KUNIGAIKŠTIS MYKOLAS OGINSKIS: TRADICIJOS IR ŠIANDIENA

Jolanta SKURDAUSKIENĖ
Žemaičių dailės muziejus

Plungės kunigaikščių Oginskių rūmai. D. Mukienės nuotrauka

Plungės kunigaikščių Oginskių rūmai ir fontano skulptūra.
Danutės Mukienės ir V. Gadiešiaus nuotraukos

2004 m. rugsėjo 11 d. Žemaičių dailės muziejuje jau antrą kartą buvo paminėtas Plungės dvaro šeimininko, žinomo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kultūros ir mokslo mecenato, kunigaikščio Mykolo Oginskio 155 -osios gimimo metinės. Šiemet taip pat sukako 125 metai, kai buvo pastatyti ir pašventinti Plungės dvaro rūmai ir 10 metų, kaip šiuose rūmuose įsikūrė ir savo veiklą pradėjo Žemaičių dailės muziejus. Ta proga buvo surengta konferencija „Kunigaikštis Mykolas Oginskis. Veikla ir istorinis palikimas“, atidaryta paroda, vyko koncertas, kuriame koncertavo Nijolė Kniukštaitė-Vaičiulienė (vokalas), Linas Dužinskas (fortepionas) ir Plungės M.Oginskio meno mokyklos senosios muzikos ansamblis „Musica fresca“ (vadovė Loreta Urbonaitė-Ramelienė).

Muziejams, įsikūrusiems dvaruose, tenka susidurti ne tik su muziejinėmis problemomis. Plungės kunigaikščių Oginskių parko fragmentasNors domėjimasis dvarais ir jų kultūra nuolat auga, tačiau iki šiol dvaro ir dvarininko įvaizdį lietuviai suvokia kaip neigiamą. Taip yra dėl daugelio priežasčių: istorinių, politinių, kultūrinių, socialinių ir t.t. Didžiausias tokių muziejų rūpestis yra ne tik materialus dvaro atgaivinimas, bet ir naujo dvaro suvokimo visuomenėje kūrimas bei paties dvaro integravimas į šiuolaikinį kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Kadangi šis procesas Lietuvoje prasidėjo palyginti neseniai, visa jo veikla pirmiausia siejasi su istoriniais ir kultūrologiniais dvaro tyrimais, kurių apverktiną būklę istorikai nuolat akcentuoja.

Žemaičių dailės muziejus įkurtas viename ryškiausių ir geriausiai išsilaikiusių XIX a. antros pusės dvarų ansamblių Lietuvoje, kurio šeimininkas buvo žymus to meto kultūros ir visuomenės veikėjas kunigaikštis Mykolas Oginskis.

Plungės dvaro istorijai skirta konferencija buvo surengta jau antrą kartą. 1999 m. įvykusi konferencija buvo skirta Oginskių ir Plungės dvaro šeimininkų istorijai nagrinėti, o šių metų konferenciją – kunigaikščio M.Oginskio asmenybei, jo kultūrinei ir visuomeninei veiklai apžvelgti bei dvasiniam ir materialiajam paveldui įvertinti. Joje dalyvavo ir pranešimus skaitė Valė Macijauskienė (Lietuvos gyvulininkystės institutas), Laima Kiauleikytė (Lietuvos kultūros, filosofijos ir meno institutas), Kęstutis Labanauskas (Kultūros vertybių apsaugos departamentas), Jolanta Skurdauskienė (Žemaičių dailės muziejus).

Plačiajai visuomenei M.Oginskis žinomas kaip M.K.Čiurlionio globėjas ir mecenatas. Tačiau jo veikla neapsiribojo vien muzikos mecenatyste. Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis (1849-1902) buvo paskutinė kunigaikščių Oginskių giminės atžala. Jo vaikystė prabėgo Rietavo dvare, kuriame dirbo prozininkas, publicistas, pirmojo lietuviško laikraščio sumanytojas M.Akelaitis. Čia lankėsi ir šią jo idėją palaikęs, lietuviško žodžio bei blaivybės žadintojas žemaičių vyskupas M.Valančius, mokytojavo pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas L.Ivinskis.

Išaugęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federalizmo, Apšvietos epochos ir lietuvių tautinių idėjų veikiamas, M.Oginskis iki gyvenimo pabaigos aktyviai dirbo kultūrinį, šviečiamąjį ir visuomeninį darbą, labai dažnai apeidamas arba stengdamasis apeiti caro valdžios įstatymus. Jis rengė pirmąsias Lietuvoje žemės ūkio parodas, rūpinosi žemaitukų arklių veislės atgaivinimu, rėmė ir pats steigė slaptąsias lietuviškas mokyklas, gabeno per sieną lietuvišką spaudą, finansavo pirmąjį lietuvišką spektaklį, rūpinosi lietuviškų knygų leidimu, buvo daugybės visuomeninių organizacijų narys, filantropas, ūkio ir mokslo naujovių mecenatas. Išvardinti visus jo nuveiktus darbus labai sunku. Kunigaikščio veikla rodo, kad tai buvo nuoseklus, nuoširdus ir nesavanaudiškas lietuvių tautinės kultūros pamatų kūrimo darbas.

Šių tradicijų tęsiniu Plungėje, reikia laikyti. XIX a. pab. čia veikusius našlaičių, vėliau vaikų globos namus. Našlaičių prieglaudą Oginskiai Plungėje įkūrė XIX a. pabaigoje, su nedidelėmis pertraukomis ji veikė visą XX amžių.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir dvaro rūmuose įkūrus Žemaičių dailės muziejų, susidarė dar palankesnės galimybės skleisti tautodailės, profesionaliosios dailės, filantropijos tradicijas. Muzikines tradicijas tęsia M.Oginskio vardo Plungės meno mokykla. Be jos moksleivių ir mokytojų atliekamos muzikos, apsieina retas muziejaus renginys.

Didžiausiais muziejaus pagalbininkais yra 2002 m. įsikūręs visuomeninis klubas „Oginskių dvaro bičiuliai“. Jo įkūrimo iniciatorė ir aktyvi narė yra Plungės miesto garbės pilietė Ulla Amsler (Vokietija). Bičiuliams vadovauja nepailstanti visuomenininkė, Danutė Baltutienė, ilgą laiką gyvenusi Australijoje. Klubas vienija 62 įvairiausių profesijų narius; iš jų 42 yra iš Lietuvos, 14 – iš Vokietijos, 6 – iš Australijos. Dvaro bičiulių tikslas – išsaugoti vientisą Oginskio dvaro paveldą, puoselėti kultūrines tradicijas, padėti dvarui integruotis į Plungės miesto, Žemaitijos regiono, Lietuvos ir Europos kultūrinę erdvę.

Kad tai nėra tuščios deklaracijos rodo klubo nuveikti darbai: organizuojami labdaros renginiai, diskusijos, rengiami ir įgyvendinami projektai, steigiamos premijos dailininkams ir labiausiai Plungės dvarui nusipelniusiems žmonėms, rūpinamasi finansine parama, tvarkomas parkas. 2003 m. klubas aktyviai prisidėjo prie IV pasaulio žemaičių dailės parodos rengimo, bičiuliai rūpinosi informacijos apie parodą skleidimu, dailininkų darbų atgabenimu iš užsienio, įsteigė premiją populiariausio parodos darbo autoriui.

Deja, tęsiamos tradicijos neapsieina ir be kuriozų ar net ir žymiai liūdnesnių faktų. Pavyzdžiui, 2004 m. jau antrą kartą buvo švęstas neva 1873 m. M.Oginskio įkurtos muzikos mokyklos jubiliejus. Didžiulio bičiulių ryžto ir pastangų pareikalavo 2003 m. Plungės rajono valdybos sprendimo atšaukimas. Nuostabą kėlė tai, kad jis buvo priimtas nepaisant dvaro-kultūros vertybės statuso bei fakto, kad jis įtrauktas į Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programą, pagal kurią yra nuspręsta dvarą renovuoti ir įkurti jame Žemaitijos regiono kultūros centrą. Sprendime buvo sakoma: „Suteikti panaudai, pagal panaudos sutartį penkiasdešimčiai metų Plungės savivaldybės Tarybai 57,33375 ha ploto žemės sklypą (šitaip dokumente įvardijamas parkas), esantį prie pastatų Parko g. 1, Plungės mieste, kitai paskirčiai – socialiniams objektams statyti ir eksploatuoti“. Parkas buvo padalintas į 13 įvairaus dydžio dalių, kurios ir turėjo būti panaudotos tai „kitai paskirčiai“. Dvaro vientisumą išsaugoti pavyko, tačiau panašių faktų būta ir daugiau. Dabar Plungės dvaro ansamblio pozicijas turėtų sustiprinti kuriama Žemaitijos regiono kultūros centro koncepcija ir rengiama jo plėtros programa. Nuo 2004 iki 2006 m. Lietuvos kultūros ministerija šiam darbui paskyrė valstybinę stipendiją

Apžvelgus muziejaus veiklos dvare dešimtmetį, išryškėja du priešingi procesai, kurių tendencijas ir priežastis reikėtų nagrinėti atskirai. Tačiau labai svarbus vaidmuo čia tenka ir istoriniams tyrimams. Dvaro reikšmė ir suvokimas visuomenėje tebėra gana miglotas, todėl siekiant atgaivinti tiek dvasinį, tiek materialųjį dvaro paveldą, platūs dvarų istorijos ir kultūros tyrinėjimai yra gyvybiškai svarbūs.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų