Fotografija muziejuose: aktualijos, problemos, tyrinėjimai

Zita PIKELYTĖ
Panevėžio kraštotyros muziejus

Fotografijos istorikė M. Matulytė. Nuotr. iš Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo

2005 m. sausio 12 d. Panevėžio kraštotyros muziejaus filiale – Pasipriešinimo sovietinėi okupacijai ir Sąjūdžio muziejuje įvyko Panevėžio kraštotyros muziejaus suorganizuotas seminaras „Fotografija muziejuose: aktualijos, problemos, tyrinėjimai“. Jame dalyvavo 46 fotografijos rinkinių saugotojai, fotografijos istorijos tyrinėtojai ir kiti fotografijos problemoms neabejingi žmonės: 37 muziejininkai iš 15 muziejų. Seminaro dalyviai dalijosi mintimis apie fotografijos rinkinių kaupimo ir saugojimo problemas, fotografijos istorijos tyrinėjimus, informacijos sklaidą, šiuolaikinės fotografijos vietą muziejuose. Daug dėmesio skirta skaitmeninei fotografijai.Renginio organizatorę Zitą Pikelytę sukviesti kolegas padiskutuoti apie fotografijos aktualijas paskatino informacijos apie fotografiją stygius, nes jau kuris laikas Šiaulių fotografijos muziejuje nebevyksta konferencijos, kuriose muziejininkai galėdavo susipažinti su naujausiais fotografijos istorijos tyrinėjimais bei skelbti savo surinktą medžiagą, sužinoti naujienas, pasidalinti patirtimi, kelti problemas, diskutuoti fotografijų komplektavimo, saugojimo ir kitais klausimais.Fotografijos istorikė Margarita Matulytė pristatė kartu su dailėtyrininke Agne Narušyte parengtą Lietuvos dailės muziejaus projektą, įgyvendinamą 2004-2007 metais, kuriuo vykdoma išsamaus fotografijos pristatymo visuomenei programa. Tai monografinės studijos „Lietuvos fotografijos istorija: faktai ir interpretacijos“ bei Nacionalinės dailės galerijos fotografijos ekspozicijos parengimas. Programoje numatyta atlikti tyrimus ir rekonstruoti Lietuvos fotografijos raidą. Rašoma nauja fotografijos istorijos studija aprėps laikotarpį nuo fotografijos išradimo iki šių dienų, jos pagrindu ir bus parengta mokslinė ekspozicijos bazė.

Seminaro „Fotografija muziejuose:
aktualijos, problemos, tyrinėjimai“ akimirka. Nuotr. iš Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo

M. Matulytė pabrėžė, kad Lietuvos mene fotografija užima ženklią vietą, tačiau iki šiol menkai atskleistas jos paveldas, nėra nė vieno išsamaus istorinio darbo. Pavienės įvairių menotyrininkų ir istorikų mokslinės publikacijos, fotografiją populiarinantys leidiniai šios spragos neužpildo, nes netyrinėti kai kurie laikotarpiai ir sritys, o jau atlikti atskirų fotografijos istorijos aspektų tyrimai dar nėra apibendrinti ir susieti į visumą.  Anot M. Matulytės, naujoje studijoje bus susisteminta, chronologiškai išdėstyta ir įvertinta Lietuvos fotografija, ji įvairiais aspektais bus atspindėta įvairių laikotarpių istorijos ir kultūros kontekste. Knyga turėtų daug pasitarnauti Lietuvos fotografijos istorijos dėstymui, moksliniams tyrinėjimams, padės įtraukti šią sritį į šiuolaikinius kultūrologinius diskursus. Istorikė pastebėjo, kad vis aktyviau mūsų fotografija domisi užsienio visuomenė, tačiau suteikiama informacija yra gana ribota ir nepajėgi tinkamai atskleisti visos Lietuvos fotografijos įvairovės bei ypatumų, todėl studijos vertimas į anglų kalbą pirmą kartą išsamiai ir konceptualiai pristatys Lietuvos fotografiją bei integruos ją į pasaulio fotografijos istoriją.Labai svarbus dalykas rašant istoriją yra pažintis su archyvais. M. Matulytės giliu įsitikinimu, būdamos Vilniuje ir disponuodamos kad ir gausiais sostinės muziejų, archyvų, bibliotekų rinkiniais, tyrinėtojos negali ir neturi teisės kalbėti apie visos Lietuvos fotografiją – reikalinga muziejininkų, fotografijos kolekcijų saugotojų pagalba.Kokiais kriterijais vadovautis atrenkant medžiagą? M. Matulytės teigimu, pirmasis kriterijus yra fotografijos istorija: kuo ji ypatinga regione, ką ji iliustruoja, o gal ji išskirtinė Lietuvoje ar net pasaulyje. Krašto muziejų rinkiniuose daugiausia dominuoja dokumentinė ikonografija. Fotografija atlieka informacijos laikmenos funkciją. Kadangi fotografijos istorija yra mūsų bendros kultūros istorijos dalis, todėl mes neturime atsiriboti nuo bendrų tendencijų: kas domina kultūros istorikus, turi dominti ir fotografijos tyrinėtojus. Kitas medžiagos atrinkimo kriterijus − istorinis. Tai pačios fotografijos legenda: jos kilmė, priklausomybė ir t. t. Ir paskutinis, sudėtingiausias aspektas – meninė vertė. Nepatyrusiam muziejininkui reikėtų atkreipti dėmesį į fotografijos techniką, kompoziciją, profesionalią fotografo „kalbą“ – ką fotografija fiksuoja, ar yra akivaizdus tikslas ir priemonės, kuriomis to tikslo siekiama. Muziejininkams, dirbantiems su daugiatūkstantiniais rinkiniais, yra svarbu suprasti, kuri fotografija yra kokybiška, atspindi fotografo braižą, stilių, įdomią, individualią raišką ir yra verta dėmesio. Meniškumas yra svarbus ne tik meno, bet ir kiekvienai fotografijai, – akcentavo M. Matulytė. Todėl istorijai gali būti atrinkti ir nežinomų autorių darbai.Atsiliepdamas į M. Matulytės išsakytą mintį apie archyvų svarbą, kolekcininkas Algimantas Vaicekauskas atkreipė dėmesį į būtinumą nepamiršti KGB archyvų, nes daugelis fotografų buvo slaptųjų tarnybų sekami arba verbuojami.

Seminaro „Fotografija muziejuose:
aktualijos, problemos, tyrinėjimai“ akimirka. Nuotr. iš Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo

Menotyrininkė Agnė Narušytė kalbėjo apie šiuolaikinės fotografijos rinkinių komplektavimą ir tvarkymą. Mintis, kad šia tema reikia kalbėti, menotyrininkei kilo pabuvojus Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje, kur pamatė, kaip skirtingai fotografijos yra renkamos ir kaip skirtingai jos tvarkomos. Narušytė pastebėjo, kad jai susidarė įspūdis, jog muziejai, rinkdami vaizdus apie savo kraštą, žmones, daugiau rūpinasi fotografija kaip ikonografine medžiaga ir tarsi nelabai žino, ką daryti su fotografijos menu. Tuo tarpu Dailės muziejuje dominuoja Vilniaus fotografai, nemažai sukaupta Kauno fotografų darbų, o iš kitų Lietuvos vietovių muziejus labai mažai ką turi, nors, kaip nacionalinis muziejus, privalo rinkti visos Lietuvos fotografijas. Kyla klausimas, ką daryti, kai kitų miestų autorių darbams įsigyti nėra skiriama pinigų. Pasak menotyrininkės, Kultūros ministerija mananti, kad regionų fotomenininkų darbus turėtų kaupti tų regionų muziejai ir kad jie yra juos sukaupę, tačiau paaiškėjo, kad taip nėra. Menotyrininkė baiminosi, kad, rengiant Nacionalinėje dailės galerijoje fotografijos ekspoziciją, iš laikotarpio nuo 1940 metų labai daug ko trūks, ir joje bus atspindėtas tik Vilnius ir Kaunas.A. Narušytė prisipažino susidūrusi su negatyvų problema. Dailės muziejus kaupia meno vertybes ir meno eksponatus, kuriais galima pristatyti Lietuvos meną, o negatyvas nėra eksponatas, ypač jei yra keli lygiaverčiai negatyvai. Be to, visiems žinomas lemiamo momento ieškojimas. Pavyzdžiui, autorius išfotografuoja juostą ir iš jos eksponuoti pasirenka tik vieną kadrą, bet eksponatų yra dvidešimt ar trisdešimt. Pasak A. Narušytės, Vakarų dailės muziejai priima visą autoriaus archyvą neskaldydami kolekcijos, o jei skaldo – į kuo mažiau dalių, prie kiekvienos būtinai nurodydami, kur yra kitos dalys. Jokiu būdu negalima atrinkinėti geriausių kadrų, o kitus paprasčiausiai išmesti arba kur nors padėti kaip nevertingus. To negalima daryti todėl, kad niekas šiuo metu negali žinoti, kas bus vertinga ateityje. Pasaulio istorijoje yra atvejų, kai fotografijos vertė pripažįstama po daugelio metų. Kaip pavyzdį menotyrininkė paminėjo XIX a. anglų fotografės Džiulijos Margaret Kameron biblijines kompozicijas, religines scenas, kur ji įvairiai komponavo ir režisavo žmones. Šios fotografijos iki pat XX a. pabaigos nebuvo vertinamos, ir tik dabar prabilta, kad tai, kas anksčiau atrodė naivu ir kvaila, dabar tapo įdomu, nes atskleidžia autorės mąstymą, anų laikų gyvenimą, kuris buvo visiškai kitoks negu dabar, parodo, kaip pasikeitė požiūris į fotografiją.A. Narušytė pastebėjo, kad mes kartais nesusimąstome, kaip greitai keičiasi pati fotografija. Jau net ir paskutinis dešimtmetis buvo pažymėtas tokių pasikeitimų, kai iškilo naujų rinkinio formavimo ir saugojimo problemų dėl skaitmeninės fotografijos, kuri neturi negatyvo. Kas yra skaitmeninės fotografijos originalas? Kaip nustatyti autorystę? Kaip nustatyti santykį su tikrove?  Kaip skaitmeninę fotografiją saugoti? Šitos problemos svarstomos pasaulyje akademiniuose sluoksniuose aukščiausiu lygiu. Dabar, kai fotografija galima taip lengvai manipuliuoti, nebeaišku, ar bus ja galima pasitikėti kaip tam tikro laiko dokumentu.

Seminaro „Fotografija muziejuose:
aktualijos, problemos, tyrinėjimai“ akimirka. Nuotr. iš Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo

A. Narušytės manymu, muziejuose, remiantis žmonijos patirtimi, vertėtų kurti atskirus autorių archyvus. Kodėl vertinga išsaugoti visus vienos situacijos kadrus, iš kurių autorius išsirinko tik vieną? Tai yra puiki medžiaga tyrinėtojams, norintiems išsiaiškinti, kaip autorius prieina iki to kadro, kurio nori. Kiekvienas autorius turi savo braižą. A. Narušytė pabrėžė, kad vienas dalykas yra autoriaus braižas, jo stilius, atpažįstamas atspaude, kitas dalykas yra pats raštas, rašymo būdas. Jis matosi būtent kontaktiniuose atspauduose. Autoriui gali būti nejauku, kad kažkas šitaip tyrinės jo braižą, bet tyrinėtojui tai – neįkainojama medžiaga. Mūsų fotografai A. Sutkus ir Kunčius dabar atranda savo negatyviniuose tekstuose tai, ko anksčiau ar patys nepastebėjo, ar negalėjo spausdinti. Tik galbūt muziejus nėra tokia talpi erdvė ir nėra toks turtingas, kad galėtų priimti viską. Reikėtų rinktis vertingas fotografijas, o kitas galbūt perduoti saugoti archyvams. Lietuvoje yra daugybė fotografų, visko išsaugoti neįmanoma. Bet, tyrinėtojos manymu, tų fotografų, kurie įeina į Lietuvos fotografijos istoriją, reikėtų išsaugoti visus archyvus, jeigu tik jie patys to norėtų, nes tai yra vertybė. Tiesa, būtų neteisinga nurašyti kitus, mažiau žinomus, autorius − reikėtų žiūrėti medžiagos vertę muziejui.Kaip atskirti, kada fotografija meniškai vertinga? A. Narušytės manymu, vienintelis kelias – kuo daugiau domėtis, stengtis geriau susipažinti su meno reiškiniais, ir ne tik fotografijos, lavintis, šviestis ir vadovautis intuicija, nes nėra taisyklių, pagal kurias galima būtų nustatyti, ar kompozicija yra teisinga, ar ne. A. Narušytė priminė Robertą Franką, kuris įėjo į pasaulio fotografijos istoriją tuo, kad sugadino visas kompozicijos taisykles ir parodė jų raiškos galimybes. Žinoma, ne visos sugadintos kompozicijos yra vertingos, čia reikalinga intuicija, – pabrėžė menotyrininkė. Tik intuicija turi remtis išsilavinimu, žiniomis, skaitymu, to dalyko suvokimu.Dar vieną dalyką akcentavo A. Narušytė – tai muziejaus rinkinių prieinamumas. Tikrasis atvirumas šiais laikais yra tada, kai rinkiniai yra prieinami kompiuteriu, internetu, net nepajudant iš vietos. Tam užsienyje skiriami dideli pinigai. Lietuvoje tokią duomenų bazę dar tik ketinama kurti. Tam reikalingos lėšos, žmonės, kurie fotografijas skenuotų, aprašinėtų. Tokios duomenų bazės yra ne tik tyrinėtojų svajonė, jos ypač naudingos pačiai medžiagai, nes nuolat traukiamos iš rinkinių, čiupinėjamos fotografijos nusidėvi, o skaitmenines gali žiūrėti visi kiek tik nori ir kada nori. Tik ten specialiai pateikiamos prastesnės kokybės fotografijos, kad bet kas negalėtų jų publikuoti.Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė ir fotografijos rinkinio saugotoja Zita Pikelytė pristatė muziejaus išleistus fotografijos leidinius. 1993 m. buvo pakartotinai išleisti senieji Panevėžio atvirukai – 3 komplektai po 12 vienetų: „Panevėžys XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“, „Panevėžys Pirmojo pasaulinio karo metais“ ir „Panevėžys Lietuvos Respublikos metais“. Didžioji dalis atvirukų skolinta iš Algimanto Vaicekausko kolekcijos, kiti iš muziejaus rinkinių. Ant aplanko išspausdinta trumputė A. Vaicekausko apžvalga „Iš atviruko istorijos“.Muziejininkė pastebėjo, kad, atėjusi dirbti į muziejų, terado labai fragmentiškus duomenis apie Panevėžio fotografus. Siekiant užpildyti šią spragą, buvo pradėtos rengti parodos apie fotografus, pristatančios ne tik jų fotografijas, bet ir gyvenimą, asmenybės bruožus, imta skelbti publikacijas spaudoje. 1999 metais muziejaus lėšomis buvo išleista pirma kukli knygelė „Fotografas Jonas Žitkus“ apie vieną žymiausių tarpukario Panevėžio fotografų. Joje skelbiami giminių ir pažįstamų prisiminimai, dokumentai iš Lietuvos ypatingojo bei giminių archyvų, šeimos fotografijos.Parėmus Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondui, 2000 m. išleistas leidinukas „Tadas Bajarūnas ir jo fotografija“, pristatantis 1920-1945 metais Krekenavoje dirbusį fotografą. 2002 m. to paties fondo lėšomis išleistas kitas leidinukas „Vincas Ferinauskas ir jo fotografiją“ apie 1918-1958 metais Miežiškius ir jų apylinkes fiksavusį meistrą. Minėti leidinukai buvo žymiai geresnės kokybės, juose spausdinamos trumpos fotografų biografijos, pristatomi jų darbai. O kilnojamąsias šių fotografų darbų parodas galėjo matyti ir kitų miestų fotografijos gerbėjai.Didžiausias muziejaus leidinys – Panevėžio 500 metų jubiliejui skirta knyga „Senasis Panevėžys: nuo pirmųjų fotografijų iki 1918 metų“, kurio išleidimą finansavo Vilniaus bankas. Knygoje spausdinama trumpa Panevėžio fotografijos istorijos iki 1918 metų apžvalga, pateikiamos fotografijos iš Panevėžio kraštotyros, Nacionalinio M. K. Čiurlionio, Lietuvos nacionalinio, Anykščių muziejų, Vilniaus universiteto ir Mokslų akademijos bibliotekų rinkinių, privačių habil. dr. Algimanto Miškinio ir Algimanto Vaicekausko kolekcijų.Z. Pikelytė džiaugėsi, kad jos paskelbta medžiaga remiasi fotografijos istorijos tyrinėtojai, kad, nors ir pamažu, Lietuvos fotografijos istorijoje atsiranda nauji Panevėžio krašto fotografų vardai. Kiek vertingi jų darbai, parodys laikas, aiškinsis tyrinėtojai. Tačiau, Z. Pikelytės manymu, muziejai neturėtų apsiriboti vien tik eksponatų kaupimu, svarbus yra ir informacijos apie sukauptus rinkinius skleidimas. Panevėžio kraštotyros muziejaus fotografijos rinkinyje saugoma daugiau kaip 25 tūkst. eksponatų, žinoma, ne visi jie yra vienodai vertingi, tačiau Panevėžys visais laikais turėjo fotografų, kuriais gali didžiuotis.Apie Panevėžio kraštotyros muziejaus leidybinius ir ekspozicinius projektus kalbėjo ir fotomenininkas, nuolatinis muziejaus pagalbininkas Saulius Saladūnas. Jis skatino muziejininkus kuo daugiau leisti savo krašto fotografų albumų, atkreipė seminaro dalyvių dėmesį į šiuolaikiškai įrengtą muziejaus Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspoziciją. Anot fotomenininko, dabar muziejams, rengiantiems naujas ekspozicijas panaudojant fotografijas, atsiveria labai didelės galimybės: net ir turint labai mažytes, jas galima didinti, daryti peršviečiamas, sukelti į kompiuterį ir ten sudaryti įvairias programas. Netgi išblukusiai, spalvas pakeitusiai spalvotai fotografijai kompiuteriu galima grąžinti buvusias spalvas, atstatyti kontrastingumą, ryškumą. Jo manymu, muziejininkai neturėtų baimintis skaitmeninių fotografijų, reikėtų jas kaupti ir saugoti kompaktiniuose, dar geriau – DVD diskuose. Rinktis diskus reikia kokybiškus (pvz., Verbatim firmos), kurie turi net kelis apsauginius sluoksnius ir yra skirti fotografijų archyvavimui. S. Saladūnas pastebėjo, kad muziejai, atsisakydami skaitmeninės fotografijos rizikuoja prarasti užfiksuotą šių dienų gyvenimą. Lietuvos fotografijoje ir taip daug kas prarasta, beveik neliko pirmųjų fotografijų, dagerotipų. Skaitmeninė fotografija dar nekaupiama, nėra išsamių fotografijos meno tyrinėjimų. Daug ko jau ir nebeįmanoma ištyrinėti. Todėl fotomenininkas skatino stengtis kuo daugiau surinkti, sukaupti, užrašyti fotografų prisiminimų, kol jie dar gyvi.Panevėžio apskrities G. Petkevičiatės-Bitės viešosios bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja Audronė Palionienė atkreipė dėmesį į tai, kad daug fotografijų saugoma ir bibliotekose. Šiuo metu Panevėžio apskrities bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma per 3000 vnt. fotografijų. Rinkiniai, pasak A. Palionienės, mažai tyrinėti, o fotografijos apskritai netyrinėtos, todėl jomis būtų verta pasidomėti. Fotografijų yra beveik visų žymių asmenų rinkiniuose, be to, yra sudaryti kai kurių šiandieninių fotografų kūrybos rinkiniai. Ypač gausus aktoriaus Kazimiero Vitkaus fotografijų archyvas teatro tema. Jis saugomas J. Miltinio palikimo studijų centre.Antroji seminaro dalis buvo skirta seminaro dalyvių pasisakymams, klausimams bei atsakymams. Kupiškio etnografijos muziejaus rinkinių vyriausioji saugotoja Lucija Dobrickienė atsivežė dėžutę eksponatų iš Veronikos Šleivytės archyvo, norėdama pasiaiškinti, kaip teisingai šį archyvą aprašyti. V. Šleivytė, žymi ir labai įdomi tarpukario Kaune besireiškusi asmenybė, seniai patekusi į tyrinėtojų akiratį, tačiau jiems pavyko aptikti vos kelis fotografijų originalus su paslaptinga signatūra „Foto Vera Šleivytė“. M. Matulytė džiaugėsi sužinojusi, jog ši medžiaga niekur nedingo, nebuvo išvežta, išmesta ar kitaip sunaikinta, o pateko būtent į V. Šleivytės tėviškę, į jos gimtinę. Pasak M. Matulytės, tai neabejotinai yra Kupiškio muziejaus fotografijos rinkinio aukso fondas. Tik Kupiškio muziejus turėtų paskelbti, kad jis turi šią medžiagą.Kaip šį archyvą tvarkyti? Kadangi medžiaga labai įvairi − fotografijos, juostiniai ir stiklo negatyvai, klijuotos fotografijos, tai, M. Matulytės manymu, pirmiausia ją reikėtų išskirstyti pagal medžiagas. Su ja reikia dirbti labai atsargiai, neskubant. Atribuciją pradėti nuo V. Šleivytės biografijos. Svarbu nesuklysti nustatant autorystę, nes privačiuose archyvuose, privačiuose albumuose pasitaiko nemažai ne autorinių, o biografinių fotografijų. Analizuojant medžiagą pamažu ryškėja autoriaus stilius, braižas, tačiau, suabejojus autoryste, geriau palikti klaustuką, neklaidinti nei savęs, nei vėlesnių tyrinėtojų. Datuoti taip pat nereikia skubėti, nes V. Šleivytė dirbo gana ilgą laikotarpį. Tik susipažinus su biografija, nustačius asmenis, vaizdus, užfiksuotus objektus, galima bandyti nustatyti datą. M. Matulytės manymu, siekiant išvengti klaidų ir braukymų, pirmiausia vertėtų pasirašyti juodraštį, o į inventorinę knygą rašyti tik gerai ištyrinėjus turimą medžiagą. Ji taip pat pastebėjo, kad nereikia baimintis į rinkinį traukti prastesnius, meninės vertės neturinčius, kadrus. Jie turi kitą – dokumentinę vertę. Ypač tada, kai per juos galima stebėti pačius fotografijos procesus. Aspektas, kaip fotografijoje atsispindi patys fotografijos procesai, taip pat yra labai svarbus. Lietuvoje labai mažai yra senesnių laikų pačių fotografų portretų, jų portretų darbo, fotografavimo metu, beveik nėra fotolaboratorijų, studijų interjerų ir t.t. Tokie dalykai irgi yra labai įdomūs, teigė M. Matulytė.Į klausimą, kaip elgtis su dabartinių renginių fotografijomis, į kokį rinkinį – pagrindinį ar pagalbinį – jas traukti, M. Matulytė atsakė klausdama, kas gi yra muziejinė vertybė, kas yra eksponatas dabar, kai fotografija tapo tokia specifinė sritis. Ar nesutapatinama archyvinė medžiaga su muziejiniais eksponatais, muziejinėmis vertybėmis? Jei tai tėra elementarus įvykių dokumentavimas, ar nevertėtų šias fotografijas kaupti archyvuose? Jeigu laikui bėgant jos įgaus vertę, tuomet bus galima perkelti į muziejaus rinkinius. Kas kita, jei tie renginiai būtų užfiksuoti žymių krašto fotomenininkų. Pasak M. Matulytės, akademiniuose muziejuose pasaulyje ta kvalifikacija yra labai aiški. Pavyzdžiui, krašto muziejai pirmiausia kauptų pagrindinį rinkinį, turintį amžiną vertę, o jeigu rinktų ikonografinę medžiagą, tai  tik geriausius pavyzdžius. „Jeigu aš kaupčiau Panevėžio žymių veikėjų atvaizdus, be abejo, kad ne pati nueičiau nufotografuoti arba muziejaus laborantą nusiųsčiau. Aš pasistengčiau, surasčiau lėšų ir pirkčiau Aleksandravičiaus darytus portretus. Arba kito kokio menininko. Mes turime kalbėti apie kokybę fotografijoje ir atsakomybę kaupiant muziejaus rinkinį“, – sakė tyrinėtoja.Didelė diskusija kilo ir dėl spalvotų fotografijų – kokia jų vieta muziejų rinkiniuose, kai nespalvotos fotografijos beveik nebėra? M. Matulytės teigimu, kadangi eksponatas muziejuje saugomas amžinai, spalvotos fotografijos saugojimo ribos drausmino, dėl to jos ir būdavo traukiamos į pagalbinį rinkinį. Bet kiekvienu atveju reikėtų mąstyti ir vertinti individualiai. Kaip pavyzdį tyrinėtoja pateikė vieno iš ryškiausių pokario spalvotosios fotografijos atstovų – Povilo Karpavičiaus fotografijas. Jo originalių atspaudų paveldas labai nedidelis, šiuo metu saugomas Šiaulių fotografijos muziejuje. M. Matulytės manymu, kokia beišliktų, ši medžiaga turi vertę fotografijos istorijai. Netgi spalvos pokytis, jeigu jis toks ir atsiranda, taip pat yra įdomus.Pratęsdama mintį apie spalvotas fotografijas, A. Narušytė pateikė kitą pavyzdį: spalvotus Valiaugos ir Stanikų darbus, kuriuos iš Kultūros ministerijos gautomis lėšomis Dailės muziejus įsigijo pernai. Menotyrininkės nuomone, juos reikia saugoti ir stengtis, kad kuo ilgiau išliktų nepakitę, bet atsisakyti jų ir neįtraukti į rinkinius vien dėl to, kad spalvoti – neišeina, nes tai yra ryškūs mūsų fotografijos meno ir netgi dailės istorijos pavyzdžiai.Nesibaigiantys muziejininkų klausimai parodė, kad jų susikaupę yra gana daug –visus  juos aptarti vieno susitikimo nepakanka. Džiugu, kad diskusijoje aktyviai dalyvavo net 4 Panevėžio fotomenininkai. Jie taip pat išsakė savo pastebėjimus, dalijosi skaitmeninių fotografijų skenavimo, archyvavimo, naudojant kompaktinius ir DVD diskus, kompiuterinės duomenų bazės patirtimi. Seminaras parodė, kad muziejininkų bendravimas yra būtinas, būtina keistis informacija. Buvo pasiūlyta netgi išleisti seminaro medžiagą, įtraukiant muziejų fotografijos rinkinių apžvalgas, atskirų fotografų ar kolekcijų pristatymus. Tačiau dėl finansinių priežasčių apsistota ties išsamiu straipsniu. Belieka tikėtis, kad tokių susitikimų bus daugiau.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų