DU DEŠIMTMEČIAI PIRKLIŲ UŽMIESČIO REZIDENCIJOJE

Giedrė KAZONIENĖ

Laikrodžių muziejus

Neoklasicizmo stiliaus pastatas, kuriame veikia
Laikrodžių muziejus. Nuotrauka iš
Laikrodžių muziejaus archyvo
Iš kairės: Lietuvos dailės muziejaus  direktorius
Romualdas Budrys ir Laikrodžių muziejaus
vedėjas Romualdas Martinkus. Nuotrauka iš
Laikrodžių muziejaus archyvo 
Laikrodžių muziejaus ekspozicijos fragmentai. Nuotraukos iš LDM rinkinių

1984 metais Klaipėdoje restauruotame XIX a. neoklasicistinio stiliaus pastate įsikūrė Laikrodžių muziejus. Jo įkūrimo pradžia galima laikyti 1977-uosius metus, kai Klaipėdos paveikslų galerijoje buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje senovinių laikrodžių paroda, kurią sudarė klaipėdiškių kolekcininkų Vytauto Jakelaičio, Dionizo Varkalio ir kitų eksponatai.

1979 m. Lietuvos dailės muziejaus tuometinių vadovų Prano Gudyno ir Romualdo Budrio iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvos dailės muziejaus Laikrodžių skyrius. 1980 m. tuometinio Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio iniciatyva Laikrodžių muziejui perduotas pastatas, esantis Liepų g. 12. Steigiamo Laikrodžių muziejaus dizaino koncepciją parengė dizaineris Romualdas Martinkus, kuris jau du dešimtmečius sėkmingai vadovauja šiam muziejui.

Minint Laikrodžių muziejaus veiklos dvidešimtmetį, buvo atidaryta paroda, kurioje lankytojai supažindinami su muziejaus pastato XIX – XX a. istorija. Papildyti jau turimus faktus naujais pasisekė 2003 metų vasarą, kai Laikrodžių muziejų aplankė Johano Hiršbergerio, vieno iš šio pastato savininkų, vaikaitė Sabina Koch, gyvenanti Vokietijoje. Ji padovanojo 1914-1924 m. Alexanderstrasse (dab.Liepų g. 12), pastato (jame įsikūręs muziejus) eksterjero ir interjero fotonuotraukų. Ponios Sabinos apsilankymas ir jos suteikta informacija paskatino muziejaus darbuotojus surengti parodą, kurioje eksponuojamos 1914 – 1924 m. darytas muziejaus pastato interjero nuotraukos (60×80 cm).

Laikrodžių muziejaus pastato XIX – XX a. istorija

XVIII a. antroje pusėje Klaipėdos turtingieji miestelėnai dabartinės Liepų g. pradžioje pradėjo statytis užmiesčio vilas. 1778 m. sklypų savininkų sąrašuose pirmuoju sklypo savininku minimas finansininkas Hofmanas (Hoffman), kuris XVIII a. pab. sklypą pardavė vienam turtingiausių Klaipėdos patricijų Johanui Simpsonui (Johan Simpson), tačiau sklypas ilgą laiką nebuvo užstatytas. Tik apie 1820 m. sklype pagal nežinomo anglų architekto projektą Johanas Simpsonas pastatė nedidelę užmiesčio vilą.

1855 m. namas atiteko naujam šeimininkui – medicinos daktarui Johanui Augustui Mutrėjui (Johan August Mutray). Šiame name jis pragyveno visą gyvenimą iki savo mirties 1872 m. Kas buvo namo savininku po gydytojo mirties iki 1913m. nėra žmonių.

1914 metais namas jau priklausė bankininkui Johanui Hiršbergeriui (Johan Hirschberger), kuris tikriausiai atliko namo rekonstrukciją. Pastato antrame aukšte jis buvo įkūręs banką, pats bankininkas su šeima iki 1924 m. gyveno namo pirmame aukšte. 1923 m. prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, bankininkas Johanas Hiršbergeris pardavė namą ir išvyko į Vokietiją.

1924-1929 m. adresų knygose namo savininku užregistruotas „fabriko direktorius“ Jozefas Krauzė (Jozef Kraus). 1931 m. namą ir sklypą išpirko Lietuvos valstybė ir įkūrė Žemės banką. Banko tikslas – padėti lietuviams valstiečiams išsilaisvinti iš trumpalaikių skolų. Šis bankas rėmė ne tik valstiečius, bet ir Klaipėdos krašto žvejus. Šiuo adresu minimi du gyventojai: banko direktorius Šernas ir vicedirektorius Kybrancas.

1939 m. vokiečiams aneksavus Klaipėdą, Žemės bankas buvo uždarytas.

1942 metais adresų knygoje nurodoma, kad namas priklauso miesto bendruomenei, jame yra kambarys, skirtas jaunimo muzikavimui. Name buvo įregistruotas vienintelis gyventojas Doring.

1945 m. pastate įsikūrė Pionierių ir moksleivių namai.

Laikrodžių muziejaus dabartis ir ateitis

Laikrodžių muziejus nuo 1984 metų yra sukaupęs gausią laikrodžių kolekciją – 1709 vienetų pagrindinio fondo ir 12554 vienetų pagalbinės mokslinės medžiagos. Ekspozicija, išdėstyta dviejuose muziejaus aukštuose, parodo ne tik didžiulę laikrodžių įvairovę, bet ir metodiškai, nuosekliai atskleidžia laiko matavimo prietaisų istoriją, jų konstrukcijų raidą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų bei laikrodžių korpusų formų kitimą nuo Renesanso iki Moderno.

Pirmame muziejaus aukšte eksponuojami senovinių kalendorių, saulės, vandens, ugnies, smėlio laikrodžių originalai, modeliai bei kopijos – rekonstrukcijos. Didžiąją eksponatų dalį sudaro mechaniniai laikrodžiai.

Antroji muziejaus ekspozicijos dalis supažindina lankytojus su laikrodžių formų kaita nuo Renesanso iki Moderno epochų. Greta įvairių šalių meistrų pagamintų laikrodžių eksponuojami atskiroms epochoms būdingi baldai, vaizduojamosios bei taikomosios dailės kūriniai.

Šalia muziejaus pastato išlikusioje XIX a. įkurto parko dalyje pagal muziejaus darbuotojų parengtą teminį planą įrengtas uždaras saulės laikrodžių kiemelis. 1989 m. kiemelio centre buvo įrengtas originalus ekvatorinis saulės laikrodis, rodantis tikslų vidutinį Klaipėdos miesto platumos saulės laiką. Tai apvalaus fontano centre esanti nerūdijančio plieno konstrukcija, ant fontano kraštų sumontuoti 12-kos žvaigždynų ženklai (autorius – R.Martinkus).

1991 m. buvo įrengta saulės sistemos žvaigždynų kompozicija „Saulės kelias per žvaigždynus“. Šis kūrinys atliktas stilizuota florentietiškos mozaikos technika (autoriai – monumentalistė L.Sadauskaitė, dizaineris R.Martinkus).

1997 m. 62 kv.m sienoje sumontuotas vertikalus saulės laikrodis. Originali, dekoratyvinė, monumentali kompozicija sukurta sudėtinga trisluoksnio grafito technika. (autoriai – dailininkai A.Banytė, J.Vosylius, dizaineris R.Martinkus).

1999 m. įrengtas horizontalus saulės laikrodis – dekoratyvinė kompozicija „Išmatuok laiką savo šešėliu“ (autoriai – dailininkė L.Sadauskaitė, dizaineris – R.Martinkus).

2001 m. muziejaus lankytojams buvo pristatytas „Gėlių kalendorius“. Žemės plotas padalintas į 12 dalių, simbolizuojančių 12 mėnesių, kuriose kiekvieną mėnesį žydi skirtingų rūšių gėlės.

2004 m. muziejus miesto visuomenei ir svečiams pristato restauruotą skulptoriaus Petro Mazūro horizontalų saulės laikrodį, sukurtą 1987 m. Restauruojant šį laikrodį buvo patikslintos visų kiemelyje esančių saulės laikrodžių koordinatės – 55°42′ šiaurės platumos ir 21°08′ rytų ilgumos.

Per 20 veiklos metų Laikrodžių muziejų aplankė per 708 000 lankytojų. 1999 m. įkurtas edukacinis centras, kurį aplankė apie 3780 moksleivių.

Laikrodžių muziejus yra vienas iš retesnių muziejų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Integruojantis į Europos kultūrinę aplinką, ateityje muziejus sieks palaikyti tarptautinius ryšius su panašaus profilio muziejais.

Muziejus – reprezentacinė uostamiesčio kultūros įstaiga, todėl ateityje bus siekiama populiarinti muziejų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, sudominant lankytojus įvairiais renginiais bei parodomis.

Viena iš aktyviausių muziejaus veiklų ateityje galėtų būti edukacinės programos įvairioms gyventojų grupėms: moksleiviams, studentams, neįgaliems žmonėms.

Svarbiausias muziejaus tikslas – retų eksponatų kaupimas, tyrinėjimas, populiarinimas ir išsaugojimas ateinančioms kartoms.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų