KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS EKSPOZICIJOS: ISTORIJA IR DABARTIS

Andrius Kleniauskas
Kupiškio etnografijos muziejus

Įkurti muziejų buvo sena Kupiškio inteligentijos ir išsilavinusių ūkininkų svajonė. Nuo 1937 m. Kupiškyje kultūrinis gyvenimas suintensyvėjo, siekta įkurti krašte instituciją, besirūpinančią dvasinio bei materialinio paveldo išsaugojimu. Ši veikla nenutrūko ir nacių okupacijos laikotarpiu. 1942 m. Lietuvos švietimo valdybos generalinis tarėjas „<…> leido įsteigti ir savo lėšomis laikyti Kupiškyje kraštotyros muziejų, vardu „Kupiškio muziejus“1. Po metų muziejui skirtos patalpos miestelio centre esančioje aikštėje, kupiškėnų vadintoje „austerija“ (dabar Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštė). Nors okupantai varžė bet kokią lietuvišką veiklą, tačiau muziejaus steigėjai sugebėjo suvaržymus įveikti. Šis muziejus buvo bene vienintelis Lietuvoje įsteigtas karo metais2.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1946 m. valdžia šias patalpas atėmė. Jose apgyvendino karo belaisvius, o vėliau čia įkūrė javų sandėlį3. Kultūros įstaigos įkurtos buvusios sinagogos pastate (dabar savivaldybės Viešoji biblioteka). Čia perkeltas ir muziejus, jis tapo Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialu.
Muziejaus ekspozicijų ir rinkinių didžiąją dalį sudarė seserų Stefanijos ir Mikalinos Glemžaičių surinkti eksponatai. Mikalina Glemžaitė muziejui perdavė gausius kraštotyros rinkinius: 15 albumų su 2448 tekstilės pavyzdžiais, įvairią dokumentinę medžiagą4.
Tuo metu buvusios sinagogos pastate veikė trys kultūros įstaigos: kultūros namai, muziejus ir biblioteka. Glaudi kaimynystė trukdė normaliam visų trijų įstaigų darbui. Kupiškėnams muziejininkams nebuvo sąlygų parodyti lankytojams daugelio surinktų ir saugomų eksponatų. Muziejus užėmė dvi sales trečiame aukšte. Buvo parengtos etnografijos ir buities ekspozicijos. Mokslinį darbą dirbo vienas žmogus. Politinei konjunktūrai reikalaujant, muziejininkų jėgomis buvo parengta ekspozicija, atskleidžianti Kupiškio krašto visuomeninį-politinį gyvenimą nuo 1917 metų5. 1969 m. rajono laikraštis rašė: „Ir muziejaus patalpos dabar tarsi paaugliui – išaugtas rūbas. Nemažai medžiagos, ypač smulkiosios architektūros, netelpa jame. Dalį muziejaus eksponatų būtų galima perkelti į kitus pastatus. Tam labai tiktų panaudoti architektūriniu paminklu laikomą Subačiaus grūdų sandėlį ar seną malūną Kupiškyje“6. Septintajame dešimtmetyje atsirado idėja kupiškėnų kraštotyrininkų ir muziejininkų sukauptus eksponatus įkurdinti viename iš rajono senųjų pastatų.
Ieškant patalpų Kupiškio muziejui, galų gale apsistota ties vienu seniausiu miestelio pastatu – buvusia parapine mokykla. Šis pastatas glaudžiai susijęs su krašto istorija, kultūra. Tai pirmas statinys Kupiškyje, skirtas mokyklai, vietinės reikšmės architektūros paminklas. Tuo metu ruošiantis patalpas restauruoti, buvo nuspręsta, kad geriausia būtų jas pritaikyti muziejui. Be to atsirado galimybė prie senojo mokyklos pastato suręsti priestatą7. Muziejų įkurdinti šiose patalpose nuspręsta dėl dviejų pagrindinių priežasčių: 1) išplėsti ne tik muziejaus, bet ir kitų kultūros įstaigų patalpų plotą; 2) restauruoti ir išsaugoti buvusios parapinės mokyklos pastatą.
Įvairiais istoriniais laikotarpiais dabartinio muziejaus patalpose veikė ne tik parapijos mokykla, bet ir neturtingųjų prieglauda, stalių dirbtuvės, cheminių medžiagų sandėlis. Įkurdinus muziejų buvo išgelbėtas begriūvantis vienas seniausių miesto pastatų.
Buvusios Kupiškio parapijos mokyklos pastatas, statytas 1823-1824 m., turi savitų liaudiškų ir klasicistinės architektūros elementų. Neabejotinai pastatas sukurtas vietos meistrų, neturėjusių aukštos kvalifikacijos. Pagrindinė pastato statybinė medžiaga – lauko akmenys, rišti kalkių skiediniu, į kurį įspausti maži akmens skaldos gabaliukai. Būtent šios pastato detalės daro jį savitą, patrauklų8.
Dėl mažo patalpų ploto, nuspręsta statyti priestatą. Darbus užsakė Paminklų konservavimo institutas, projekto autorė – Živilė Mačionienė. Buvusio parapijos mokyklos pastato rekonstrukcijos ir pritaikymo muziejaus reikmėms projekto išlaidos buvo didžiulės – 130 tūkstančių rublių. 1978 m. pradėjus darbus, keitėsi projekto autoriai, todėl muziejaus atidarymas ilgai atidėliotas. Darbus vykdė Paminklų restauravimo tresto Biržų restauracinės dirbtuvės. Restauratoriai darbavosi iš peties, nes jau 1983 m. kovo mėnesį sudarytame defektų akte Biržų restauravimo dirbtuvėms nurodyta ištaisyti šešis bei papildomai atlikti keturiolika darbų. Buvę muziejaus darbuotojai nurodo, kad dėl atliktų darbų kokybės kalti ir restauratoriai, ir restauracijai tiektos nekokybiškos medžiagos9.
Restauruojamas pastatas buvo žemiau šalia einančios gatvės lygio, todėl atitraukus atramines sieneles, atsirado daugiau erdvės. Paminklų restauravimo instituto specialistams buvo nelengva dirbti. Ties buvusios mokyklos pastatu dvi gatvės susikerta smailiu kampu, o terasos į vakarus žemėja. Prastoka buvo ir inžinierinė pastato restauravimo projekto dalis10.
1984 m. balandžio 29 d., muziejui persikėlus į naująsias patalpas, nuo pat pirmųjų dienų kilo problemų, įrengiant ekspozicijas. Ekspozicinį planą ruošė patys muziejininkai.
Pagal išankstinį sumanymą muziejus turėjo vadintis Kraštotyros muziejumi. Jo ekspozicijos privalėjo atskleisti TSRS visuomenės raidos laikotarpius nuo Spalio revoliucijos, industrializacijos, iki mūšių dėl Bresto tvirtovės. Tuo metu įrengti ekspoziciją ar jos dalį, skirtą tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpiui, buvo neįmanoma.
Kadangi Kupiškio muziejus įsikūrė tik II pasaulinio karo metais, o aplinkiniai muziejai tarpukariu (pavyzdžiui, Panevėžio kraštotyros muziejus įkurtas 1925 m., o Rokiškio krašto muziejus 1933-aisiais), dėl to didžioji dalis eksponatų, galėjusių papildyti muziejaus fondus ir ekspozicijas, per nesibaigiančius kraustymus iš vienos vietos į kitą išsimėtė. 500 eksponatų perduoti Panevėžio kraštotyros muziejui.
Sovietiniu laikotarpiu muziejaus darbuotojai privalėjo rinkti taip vadinamąją „raudonąją“ medžiagą, ir tik Atgimimo laikotarpiu tapo įmanoma laisvai ruošti ekspozicijas. Pritariant Šiaulių „Aušros“ muziejui, Kupiškyje nutarta įrengti Etnografinę ekspoziciją. Padedant „Aušros“ muziejininkams buvo užsakyti ekspoziciniai baldai. Pradėjus ruošti ekspoziciją pastebėta, kad patalpose gali pradėti vyrauti monotonija, todėl nuspręsta pagrindinę salę, įsikūrusią senajame pastate, paskirti Etnografinei, o vieną mažesnę salę, įsikūrusią priestate – Tautodailės ekspozicijai. Likusios dvi priestato salės buvo paskirtos kilnojamosioms parodoms.
Etnografinės ekspozicijos baldus gamino Kauno dailės kombinatas. Ekspozicijos bei ekspozicinių baldų projekto autorius Fridrikas Samukas.
Pasiteisino tai, kad Kupiškio muziejus turtingas etnografine ir tautodailės medžiaga susikoncentravo ties šios medžiagos kaupimu, ekspozicijų rengimu ir tapo bene vieninteliu etnografijos muziejumi Lietuvoje.
Įrengiant ekspozicijas nesuklysta. Dvi salės, skirtos kilnojamosioms parodoms, suteikė ekspozicijoms dinamiškumo, nes lankytojus vien nuolatinėmis ekspozicijomis pasitinkantis nedidelio rajono muziejus taptų, kaip sakė ilgametis muziejaus direktorius Algimantas Jasaitis, „bala“.
Kuriant muziejų atsižvelgta ir į nedidelį Kupiškio rajono gyventojų bei būsimų miesto svečių, galinčių apsilankyti muziejuje, skaičių. Vien tik nuolatinės etnografijos bei tautodailės ekspozicijos, net ir stengiantis jas kaskart atnaujinti, ilgainiui taptų neįdomios pagrindiniam muziejaus lankytojų srautui – Kupiškio miesto ir rajono gyventojams. Neišvengta ir klaidų, pavyzdžiui, muziejaus saugykla įrengta rūsyje, kur jas rengti nepatartina. Muziejaus priestatas, kuriame įsikūrusi nuolatinių tautodailės ekspozicijų bei dvi kilnojamosioms parodoms skirtos salės, nedera prie senojo pastato. Pastaruoju metu dalis ekspozicinių įrengimų jau nėra praktiški, susidėvėję, nėra tinkamo apšvietimo, trūksta drabužinės.
Organiškai į Kupiškio muziejų įsiliejo visuomeniniai muziejai: Adomo Petrausko muziejus, Laukminiškių kaimo, dailininkės Veronikos Šleivytės paveikslų galerija. Juozui Laužikui Adomo Petrausko muziejuje kilo idėja pastatyti netradicinį pastatą – bokštą. Bokšto pagrindą sudaro neįgilinti akmenys. Statant bokštą nesinaudota kranais, darbus atliko Juozas Laužikas, padedamas vietos kolūkio statybininkų.
Muziejuje įrengtos Etnografinė ir Tautodailės nuolatinės ekspozicijos. Jomis siekta išsaugoti ne tik krašto paveldą, bet ir žymių krašto žmonių atminimą. Pagrindinėje salėje veikia nuolatinė Etnografijos ekspozicija, kurios autorius architektas F. Samukas. Ji atskleidžia Kupiškio miesto bei aplinkinių kaimų buitį, papročius ir tradicijas.
Bene labiausiai Kupiškį išgarsino „Senovės kupiškėnų vestuvės“. Šio kolektyvo veiklai skirta atskira ekspozicijos dalis. Režisierius Povilas Zulonas dovanojo pirmojo spektaklio drabužius. Atskiros ekspozicijos dalys, skirtos garsiems kraštotyrininkams: Elvyrai, Stefanijai ir Mikalinai Glemžaitėms, Viktorijai Vilimaitei-Tubelienei ir jos vyrui, buvusiam Šaulių sąjungos Kupiškio skyriaus 4-ojo šaulių būrio vadui Broniui Tubeliui.
Abi muziejaus ekspozicijos panaudojamos edukacinei veiklai. Pastebėta, kad lankytojai atvykę apžiūrėti tradiciškai gausiai lankomų parodų, eksponuojamų kilnojamųjų parodų salėse, kartu apžiūri ir Etnografinę bei Tautodailės ekspozicijas.
Muziejaus fonduose saugomus eksponatus perkeliant į ekspozicijas tam tikras eksponatas tampa ne tik etnografiniu, bet ir istoriniu eksponatu. Taip atsitiko su muziejuje saugoma lempa iš generolo Jono Černiaus namų.
Kupiškio etnografijos muziejus savo veikla seniai peržengė etnografijos muziejaus veiklai būdingas ribas. Vietos politikai siūlo didesnį dėmesį skirti pokario ginkluotosios rezistencijos Kupiškio krašte tyrimui. Dešiniojo politinio sparno rajono taryboje politikai reikalauja didesnį dėmesį skirti kolūkinio laikotarpio, kolūkių veiklos tyrimui. Yra pageidavimų įrengti ir šiuos laikotarpius atskleidžiančias ekspozicijas. Ateityje gali būti keliamas klausimas dėl muziejaus statuso keitimo – jo virtimo iš etnografijos į krašto ar kraštotyros muziejų.

Nuorodos:

1 Rimdeikienė A. Tokia buvo pradžia. // Kupiškėnų mintys. Kupiškis, 1990. P. 3.

2 Jasaitis A. Kupiškio etnografijos muziejus – 55. // Muziejininkystės biuletenis. Vilnius, 1998. Nr. 5. P. 15.

3 Ten pat.

4 Kraštotyrininkės Stefanija ir Mikalina Glemžaitės. Kupiškis, 1991.

5 Alekna J. Žengiant į muziejaus jaunystę. // Komunizmo keliu. Kupiškis, 1984. P. 4.

6 Kultūra, kokią turim ir kokios reikėtų. // Komunizmo keliu. Kupiškis, 1969. P. 2.

7 Ten pat.

8 Misiulis E. Senoji Kupiškio mokykla. // Kultūros barai. Vilnius, 1984. Nr. 5.

9 Ten pat.

10 Ten pat.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų