MYKOLO TIŠKEVIČIAUS (1828-1897) KOLEKCIJA: 1697 M. VEIDRODŽIO PASLAPTIS

Aldona SNITKUVIENĖ

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

 

Nacionalinio  M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma apie 288 000 eksponatų. Kiekvieno jų patekimo į šią meno šventovę istorija skirtinga. Kartais ji net nežinoma, nes liko neužfiksuota. Kuo anksčiau įsigyti eksponatai, tuo sudėtingiau tai išsiaiškinti. Norėdami atkurti nežinomas eksponatų istorijas, muziejininkai tampa detektyvais. Kelerius metus kruopščiai ieškant istorinių šaltinių, vaizdinės medžiagos, iš dalies pavyko įminti trijų šimtmečių senumo paslaptį, gaubusią vieną iš Taikomosios dailės skyriaus eksponatų.

1951 m. inventorinant  veidrodį (Tt – 2225), datuotą 1697 m. (1 pav.), inventorinėje knygoje įsigijimo istorija nenurodyta, aprašas lakoniškas, grafoje „autorius ir mokykla“ įrašyta XVII a. Sužinota, kad veidrodį kartu su paveikslų kolekcija 1918 m. gruodžio 3 d. iš Vilniaus išvežė V Biržų majorato savininkas Alfredas Tiškevičius (Alfred Tyszkiewicz; 1882-1930)[1] ir patikėjo laikinai saugoti Kauno miesto muziejaus vadovui, archeologui, dailininkui Tadui Daugirdui (1852-1919)[2]. Perdavimo sąrašuose vardijami 29 A. Tiškevičiui priklausantys paveikslai (tarp jų du sidabriniai horeljefai bei piešinys), 1697 m. veidrodis, trys skrynios ir šešiolika dėžių[3]. Galima nuspėti, kad grafo prašomas T. Daugirdas neviešino privačių turtų, nes rinkinys buvo slepiamas muziejaus rūsy[4], kad niekas apie jį nesužinotų. Tačiau nepraėjus nei metams (1919 m. lapkričio 1 d.) T. Daugirdas mirė. 1920 m. sausio 23 d. muziejaus vadovu paskirtas filologas ir etnografas Eduardas Volteris (1856-1941)[5] į muziejaus globą, neturėdamas įsipareigojimų ir nejausdamas sentimentų, paėmė ir A. Tiškevičiaus turtą.  Suprasdamas išskirtinę rinkinio vertę ir matydamas kenksmingas saugojimo sąlygas, E. Volteris dar tais pačiais metais nutarė meno kūrinius eksponuoti[6]. Paroda, straipsniai periodikoje[7] informavo visuomenę apie grafo turtą, į kurį pretenzijas netrukus pareiškė A. Tiškevičiaus kreditoriai.

1926 m. į Kauno miesto valdybą kreipėsi A. Tiškevičiaus įgaliotinis – Petras Variakojis (1892-1970), prašydamas grąžinti Kauno miesto muziejuje saugomą grafo kolekciją. Kauno miesto valdyba nutarė ją sugrąžinti, tačiau pasklidus gandams, kad A. Tiškevičius ruošiasi išvežti kolekciją į Prancūziją, Švietimo ministerija šį Kauno miesto valdybos nutarimą sustabdė[8]. M. K. Čiurlionio galerijos direktorius P. Galaunė dėjo daug pastangų įsigyti rinkinį[9].

Kauno miesto savivaldybės taryba ir valdyba 1926 m. spalio 14 d. išsiuntė raštą A. Tiškevičiaus įgaliotiniui P. Variakojui pranešdama, kad grafo kolekcijos grąžinimo procesas yra sustabdytas ir prašė, kad šis atsiimtų teismo antstolių neaprašytus, dėžėse esančius daiktus (tikriausiai ir 1697 m. veidrodį)[10]. 1926 m. spalio 19 d. P. Variakojis pranešė, kad negali atvykti atsiimti dėžių[11]. Jos muziejuje saugotos dar keletą metų.

1930 m. kovo 18 d. Kauno miesto burmistras kreipėsi į Švietimo ministrą konstatuodamas, jog Kauno miesto valdyba paveikslų nupirkti negali. Jis pasiūlė, kad Švietimo ministerija nupirktų juos Čiurlionio galerijai ir tokiu būdu šie brangūs meno kūriniai nepatektų į užsienį[12]. Balandžio 5 d. P. Galaunei buvo leista pervežti paveikslus apsaugai iš Kauno miesto muziejaus į Čiurlionio galerijos patalpas[13].

Kadangi P. Variakojis neatsiėmė iš Kauno miesto muziejaus dėžių su A. Tiškevičiaus turtu, 1930 m. balandžio 11 d. Kauno miesto valdyba jam pranešė, kad už grafo dėžių apsaugą Kauno miesto muziejuje nuo 1918 12 03 iki 1930 04 03 P. Variakojis turi sumokėti 6 850 lt, iš viso 15 412 lt 50 centų[14]. 1930 m. birželio 18 d. P. Variakojui išsiųstas raštas dėl sutikimo, kad grafo paveikslus nupirktų Švietimo ministerija ir sumokėtų pinigus A. Tiškevičiaus kreditoriams[15]. Tikriausiai gavus teigiamą P. Variakojo atsakymą, Ministrų kabinetas 1930 m. spalio 2 d. nutarė leisti Švietimo ministerijai įsigyti 16 objektų iš A. Tiškevičiaus rinkinio, išmokant grafo kreditoriams 150 000 lt[16]. Spalio 14 d. Švietimo ministerija pranešė našlei Elzbietai Tiškevičienei, gyvenusiai Paryžiuje, kad jos vyro skolos išmokėtos[17]. 1931 m. sausio 13 d. (raštas nr. 732) paveikslai perduoti Valstybės muziejui[18]. Kadangi veidrodžio Švietimo ministerija nenupirko, tai jis ir liko Kauno miesto muziejuje[19].

Statant Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, Kauno miesto savivaldybė nusprendė savo lėšomis išlaikomą Kauno miesto muziejų reorganizuoti. Visus eksponatus, nesusijusius su miesto istorija, nutarta laikinai perkelti į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų (dabar ČDM). Perkėlimo darbai vyko 1935-1937 metais[20]. Iš Valstybės muziejaus  ir M. K. Čiurlionio galerijos eksponatų 1936 m. suformuotas Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Meno skyriaus rinkinys. 1697 m. veidrodis, kaip lituanistinis eksponatas, kartu su visa kaunistika liko savivaldybės žinioje. Lietuvą okupavus sovietams, savivaldybės patalpose miesto rotušėje įsikūrė Vykdomasis komitetas, kuris 1941 m. vasario 22 d. veidrodį kartu su kitais muziejinės vertės daiktais (115 vnt.) perdavė Kauno valstybiniam kultūros muziejui[21].

Tarp A. Tiškevičiaus paveikslų, kurie 1930  m. buvo nupirkti Švietimo ministerijos ir šiandien saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, yra Alberto Žameto (1821-1876) 1872 m. nutapyta drobė „Gorodoko rūmų interjeras“[22] (2 pav.). Paveikslas eksponuotas 1982 03 17 – 2003 06 02 ekspozicijoje „Senoji Lietuvos dailė“ (ČDM). Drobėje pavyko atpažinti nutapytą 1697 m. veidrodį. Tapo aišku, kad aprašomas veidrodis sudarė dalį vyriško tualeto (neišliko spintelė), nustatytas ir ankstesnis jo savininkas – Alfredo Tiškevičiaus senelis, II Biržų majorato savininkas, europinio masto kolekcininkas ir aistringas medžiotojas grafas Mykolas Tiškevičius (Michał/Michel Tyszkiewicz; 1828-1897). Apie 1855 m. jis pasistatė mūro rūmus vaizdingame gamtos kampelyje, apsuptame miškų, ant kalvos, šalia tyvuliuojančio ežero, už varsto nuo Ostrašicos Gorodoko (netoli Minsko, Baltarusija). M. Tiškevičius rūmams papuošti Karaliaučiuje įsigijo vyrišką tualetą kartu su baldų komplektu iš elnio ragų[23]. Visi šie baldai anksčiau priklausė Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui II (1697-1706 ir 1709-1733), meno kolekcininkui ir medžiotojui.

Karalaičiui Frydrichui Augustui II, būsimam Lenkijos ir Lietuvos valdovui, tėvas leisdavo pasimėgauti medžioklėmis, kurias organizuodavo lenkų ponai. Sūnus buvo didelis medžioklės entuziastas, juolab, kad šiame krašte medžioklės buvo ypač viliojančios – čia laisvėje gyveno meškos ir niekur kitur nesutinkami taurai[24]. 1716 m. iš tėvo sūnus gavo puikią dovaną – rūmus Vermsdorfe (netoli Leipcigo), skirtus medžioklei[25]. Dresdeno apylinkėse jis taip pat turėjo Moricburgo, Pilnico medžioklės pilis[26]. 1724 m. Augustas II pirko iš Jono Sobieskio žmonos nedidelius Marivilio ir Marimonto rūmus Varšuvoje. Jie buvo pritaikyti medžioklės poreikiams[27]. Karalius pasižymėjo ypač taikliu šaudymu. Vienoje medžioklėje, nušovęs 150 fazanų, pelnė pirmąją vietą. Po medžioklių vyko įvairūs žaidimai, turnyrai. 1728 m. vykusi medžioklė buvo sudėtingesnė, taikinys – į orą išmetamos lapės. Medžioklės vieta aptverta tinklu ir žalia gelumbe, viduryje paruošti 24 tinklai lapių mėtymui. Vienu kartu išleista 200 lapių. Tinklais jos buvo išmetamos į šešių – aštuonių uolekčių aukštį ir medžiotojai stengėsi į jas pataikyti. Medžioklė paįvairinta išleidus dešimt šernų, kuriuos leista įveikti tik ietimis ar medžiokliniais peiliais. Vėliau sekė zuikių medžioklė, jų išleista net šeši šimtai[28].

Rūmuose kasdien vykdavo vis nauji žaidimai ir pramogos. Atgaivinti viduramžių turnyrai, sukurtos kovos taisyklės. Viduramžių šarvus tiekė saksų arsenalas, dalyvius  – bajorijos gvardija. Kovos vyko jojant akliais ir kovojant neapkaustytomis ietimis ar pėsčiomis su mediniais skydais[29]. Karališkųjų rūmų kieme buvo rengiamos ir gyvūnų kovos. 1711 m. karnavalo metu į kiemą išleisti du laukiniai arkliai, stumbras, dvi meškos, du šernai ir liūtas. Žvėrys visai nerodė noro kovoti tarpusavyje. Tik baigiantis renginiui meška puolė šerną, po kelių minučių kovos pargriovė jį ir suėdė[30]. Daugelis karnavalų baigdavosi medžioklėmis. Gaudžiant medžioklės ragui, karaliaus ir dvariškių laukdavo paruošti medžioklės ekipažai ir šunys.

Karūnavimo proga pagamintas ir karaliui įteiktas nagrinėjamas baldas įamžino istorinį įvykį, o dovanotoją ir karalių, be abejo, turėjo sieti aistra medžioklei. Tokio pobūdžio dovana tikriausiai puošė ne karališkuosius rūmus, o medžioklės pilį, kurioje kaupti ir medžioklės trofėjai.

Augusto II sūnus Augustas III, dėl nutukimo negalėdamas jodinėti, medžiojo tik sugautus paleidžiamus žvėris, šaudydamas juos iš specialiai paruoštos palapinės ar iš rūmų balkono[31]. Jo žmona karalienė Marija Juzefa dalyvavo medžioklėse net būdama nėščia[32].

Augusto II, Augusto III ir Marijos Juzefos sukauptus trofėjus tikriausiai paveldėjo vaikaitis ir sūnus – Frydrichas Kristijonas (Friedrich Christian; 1722-1763). Įprasta, kad medžioklės trofėjai praranda vertę, kai miršta jų savininkas, nes jie tampriai susieti su konkrečiu žmogum, jo medžioklės laimikiu. Tikriausiai toks likimas ištiko ir Augusto II trofėjų rinkinį.

Grafas Mykolas Tiškevičius taip pat buvo aistringas medžiotojas[33], Gorodoko rūmuose turėjo ginklų arsenalą, medžioklės trofėjų, šarvų, panoplijų iš senovinių ginklų. XIX a. vid. Karaliaučiuje parduodami Augusto II laikų baldai grafą galėjo sudominti ne tik dėl istorinės vertės, bet ir dėl originalumo, nes jų gamyboje sumaniai panaudoti medžioklės trofėjai. Veidrodis puošė Gogodoko rūmus iki XX a. pr.

Įdomu tai, kad į aprašomą veidrodį žvelgė ir dar vienas monarchas. 1858 m. Vilniaus apylinkėse Mykolas Tiškevičius kartu su broliu Juozapu (1835-1891) organizavo Rusijos caro Aleksandro II (1855-1881) garbei medžioklę. Žvėryne buvo pastatytos kelios palapinės, jos išpuoštos panoplijomis, šarvais, elnių galvomis ir kitais medžioklės trofėjais. Viena palapinė skirta carui. Vertingiausias jos akcentas – originalus baldas-tualetas[34]. Kitoje palapinėje pastatytas baldų komplektas iš elnio ragų[35]. Carui medžioklė sekėsi puikiai, jis nušovė taurųjį elnią, briedį, penkis danielius, 28 vilkus, barsuką, lapę ir septynias stirnas. Visas medžioklės laimikis eksponuotas prie palapinių. Šios medžioklės scenos buvo užfiksuotos J. K. Vilčinskio „Album de Vilna“ keturiose litografijose (3, 4 pav.)[36].

1863 m. M. Tiškevičius, išvykęs gyventi į Neapolį, visą sukauptą turtą paliko Gorodoko ir Astravo rūmuose. Tik dalis grafo ankstyvojo kolekcionavimo periodo rinkinių išliko, iš kurių pavieniai daiktai po trumpų, o kartais ir ilgų, trukusių net šimtmetį klaidžiojimų, rado kelią į Lietuvos muziejus[37]. Kai kurie rinkiniai ar pavieniai eksponatai, tik atkūrus jų istorijas, buvo priskirti M. Tiškevičiaus kolekcijai. Grafo rinkiniai, patekę į Lietuvos muziejus, reikšmingai papildė juose kaupiamą kultūros paveldą, o europinio masto kolekcininkas M. Tiškevičius nusipelnė garbingos vietos tarp meno žinovų.

1902 m., po Marijos Tiškevičienės mirties, Gorodoką paveldėjo vaikaitis Alfredas Tiškevičius. XX a. pr. jis pargabeno tualetą kartu su kitais baldais bei paveikslų rinkiniu į K. Tiškevičienės (1856-1921) rūmus Vilniuje. 1918 m. gruodžio 3 d., kaip minėta straipsnio pradžioje, veidrodis buvo perduotas  Kauno miesto muziejui. 1936 m. jį perėmė Kauno miesto savivaldybė. 1941 m. vasario 22 d. Kauno miesto Vykdomasis komitetas perdavė veidrodį Kauno valstybiniam kultūros muziejui.

Atskleidus kai kuriuos 300 metų senumo įvykius, muziejaus inventorinėje knygoje galima padaryti esminius 1697 m. veidrodžio aprašo papildymus, supažindinančius su įdomiu ir vertingu mūsų praeities istorijos ir kultūros objektu.

 

Kataloginiai duomenys

Veidrodis (tualeto dalis)

Lenkijos-Lietuvos valstybė,  1697 m. (Lenkijos karaliaus, LDK kunigaikščio Frydricho Augusto II karūnavimo data)

Medis: skaptavimas, dažymas. Mastika, štampavimas, auksavimas. Stiklas (veidrodinis), šlifavimas? Šerno iltys: inkrustavimas, klijavimas. (Dramblio kaulas; neišliko) 152 x 80 cm

Lenkijos karalystės herbas (virš rėmo, centre): Erelis (su karališka karūna); rėmo kairėje Lenkijos ir Lietuvos herbai: Erelis ir Vytis, dešinėje – Vytis ir Erelis (neišliko).

Monograma (rėmo viršuje, centre, kartuše): karaliaus Augusto II (neišlikusi)[38]

Data (rėme; viršuje, po centriniu kartušu): 1697

Kaunas, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Taikomosios dailės skyrius, inv. no Tt – 2225

Parodos: 2003 11 27 – 2004 03 28 „Lietuvos istorijos atspindžiai dailėje XVII-XIX a.“ iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių, Lietuvos nacionaliniame muziejuje; 2004 05 07 –  06 13  M. Žilinsko dailės galerijoje.

Eksp.: 1980 07 18 -1991 05 ČDM filiale Pažaislio architektūriniame ansamblyje.

Lit.: Galaunė P. Kurių kultūros turtų būta Lietuvos dvaruose prieš didijį karą // Švietimo darbas, 1920. Nr. 11. P. 28; Galaunė P. Ar verta palikti kokį pėdsaką? // Lietuva, 1924 m. gegužė 12/13 d.; Kn.: Dailės ir kultūros baruose. Vilnius, 1970. P. 202; Snitkuvienė A. Lithuanian Collections of Count Michał Tyszkiewicz and His Family (in) Warsaw Egiptological. Studies. I. Essays in honour of Prof. Dr. Jadwiga Lipińska. Warsaw, 1997. Pl. XLIV. 1.

Rest.: 1956 m. sutvirtino J. Kymantas; 2003 m. konservavo ČDM restauratorius K. Banys.

 

NUORODOS IR PAAIŠKINIMAI

  1. 1.1902 m. A. Tiškevičius veidrodį ir kitus meno kūrinius paveldėjo kartu su Gorodoko rūmais. Jis buvo paskutinis Gorodoko rūmų savininkas. A. Aftanazis teigia, kad rinkinių iš Gorodoko Tiškevičiai neišvežė ir ten jie išbuvo neliesti iki 1920 m. (Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczpospolitej. Czæść I. Wielkie Księstwo Litewskie. Warszawa, 1991. T. 1. S. 65). Tačiau ant vieno iš A. Tiškevičiaus deponuoto Kauno miesto muziejui paveikslo (ČDM VDS Mtg 2265) išliko apiplyšusi etiketė spausdintu ir ranka rašytu tekstu: „Wydział Opieki nad Zabytkami / Sztuki i Kultury przy C.K.O. (Centralny Komitet Obywatelski – A. S.)  w Minsku / Depozyt Nr. 334 / Własność Hr. Alfreda / Tyszkiewicza / Data przyjęcia 21 / VII 1917 r. / Zawartość Portret pastelowy Hr. J. Tyszkiewicza“. Ši etiketė byloja, kad portretas 1917 m. buvo Minske įsikūrusios lenkų visuomeninės organizacijos „Centrinis piliečių komitetas„, Meno ir kultūros paminklų apsaugos skyriaus (įkurtas 1916 m.) depozite. 1918 m. reorganizuojantis šiam skyriui į  „Varšuvos senovės paminklų apsaugos būrelį“, A. Tiškevičius atsiėmė savo rinkinio vertybes ir pervežė į Kauno miesto muziejų. Gorodoko turtai į Kauną tikriausiai atkeliavo ne iš Vilniaus K. Tiškevičienės rūmų Neries krantinėje, o iš Minsko, bet prie jų galėjo būti kai kas prijungta ir iš Vilniaus rinkinių.
  2. Deponuojant Kauno miesto muziejui paveikslus ir veidrodį, grafas juos sunumeravo; veidrodžio nugarinėje pusėje juodais dažais užrašyta: „Nr. 30“. Kauno miesto muziejaus dovanų knyga. P. 3-8 nr. 30-60 (p. 7 nr. 58 – Senas veidrodis su ženklais Lenkijos ir Lietuvos, data 1697 m.); Kauno miesto muziejaus Paveikslų, skulptūrų, fotografijų ir skelbimų katalogas. P. 1 nr. 1-18; p. 15 nr. 77-81; p. 18-19 nr. 92-96 (veidrodis neminimas).
  3. 3.LNMB F 47-1010. A. Tiškevičiaus daiktų, perduotų Kauno miesto muziejui, sąrašas. Nr. 1 – Veidrodis 1697, su ženklais Lenkijos ir Lietuvos.
  4. 4.Galaunė P. Likimo duota. Muziejininko novelės. Kaunas, 1998. P. 53
  5. 5. Volteris buvo Kauno miesto muziejaus direktorius nuo 1920 m., dirbo iki 1934 m.
  6. 6. G. Iš Kauno Miesto Muzejo kronikos // Lietuva, 1920 02 25 Nr. 44
  7. Pagielažis A. [Galaunė P.] Šis tas iš Kauno Miesto Muziejaus darbuotės // Lietuva, 1922 03 07 Nr. 62;  Prof. Volteris E. Kauno miesto muziejus // Iliustruotoji Lietuva, 1926 10 09 Nr. 41
  8. 8.Keistas Kauno miesto valdybos nutarimas // Trimitas, 1926. Nr. 37. P. 1186; Lietuvos padangėj //                                                             Lietuvis, 1926. Nr. 38. P. 16
  9. 9.LCVA F. 391, ap. 4, b. 999, p. 11. Čiurlionio galerijos ir Valstybės muziejaus byla. 1924 m. Galaunės raštas švietimo ministrui. 1924 11 20 Nr. 139; ČDM VDS byla – Čiurlionio galerijos komisijos posėdžių protokolai 1925-1927 metai.
  10. 10. LCVA F. 923, ap. 1, b. 690/4, l. 283.. Raštas nr. 10071 grafo Tiškevičiaus įgaliotiniui P. Variakojui. 1926 10 14
  11. 11.LCVA F. 923, ap. 1, b. 690, l. 285. P. Variakojo laiškas E. Volteriui. 1926 10 19
  12. 12.LCVA F. 923, ap. 1, b.639. Kauno miesto burmistro raštas Švietimo ministrui. 1930 03 18
  13. 13.LCVA F. 923, ap. 1, b. 642/1, l. 3-4. Aktas 1930 04 05
  14. 14.LCVA F. 391, ap. 4, b. 1005/1, l. 12. Kauno m. valdybos raštas Nr. 7612 A. Tiškevičiaus įgaliotiniui p. P. Variakojui. 1930 04 11
  15. 15.LCVA F. 391, ap. 4, b. 1005, l. 5. 1930 m. Čiurlionio galerijos ir Valstybės muziejaus byla. 1930 06 18 Raštas p. P. Variakojui
  16. 16.LCVA F. 923 / 465, ap. 1, b. 671, l. 21, 88; b. 642, l. 1, 2; b. 638/2, l. 106, 165, 169
  17. 17.LCVA F.  923, ap. 1, b. 642, l. 1
  18. 18.1922 m. Valstybės archeologijos komisija Lietuvos kultūriniam palikimui globoti įkūrė Valstybės muziejų. Jam skirtas kambarys M. K. Čiurlionio galerijoje. Valstybės muziejaus ir M. K. Čiurlionio galerijos direktoriumi paskirtas P. Galaunė. 1931 m. vasario 23 d. jis informavo Švietimo ministerijos II departamentą, kad Švietimo ministerijos nupirkti paveikslai suinventorinti Valstybės muziejaus turto knygos numeriais 1109-1124. P. 66-68
  19. 19. Variakojui turbūt neapmokėjus įsiskolinimo už A. Tiškevičiaus turto apsaugą Kauno miesto muziejuje, daiktai dėžėse ir 1697 m. veidrodis liko muziejuje.
  20. Miesto muziejus jau persikėlė // Lietuvos aidas, 1935 01 23; J. Kn. Miesto muziejus perduodamas Vytauto muziejui // Lietuvos žinios, 1937 10 29
  21. Kauno miesto Vykdomojo komiteto perdavimo Kauno valstybiniam kultūros muziejui (buvęs Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, dabar ČDM) aktas nr. 45. 1941 02 22
  22. ČDM VDS Mt-1896
  23. LVIA F 716, ap. 3, b. 976. Baldų komplektas iš elnio ragų puošė vieną iš palapinių, skirtų iškilmingai medžioklei, kurioje 1858 m. dalyvavo Rusijos caras Aleksandras II (il. nr. 5).
  24. Staszewski J. August II Mocny. Wrocław-Warszawa-Kraków, 1998. S. 236
  25. Staszewski J. August III. Sas. Wroclaw, 1989. S. 108
  26. Truchim S. Na dworze Augusta Mocnego. Poznań-Lwów-Warszawa-Kraków-Lublin-Bydgoszcz, 1925. S. 69-70
  27. Ten pat, s. 153
  28. Ten pat, s.  69-70
  29. Ten pat, s. 70-71
  30. Ten pat, s. 74-75
  31. Staszewski J. August III. S. 119, 247, 271
  32. Karalienė pagimdė 14 vaikų. Staszewski J. August II Mocny. S. 220; Staszewski J. August III. S. 173-174
  33. 1860 m. jis medžiojo Alžyre (Zaleski A. Wrażenia z wycieczki do Afryki w roku 1860 // Vilenskij bestnik. 1861, nr. 14. S. 120; nr. 15. S. 130; nr. 16. S.  138; nr. 17. S. 148; nr. 18. S. 157; nr. 19. S. 165), o 1861-1862 m. žiemą Egipte (Egipt zapomniany czyli Michała hr. Tyszkiewicza Dziennik podróży do Egiptu i Nubji (1861-1862) oraz 180 rycin z XIX wieku. Opracowanie i wstęp A. Niwiński. Warszawa, 1994).
  34. LVIA F. 716, ap. 3, b. 976. Grafų Mykolo ir Juozapo Tiškevičių Rusijos caro Aleksandro II garbei 1858 m. surengtos medžioklės Vilniaus apylinkėse aprašymas.
  35. 1857 m. tikriausiai vieną iš šio komplekto fotelių M. Tiškevičius dovanojo Vilniaus senienų muziejui. VUB RS F. 46-173, l. 37. Spis ofiar, które wpłyneły do Muzeum Starożytności od 11 stycznia 1856 r.
  36. Wilczyński J. K. Album de Vilna. I series, IV livre
  37. Tyrinėjant Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomo veidrodžio likimą, pavyko atskleisti ir neorenesansinio ąžuolinio stalo, saugomo Lietuvos dailės muziejuje (LDM TDS, TD 520)  istoriją.

Stalas. V. Europa. XIX a. I pusė. Ąžuolas: drožyba, faneravimas. 80 x 125 x 64. LDM TDS, TD 520.

Eksp.: 1996-1999 m. Taikomosios dailės muziejuje (LDM filialas). Rest.: 1994-1996 m. P. Gudyno muziejinių vertybių konservavimo restauravimo centro restauratorius D. Varnas.

Šį eksponatą taip pat matome tapytojo A. Žameto drobėje „Gorodoko rūmų interjeras“. Jis yra vienas iš dviejų stalų, stovėjusių grafų Mykolo ir Marijos (Radvilaitės; 1830-1902) Tiškevičių rūmų valgomajame. XX a. pr. stalo savininku tapo M. Tiškevičiaus vaikaitis A. Tiškevičius. Stalas matomas dokumentinėje nuotraukoje „Gorodoko rūmų valgomasis“ (5 pav.) iš Baltarusijos nacionalinio istorijos ir kultūros muziejaus (už nuotrauką autorė dėkoja NMGiKB – Нацыяналны музей гiсторыi i культуры Беларусi – muziejaus direktoriaus pavaduotojai Liubovei Mertviščevai). Į Vilniaus valstybinį dailės muziejų (nuo 1966 m. LDM) stalas pateko nežinomomis aplinkybėmis XX a. viduryje, suinventorintas 1951 m.

  1. LVIA F. 716, ap. 3, b. 976. Grafų Mykolo ir Juozapo Tiškevičių Rusijos caro Aleksandro II garbei 1858 m. surengtos medžioklės Vilniaus apylinkėse aprašymas. Monogramoje turėjo būti raidės AR (Augustus Rex) arba FA (Friedrich August). Analogiškų monogramų yra išlikusių kituose taikomosios dailės kūriniuose (Unter einer Krone. Kunst und Kultur der sächsisch-polnischen Union.  Leipzig, 1997. S. 259, nr. 457; S. 322, nr. 586; S. 326, nr. 603; S. 369, nr. 726).

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų