sielos ramybės skleidėjai. Konkursui savo darbų pristatė Kupiškio, Utenos, Biržų, Panevėžio rajonų tautodailininkai. Autoritetinga komisija – LTS pirmininkas J.Rudzinskas, LLKC menotyrininkė A.Počiulpaitė, LTS Panevėžio apskrities bendrijos pirmininkas V.Mažukna, Kupiškio r. Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas V.Vilimas, muziejininkė L.Bimbienė bei vietos tautodailininkų vadovas V.Jasinskas ir vilnietis menotyrininkas R.Virkutis – laureato vardą pripažino 39 metų kupiškėnui Vytautui Pastarnokui.
Kokiais kriterijais remiantis buvo vertinami darbai? Suprantamiausiai į šį klausimą atsakė menotyrininkė A. Počiulpaitė: „K. Šimonis savo kūryboje rėmėsi liaudies ornamentika arba liaudiškumu, siužeto suvokimu ir kūrė savitą pasaulį. Šioje parodoje – šviesi ramybė ir tai yra šimoniškas principas. K. Šimonio vardas – tik atramos taškas ieškant savo ryšio su tautos paveldu. Šio konkurso charakteris – aukštaitiško paveldo interpretacija“. J.Rudzinskas, atkreipęs dėmesį į skirtingą tautodailininkų patirtį, pabrėžė didelę šio konkurso reikšmę.
Konkurso laureatu paskelbtas kupiškėnas V. Pastarnokas žiūrovus sužavėjo nuoširdžiu tikroviškumu. Jo „Avies kirpėjo“ kerpama avelė išsigandusi, o žemėn nukritusi vilna puri lyg sniegas, rūpestingas artojas traukia vadeles, ir arkliai žengia lygia vaga. Ir aludaris susikaupęs sukiojasi tarp statinaičių.
Visų autorių darbai verti padėkos žodžių ir prizų. Kiekvieno šioje parodoje konkurse eksponuoti darbai keliaus po įvairias parodas, o susitikimai brandins naujas kūrybines mintis. Dalyvius sveikino, diplomus, molinius medalius, rėmėjų prizus įteikė rajono meras L. Apšega.
Dalyvio diplomais, atminimo medaliais, fotonovelių knyga „Kupiškis“ apdovanoti A.Araminienė, E. Žemaitienė, V. Svigorienė, A. Bivainienė, I. Vapšienė. Parodos rėmėjų prizais, diplomais ir medaliais – G. Vaičikauskienė, A. Klesevičienė, L. Dailydėnienė, P. Lopeta, A. Bražėnas, O. Bražėnienė, A. Petkevičius, K. Preidžius.
K.Šimonio giminaičiai – Vanda ir Lucijus Šimoniai, įteikdami austinį dailininko portretą, džiaugėsi tautodailininkės R. Sriubiškienės kūrybinėmis pastangomis ir tobulėjimu.

Šventės metu į šimonišką praeities ir dabarties kūrybos pasaulį sugrąžino ne tik parodoje eksponuojami paveikslai, bet ir Panevėžio rajono Dambravos bendruomenės namų kaimo kapelos „Smagumėlis“ atliekami liaudiški kūriniai.
Ketvirtą kartą Aukštaitijos tautodailininkus sukviesime 2007 metais. Tais pačiais metais numatoma išpildyti ir skulptoriaus J. Kėdainio norą. Skulptorius puoselėjo viltį prie Jurišiškių ežero pastatyti paminklą iš gretimo kaimo kilusiam K. Šimoniui. To padaryti nesuspėjo. Kupiškio rajono tautodailininkai, muziejininkai, giminaičiai tikisi, kad per metus ar dvejus Kupiškyje, Kraštiečiuose, bus sukurtas ir pastatytas paminklas. Šioje miesto dalyje K. Šimonio vardu yra pavadinta gatvė.
Norisi tikėti, kad K. Šimonis, savo kūryba siekęs neužmiršti tautos šaknų, padėkotų kupiškėnams už liaudiškų tradicijų saugojimą ir puoselėjimą.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų