NETOLIMOS PRAEITIES PRISIMINIMAI IŠ KOPGALIO TVIRTOVĖS

Romualdas BUDRYS, Vydas DOLINSKAS

Lietuvos dailės muziejus

2003 m. rudenį pradėta įgyvendinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tyrėjų, atkūrimo projekto rengėjų ir interjerų bei ekspozicijų programos kūrėjų sisteminga analoginės medžiagos paieškų ir kaupimo programa, kurią sudaro penki aktualiausi tiriamųjų ekspedicijų maršrutai (Vidurio Europa, Italija, Pietų Lenkija ir Ukraina, Šiaurės Lenkija bei Vokietija). Per pirmąją ekspediciją, vykusią 2003 m. rugsėjo 29-spalio 8 d., susipažinta su Vidurio Europos valdovų ir didikų svarbiausiomis rezidencijomis Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Austrijoje ir Čekijoje. 2004 m. gegužės 2-16 d. surengta antroji tiriamoji ekspedicija buvo skirta Šiaurės ir Vidurio Italijos – Lombardijos, Toskanos, Markės, Lacijaus, Veneto, Emilijos-Romanijos, Umbrijos regionų – kunigaikščių rezidencijoms.Svarbiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Vilniuje atkūrimo informacijos šaltinių kompleksai yra natūros tyrimų, rašytinių šaltinių ir ikonografijos duomenys bei tipologiškai ir chronologiškai artimų objektų analoginė medžiaga. Lyginant visų trijų informacijos šaltinių duomenis, galima tiksliausiai, korektiškiausiai, patikimiausiai atkurti Valdovų rūmus. Archeologiniai ir architektūriniai Valdovų rūmų tyrimai vykdomi jau nuo 1987-ųjų, pastaraisiais metais suintensyvėjo pirminių rašytinių šaltinių ir naujos ikonografijos paieškos.

Antrosios ekspedicijos metu labiausiai domino Renesanso ir ankstyvojo baroko Italijos rūmai, nes būtent šiose epochose Lietuvos valdovų ir Vilniaus rezidencijos meniniai ryšiai buvo aktyviausi. Vilniuje dirbo iš šių Italijos regionų kilę arba čia mokęsi dažnai universalūs Renesanso ir ankstyvojo baroko meno kūrėjai, kai kurie iš jų pasikviesti italų kunigaikštytės Bonos Sforcos, ištekėjusios už Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Senojo (1467–1548) ir dažnai ilgesnį laiką rezidavusios Lietuvos sostinėje. Tačiau ne vien tiesioginiai meniniai ryšiai su Italija buvo svarbus ekspedicijos maršruto argumentas. Antrosios ekspedicijos metu buvo stengiamasi sukaupti informaciją apie istorinių rezidencijų patalpų funkcines schemas, interjerų rengimo tradicijas, rūmų atkūrimo ir restauravimo metodiką, modernių kultūrinių funkcijų pritaikymą ir kita. Kaip ir pirmoji ekspedicija, antroji buvo iš anksto rengiama. Visose svarbiausiose Italijos kunigaikščių rezidencijose buvo susitarta dėl susitikimų bei diskusijų su ten įsikūrusių muziejinių institucijų vadovais ir kitais specialistais. Todėl ekspedicijos dalyviai beveik visur buvo bičiuliškai sutikti, italai kolegiškai dalijosi patirtimi, leido fotografuoti ir kitais būdais fiksuoti vizualinę informaciją, abi pusės akcentavo tolesnių kontaktų reikalingumą. Rengiant antrąją tiriamąją ekspediciją, talkino Lietuvos ambasadorius Italijoje Edminas Bagdonas bei ambasados darbuotojos, taip pat senosios lietuvių raštijos tyrinėtojas, Parmos universiteto profesorius Guido Michelini’s.

 

Mantujos, Sabionetos, Parmos, Piačencos ir Milano rūmai.

Pirmiausia nuvykome į Mantują, vieną svarbiausių ir iškiliausių Italijos Renesanso kultūros ir meno židinių, kurį nuo 1328 iki 1707 m. valdė ne vien kariniais, politiniais, diplomatiniais gabumais, bet ir savo kultūrinėmis iniciatyvomis bei mecenatiniu aktyvumu garsėjusi Gonzagų dinastija. Impozantiško dydžio Mantujos kunigaikščių rūmų ansamblyje, užimančiame 34 tūkst. m² plotą, yra dirbę tokie europinio masto menininkai kaip B. da Novara, A. Pisano, A. Mantegna, L. B. Alberti’s, L. Fancelli’s, Donatello, G. Romano, G. B. Bertani’s, P. Pozzo ir kiti. Su Gonzagų dvaru ryšius palaikė ir Lietuvos bei Lenkijos valdovai. Mantujos kunigaikščiai, savo rūmuose kaupę ir garsėję meno kolekcijomis, turėjo ir tikslios informacijos apie Žygimanto Augusto meno, ginklų bei medžioklės trofėjų rinkinius. Be to, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520–1572) trečioji žmona buvo Kotryna Habsburgaitė (1533–1572), Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Ferdinando I (1503–1564) duktė bei tragiškai žuvusio Mantujos kunigaikščio ir Monferato markizo Frančesko III Gonzagos (1533–1550) našlė.

Romanikos, gotikos, Renesanso, baroko ir klasicizmo epochose, XII-XVIII a., kurtas, keletą kartų plėstas, rekonstruotas ir restauruotas Mantujos kunigaikščių rūmų (Palazzo Ducale) ansamblis savo komplikuota istorine ir architektūrine raida primena Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje istoriją. XIX a. Mantujos rūmai, nors ir nebuvo nugriauti (išardytas tik vadinamasis G.Romano korpusas – Palazzina), bet stovėjo apleisti, o jų turtingos meno kolekcijos buvo išsklaidytos po visą pasaulį. Todėl prieš daugiau nei šimtmetį pradėti restauravimo darbai, po Antrojo pasaulinio karo itin paspartinti rūmų intendanto G. Paccagnini’o rūpesčiu, čia tęsiami iki šiol. Mantujos rūmų, tapusių pagrindiniu miesto muziejumi, restauravimo ir dalinio atkūrimo metodika bei praktika, nevengianti ir analogais besiremiančių istoristinių interpretacijų (pvz., dar XVII a. sunaikintas vadinamasis slaptasis sodelis prie Izabelės d‘Este apartamentų, rūmus su Šv. Jurgio (Castello di San Giorgio) pilimi jungianti laiptinė, paradinė rūmų laiptinė Senajame korpuse (Corte Vecchia) ir kt.), gali būti naudinga ir atkuriant Lietuvos valdovų rūmus. Tiesa, Mantujos rūmų raida daug geriau dokumentuota, yra išlikę išsamūs XVI a. ir vėlesni inventoriai. Visa tai leido 2002 m. surengti Mantujoje unikalią dailės parodą „Gonzaga. La Celeste Galleria“, skirtą Gonzagų dinastijai ir jos meninei mecenatystei; į ją iš viso pasaulio muziejų ir privačių rinkinių buvo surinkti Mantujos rezidencijų meno kūriniai. Daugelis tapybos, skulptūros, taikomosios dailės kūrinių eksponuoti tose pačiose salėse, ant tų pačių sienų, kurias jie puošė dar XVI ar XVII amžiuje. Pastaruoju metu Mantujos kunigaikščių rūmai restauruojami ypač skrupulingai, atsargiai (pvz., apgailestaujama dėl renesansinių Šv. Jurgio pilies eksterjerų sunaikinimo, siekiant atkurti XIV a. pabaigos gotikinę išvaizdą, freskų atidengimo ar jų perkėlimo metodų ir t.t.), remiamasi nuodugniais natūros tyrimais, nauja rašytinių šaltinių informacija, analogijomis, taisomos ankstesnių restauravimų klaidos. Lietuvių ekspedicijos narius po Mantujos kunigaikščių rūmus lydėjęs direktorės pavaduotojas, XVI a. rūmų istorijos tyrinėtojas Stefano L‘Occaso, rodė, kurie rūmų eksterjero ir interjero elementai yra išlikę autentiški, kurie tiksliai atkurti remiantis turima įvairia informacija ar analogijomis (pvz., daugelis rūmų durų yra XIX ar XX a. darbo, bet sukurtos pagal kelis išlikusius XVII a. pr. pavyzdžius), o kurie tėra restauratorių fantazijos vaisius.

Lietuvos valdovų rūmų tyrėjams, atkūrimo projektą rengiantiems architektams bei interjerų ir ekspozicijų programą kuriantiems muziejininkams svarbu buvo ir surinkti žinių apie istorines rūmų erdvių funkcijas, kurios ryškiau išsiskirti pradėjo tik XIV a. pabaigoje, o nusistovėjo kartu su renesansinio ceremonialo įsitvirtinimu, apie atskirų patalpų įrangą, apstatymą. Pvz., Mantujos rūmų ansamblyje esama net dviejų XVI a. antrosios pusės vadinamųjų slaptųjų privačių sodelių (Izabelės d‘Este ir Guglielmo Gonzagos). Žinoma, jog ir Bona Sforca (1494–1557) yra pageidavusi, kad greta rytinio Vilniaus rūmų korpuso būtų įrengta altana ir suprojektuotas panašus nedidelis sodelis. Mantujos rūmų atskirus korpusus jungiančios galerijos ir koridoriai gali padėti suvokti Lietuvos valdovų rūmus ir tris jų oficinas jungusių perėjimų paskirtį ir funkcionavimą. Tiksliai dokumentuota Mantujos rūmų patalpų funkcinė schema, geriausiai atspindinti Renesanso ir baroko epochos rezidencijos realijas, liudija ne tik griežtą moterų ir vyrų gyvenamųjų privačių patalpų atribojimą, reprezentacinių apartamentų tarp privačiųjų dislokavimą, bet ir parodo, kad privačių valdovų apartamentų buvo nedaug ir jie buvo gana kuklūs. Privačius apartamentus sudaro vos du trys kambariai, kartais dar ir atskira privati koplytėlė. Miegamasis ir darbo kambarys (studiolo) – būtiniausi tokių apartamentų komponentai. Šių patalpų sienos dažniausiai būdavo apmuštos mediniais paneliais (čia galėjo būti ir knygų spintos ar brangenybių slėptuvės), auksu ornamentuota oda arba audiniais. Turima žinių ir būtent apie tokio tipo tris privačius Žygimanto Augusto kambarius Vilniaus rūmuose. Jau XVI a. daugelis Mantujos rūmų salių buvo paversta savotiškomis muziejinėmis ekspozicijomis, nes šiose salėse, koridoriuose Gonzagos kaupė ir svečiams rodė savo meno rinkinius bei kitas kolekcijas. Kaip žinoma, ir Žygimanto Augusto kolekcijos buvo kaupiamos ir laikomos Vilniaus rūmuose. Valdovų rūmų atkūrimo projekto autoriams buvo labai pravartu susirinkti įvairių eksterjero ir interjero architektūrinių detalių, elementų (karnizų, apvadų, židinių, portalų ir pan.) vizualinę medžiagą bei patikslinti matmenis, kuriuos Renesanso ir baroko epochose dažniausiai lemdavo griežti orderių reikalavimai ir modulinės sistemos laikymasis. Ši informacija padės nustatyti Lietuvos valdovų rūmų architektūrinių detalių ir elementų proporcijas, tiksliau identifikuoti radinius panaudoti jų teikiamą informaciją. Mantujos kunigaikščių rūmai svarbūs ir kaip lankytojų srautų aptarnavimo, rezidencijos aplankymo maršrutų pasiūlos, edukacinės veiklos pavyzdys.

Be kunigaikščių rūmų, Mantujoje buvo aplankyta ir Gonzagų vasaros rezidencija – savita priemiesčio vila (Palazzo del Te). Šie rūmai ankstesnio žirgyno vietoje 1525–1535 m. buvo pastatyti markizui, vėliau kunigaikščiui Federikui II Gonzagai (1500–1540) pagal Rafaelio mokinio, architekto ir dailininko G. Romano projektą. Tai vieni geriausiai išlikusių renesansinių rūmų (tik vieno korpuso interjerai iš dalies pakeisti klasicizmo epochoje), kuriuose nuolat nebuvo gyvenama, o tik rengiamos įvairios šventės ir pasilinksminimai. Čia taip pat buvo įrengti kuklūs valdovo privatūs apartamentai, o didžiojo sodo šone – nedideli vasaros apartamentai su tipiniu slaptuoju sodeliu. Su rūmais supažindinęs bei į klausimus atsakęs direktorius Ugo Bazzotti’s pabrėžė, jog šių rūmų interjerai visada buvo gana tušti, nes, be sienas ir skliautus puošusių freskų, lipdinių, puošnių medinių lubų perdangų, židinių, portalų ir kitų stacionarių interjero detalių, čia būta vos vieno kito baldo ir taikomosios dailės kūrinio. Šventėms reikalingi baldai ir kita įranga būdavo atgabenama. Kaip žymiausią G. Romano kūrinį ir vieną manierizmo architektūros simbolių Palazzo del Te, kur įsikūręs Mantujos municipalinis muziejus, palyginti gausiai lanko specialistai bei turistai (apie 200 tūkst. lankytojų per metus). Italų manierizmo architektūros įtaka, remiantis lenkų architektūros ir dailės tyrinėtojų H. ir S. Kozakiewiczių arba lietuvių menotyrininko V. Drėmos pastabomis, turėjo reikštis jau nuo XVI a. ir Lietuvos architektūroje, kai buvo statomi ir rekonstruojami Valdovų rūmai. Todėl G. Romano kūrybos, kurios palikimas gausiausias yra Mantujoje (be Te ir Kunigaikščių rūmų atskirų dalių, taip pat paties architekto namas, žuvų prekybos galerija ir t.t.), pažinimas neabejotinai gali būti naudingas atkuriant Vilniaus rūmų architektūrą.

Šalutinė Gonzagų dinastijos linija XV a. gavo valdyti netoli Mantujos buvusią nedidelę Sabionetos valdą. Ištikimai ir sėkmingai tarnavęs imperatoriaus Karolio V bei Ispanijos karaliaus Pilypo II kariuomenėje, Sabionetos sinjoras Vespasianas Gonzaga (1531–1591) buvo pagerbtas kunigaikščio titulu ir nuo 1546 m. ėmėsi Sabionetos perstatymo, siekdamas miestelį paversti idealiu Renesanso miestu. Sabioneta, vadinta „Mažaisiais Atėnais“, tapo antruoju tiriamosios ekspedicijos dalyvių Italijoje aplankytu miestu. Šį miestą ir svarbiausius jo urbanistinius bei architektūrinius akcentus kūrė dažniausiai tie patys menininkai, kurie dirbo ir Mantujoje. Tiesa, Sabionetoje kūrybos pėdsaką paliko ir V. Scamozzi’s, čia suprojektavęs ir pastatęs vieną pirmųjų stacionarių dengtų teatro pastatų po antikos. Būtent šis Teatro Olimpico, arba All‘Antico (1588–1590), taip pat Kunigaikščių rūmai (Palazzo Ducale; 1568–1577), vasaros sodo rūmai (Palazzo del Giardino; 1577–1588) bei meno rinkinių galerija (Galleria degli Antichi; nuo 1583 m.) – buvo pagrindiniai ekspedicijos dalyvių studijų tikslai. Kunigaikščių rūmai įdomūs ekspozicijos specifiškumu. Kadangi dauguma išlikusių Sabionetos rūmų meno kūrinių buvo pervežta į Mantują ir šiandien eksponuojama šio miesto rūmų interjeruose, tai Sabionetos kunigaikščių rūmuose rodoma tai, kas yra likę iš autentiško interjero. Pirmiausia sudarytos ypatingos sąlygos (speciali apšvietimo sistema), kad būtų galima apžiūrėti meistriškai išdrožinėtas renesansines XVI a. antrosios pusės kasetines lubas. Gvardijos salėje eksponuojamos keturios Vespasiano Gonzagos ir jo protėvių medinės skulptūros. Tokie teminių ekspozicijų principai gali būti aktualūs ir kuriant Lietuvos valdovų rūmų interjerų bei ekspozicijų programą.

Sabionetos meno rinkinių galerija buvo skirta Vespasiano Gonzagos skulptūrų rinkiniui ir kitoms meno kolekcijoms saugoti bei eksponuoti. Tai net 96 m ilgio ant 26 arkų pastatytas dviaukštis pastatas, sujungtas su privačiais kameriškais kunigaikščio sodo rūmais ir leidžiantis įsivaizduoti Renesanso valdovų specialiai meno rinkiniams statytų paviljonų specifiką. Istoriografijoje kartais teigiama, jog ir Žygimantas Augustas Vilniaus rezidencijoje buvo pastatęs specialų paviljoną savo meno, ginklų ir kitų retenybių rinkiniams.

Palikę Gonzagų valdas, toliau tiriamosios ekspedicijos dalyviai patraukė į Parmos ir Piačencos kunigaikštystę, kuri XVI-XVIII a. priklausė Farnezių giminei. Farneziai, kaip ir Gonzagos, Renesanso ir baroko epochose buvo garsūs kultūros, meno, švietimo mecenatai, aistringi kolekcininkai, muzikos mėgėjai. Parmos kunigaikščių rūmai (Palazzo della Pilotta) buvo pastatyti XVI-XVII a. sandūroje bei pritaikyti pirmiausia ne nuolatinei rezidencijai, bet šventėms, pokyliams, spektakliams ir meno kūriniams laikyti. Todėl dominuojančią vietą visame ansamblyje užima monumentalus teatro (Teatro Farnese) korpusas, architekto G. B. Aleotti’o pastatytas 1618-1628 metais. XVII a. pradžioje šis viduje medžiu apmuštas, turintis kelių aukštų žiūrovų ložes, gilią sceną su sudėtinga dekoracijų mašinerija teatras buvo didžiausias pasaulyje. Jis buvo pastatytas Farneziams siekiant pasipuikuoti prieš Medičius, kai buvo rengiamos Margaritos Mediči ir Otavijaus Farnezio jungtuvės. Šiame teatre per beveik du šimtus metų buvo suvaidinti vos keli naujojo muzikinio žanro – operos – spektakliai, o erdvė dažnai naudota įvairioms šventėms. 1944 m. teatras po bombardavimo beveik visiškai sudegė ir pokaryje buvo atstatytas. 1624 m. gruodžio 3 d. Farnezių teatre, keliaudamas po Europą, lankėsi Lietuvos ir Lenkijos princas Vladislovas Vaza, kuriam jis savo monumentalumu, puošnumu, įranga paliko neišdildomą įspūdį. Vėliau, tapęs Lietuvos ir Lenkijos valdovu, Vladislovas Vaza (1632–1648) tiek Varšuvoje, tiek ir Vilniuje inicijavo italų operų spektaklius, galbūt netgi surentė atskirą teatro pastatą Vilniaus žemutinėje pilyje arba spektakliams pritaikė vieną erdvesnių Valdovų rūmų salių. Kaip teigė ekspedicijos dalyvius priėmusi ir su Parmos rūmais bei Farnezių teatru supažindinusi direktorė Lucia Fornari Schianchi, tokie stacionarūs vėlyvojo Renesanso ar ankstyvojo baroko laikotarpio teatrai net Italijoje anuo metu buvo retenybė. Dažnesni buvo vadinamieji „efimeriniai teatrai“ (Teatro effimerico), kurie buvo laikinai sumontuojami konkrečiam spektakliui rūmų kieme ar sode, o vėliau išardomi. Tokius efimerinius teatrus ypač mėgo ir dažnai Florencijoje statė Medičiai.

Kitos po Antrojo pasaulinio karo atstatytų Parmos kunigaikščių rūmų patalpos pritaikytos nacionalinės dailės galerijos bei archeologijos muziejaus ekspozicijoms ir bibliotekai. Monumentali ir mažai išraiškinga Parmos rūmų eksterjerų architektūra stebina pirmiausia dideliu aukščiu ir turbūt atspindi Farnezių estetinį vertikalios orientacijos pomėgį. Kad tai nėra vien Parmos rūmų specifika, nulemta savitos jų paskirties, patvirtina rezidenciniai Farnezių rūmai (Palazzo Farnese) Piačencoje, 1559–1602 m. statyti pagal J. Barozzi’o da Vignolos projektą XIV a. Viskončių pilies vietoje. Tačiau projektas niekada iki galo nebuvo įgyvendintas, buvo pastatyta kiek mažiau nei pusė planuotų rūmų, interjerai dekoruoti per visą XVII a., kieme neįrengtas numatytas atviras teatras, liko stovėti dalis viduramžiškos Viskončių pilies. XVIII a. pradžioje, mirus paskutiniajam Farnezių dinastijos kunigaikščiui, ši rezidencija buvo apleista, meno rinkiniai, baldai išvežti į Neapolio karaliaus rūmus Kazertoje, o rūmai perimti kariuomenės reikmėms. Piačencos rūmų restauravimo bei pritaikymo muziejinei paskirčiai darbai pradėti prieš 30 metų ir tęsiami iki šiol. Čia įkurti keli miesto muziejai – Farnezių ir miesto meno rinkiniai, pinakoteka, karietų, Italijos atgimimo ir archeologijos ekspozicijos, taip pat valstybinis archyvas. Būtent rūmų polifunkcinis kultūrinis panaudojimas (muziejai, archyvas, konferencijų centras, koncertinių renginių arena ir kt.), kelių skirtingų muziejinių ekspozicijų įrengimas, modernių technologijų panaudojimas ekspozicijoms (pvz., archeologijos) gali būti pavyzdys atkuriant Lietuvos valdovų rūmus. Piačencos kunigaikščių rūmuose eksperimentuojama su ekspozicijomis, jos nuolat pertvarkomos. Planuojamas centralizuotas rūmų aptarnavimas ir ekspozicijų sujungimas į vieną išsamų, bet galimą skaidyti maršrutą. Istorinių interjerų ekspozicijoje panaudoti ne tik autentiški dailės kūriniai, dažniausiai skolinti iš kitų muziejų (pvz., Neapolio ar Kazertos), bet ir jų reprodukcijos. Kaip teigė Farnezių rūmų direktorė Antonella Gigli, vienu įspūdingiausių eksponatų turėtų tapti naujas, didelis ir labai tikslus, sukurtas pagal J.Barozzi’o da Vignolos pirminius brėžinius medinis rūmų maketas, kurį pirmiesiems iš rūmų lankytojų buvo leista pamatyti lietuvių ekspedicijos dalyviams.

Milane ekspedicijos dalyviai apsilankė Sforcų pilyje (Castello Sforzesco), kurią jau XIV a. kaip įtvirtintą rezidenciją miesto pakraštyje buvo pasistatę Viskončių dinastijos atstovai. XV a. viduryje valdžią Milano kunigaikštystėje perėmė Sforcos, čia įsitvirtinę beveik šimtmečiui. Nors jau Viskončiai kvietėsi į Milaną Renesanso architektūros pradininką F. Bruneleschį, būtent Sforcų valdymo laikais šis miestas tapo vienu svarbiausių Lombardijos Renesanso centrų, kuriame dirbo Leonardo da Vinci’s, D. Bramante, J. da Cortona, A. Filarete, B. Ferini’s ir kiti menininkai. Sforcų pilį su dviem rezidenciniais rūmais (Rocchetta ir Corte Ducale) iš pagrindų perstatė Bonos Sforcos (1494–1557) seneliai – Milano kunigaikštis Galeacas Marija Sforca (1444–1476) ir jo žmona Bona Savojietė, beje, prie rezidencinių rūmų (Rocchetta) apie 1476-1477 m. pristačiusi bokštą. Ar tik ne ši senelės iniciatyva Milane vėliau inspiravo pačią Boną Sforcą – Žygimanto Senojo žmoną bei Žygimanto Augusto motiną – pastatyti prie Lietuvos valdovų rūmų rytinio korpuso bokšto pavidalo priestatą? Milano Sforcų pilis ir rūmai buvo perstatomi ir vėliau, valdant Bonos Sforcos tėvams – Džovaniui Galeacui Marijai Sforcai (1469-1494) ir Bario kunigaikštytei Izabelei Aragonietei, kitiems giminaičiams. Jau XVI a. pradžioje, Milanui perėjus į ispanų rankas, Sforcų pilis neteko rezidencinės funkcijos, pamažu buvo apleista. Po 1521 m. sprogimo sugriuvo pilies didysis, arba Filaretės, bokštas. Pilis kuriam laikui tapo gynybine tvirtove, XVIII-XIX a. ėjo iš vienų užkariautojų į kitų rankas (ispanų, prancūzų, austrų, rusų, savojiečių). Suvienijus Italiją, 1880 m. miesto valdžia planavo apgriautą Sforcų pilį visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus, kaip ir kitus Milano įtvirtinimus, trukdžiusius miesto plėtrai. Tačiau Milano kultūrinė visuomenė tokiam projektui pasipriešino, o 1893 m. garsus to meto Lombardijos architektas, architektūros istorikas, restauratorius, vėliau – Italijos valstybės senatorius Luca Beltrami’s pradėjo pilies restauravimo darbus, kurie pratęsti po Antrojo pasaulinio karo sunaikinimų. Restauruodamas pilį, L. Beltrami’s stengėsi atkurti, jei tik buvo įmanoma, jos klestėjimo laikotarpio (valdant Sforcoms) bent jau eksterjerų architektūrines formas, atidengti išlikusius renesansinio interjero fragmentus (pvz., L. da Vinci’o sienų tapybą), sukurti tuo metu modernias miesto dailės rinkinių muziejines ekspozicijas, dalį patalpų skirti meno ir istorijos institutams. Tuo metu, remiantis negausia ir mažai informatyvia ikonografine medžiaga bei analogais, buvo atkurtas ir XVI a. pr. nugriuvęs Filaretės bokštas, tapęs vienu svarbiausių pilies ir Milano simbolių. Nuo 2000 m. Sforcų pilyje vykdomas naujas pertvarkymų planas. Iš jos iškelti institutai, administraciniai biurai, meno istorijos biblioteka, archeologijos muziejus, stengiantis kuo daugiau erdvės palikti labiau su rezidencija susijusioms muziejinėms vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, muzikos instrumentų ekspozicijoms, modernioms saugykloms, lankytojų aptarnavimo, edukacinėms funkcijoms. Ketinama išplėsti knygyną, turizmo informacijos centrą. Sforcų pilį kasmet aplanko per 3 milijonus lankytojų, iš jų apie 700-800 tūkst. apžiūri pilies muziejines ekspozicijas. L. Beltrami’o sukurtos ekspozicijos, atkurtos ir restauruotos pilies erdvės laikomos vertingu istoriniu paveldu ir saugomos kaip XX a. pr. restauravimo paminklas, netgi stengiamasi toliau įgyvendinti kai kurias šio architekto idėjas, atstatyti ekspozicijas. Tolesnis ekspozicijų pertvarkymas, modernizavimas (pvz., naujos kondicionavimo sistemos įdiegimas), lankytojų judėjimo maršrutų optimizavimas (pvz., liftų neįgaliesiems įrengimas) yra vieni svarbiausių naujausios Sforcų pilies rekonstrukcijos uždavinių. Būtent pilies atstatymo ir restauravimo metodikai, muziejinių ekspozicijų įrengimo ir lankytojų aptarnavimo patirčiai lietuvių ekspedicijos dalyviai, ypač interjerų ir ekspozicijų programos kūrėjai, čia skyrė didžiausią dėmesį. Dažniausi lietuvių specialistų klausimai Sforcų pilies vadovams – Ermanno A. Arslanui ir Claudio Salsi’ui – sukosi būtent apie šias temas. Beje, atkuriant Lietuvos valdovų rūmus, metodiniu atžvilgiu gali būti įdomus dar vienas Milane pradedamas realizuoti projektas – vadinamųjų Karalių rūmų (Palazzo Reale), esančių greta katedros, restauravimas, istorinių erdvių ir XVIII a. interjerų atkūrimas. Šį projektą koordinuoti pavesta kaip tik vienam iš lietuvių ekspedicijos dalyvių globėjų – Taikomosios dailės muziejaus Sforcų pilyje direktoriui C. Salsi’ui.

 

Florencijos, Sienos, Piencos, Romos, Tivolio, Urbino, Bolonijos ir Padujos rūmai.

Renesanso stiliaus architektūros ir plastikos formos Lenkiją ir Lietuvą pasiekė XVI a. pr. iš itališkojo rinascimento tėvynės Florencijos. Naujojo meno tarpininkė pradžioje buvo Vengrija, bet netrukus įsitvirtino tiesioginiai ryšiai. Nuo pirmųjų F.Brunelleschi’o įgyvendintų projektų Toskanos sostinėje tuomet buvo prabėgęs beveik ištisas šimtmetis. Su renesanso pradžia ir sklaida Florencijoje buvo susijęs Medičių, nurungusių Pazzi’ų giminę ir kitus konkurentus, dinastijos monarchinės valdžios įtvirtinimas, o Lietuvos ir Lenkijos renesansas, siejamas su paskutiniaisiais Gediminaičių-Jogailaičių valdovais – Žygimantu Senuoju (1506–1548) bei Žygimantu Augustu (1544/1548–1572), tapo šios dinastijos pabaigos epocha. Simboliška, jog, Renesanso epochoje tapusi svarbiausia Lietuvos ir Lenkijos bei Italijos meninių mainų partnere, Toskana 1569-aisiais, Liublino unijos metais, įtvirtino ne tik kultūrinį, meninį, bet ir išskirtinį politinį statusą Apeninuose, t.y. tapo didžiąja kunigaikštyste. Lietuvos ir Lenkijos bei Abiejų Tautų Respublikos valdovų dvaro politiniai, kultūriniai ir meniniai ryšiai su Toskana gana aktyvūs buvo ir baroko epochoje, tai liudija vien, pavyzdžiui, Michelangelo Palloni’o kūrybos paveldas Lietuvoje bei šv. Kazimiero kulto reliktai Florencijoje (relikvijorius Šv.Laurencijaus bazilikoje ir C.Dolce’s paveikslas Pitti galerijoje). Renesanso architektūrą ir plastiką Lenkijos ir Lietuvos valdovams kūrę menininkai – Francesco Fiorentino, Bartolomeo Berrecci’s da Pontassieve, Bernardino Zanobi’s de Gianotis, Giovanni’s Cini’s da Siena, Giovanni’s Maria Mosca Padovano, Filippo Bartolomeo da Fiesole, Santi Gucci’s, Giovanni’s Battista Quadro, Geronimo Canavesi’s, Soli’ų bei Pario šeimų atstovai ir kiti – buvo kilę iš Florencijos, jos apylinkių (pvz., Pontassieve, Fiesole), Toskanos arba artimai susiję su Florencijos meno mokykla, taip pat susipažinę su Romos, šiaurinės Italijos (Lombardijos, Venecijos) regionų tradicijomis. Dauguma jų, atvykę į Lenkiją ar Lietuvą bei tapę valdovų dvaro menininkais, buvo sukūrę dirbtuves, dirbo rekonstruojant ar statant Lenkijos karališkuosius Vavelio rūmus Krokuvoje, Lietuvos valdovų rūmus (Žygimanto Senojo laikais – greičiausiai B.Berrecci’s, B. de Gianotis, B. da Siena, vėliau – G.Cini’s), katedrą (Lietuvos valstybės istorijos archyve yra 1534 m. vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių sutartis su B.Z. de Gianotis, G.Cini’u ir F. B. da Fiesole) ir kitus Vilniaus žemutinės pilies statinius (pvz., mauzoliejinę Šv. Onos-Barboros bažnyčią), valdovų ir didikų rezidencijas, šventoves. Todėl šių menininkų kūrybos paveldo analizavimas Lenkijoje ir kituose kraštuose, taip pat jų studijų ir kūrybos ištakų, darbo aplinkos pažinimas Florencijoje bei kituose Italijos miestuose leidžia adekvačiau suvokti Vilniaus rūmų meninius sprendimus, kuriuos paliudija ikonografija, plano struktūros rekonstrukcija, tyrinėjimų metu rasti architektūros elementai, detalės ar jų fragmentai. Lietuvos valdovų rūmų renesanso laikotarpio architektūrinių sprendimų analogijų paieškos Florencijoje ir visame Toskanos regione ypač aktualios dar ir todėl, kad po B. de Gianotis, o vėliau G.Cini’o persikėlimo gyventi į Vilnių būtent Lietuvos sostinė tapo pagrindiniu renesanso architektūros centru Jogailaičių valstybėse, nes Krokuvoje liko dažniau plastiką kuriantys meistrai (pvz., G.M.Mosca Padovano). Anot lenkų menotyrininkų H. ir S.Kozakiewiczių, Vilniuje tuo metu turėjo būti propaguojama grynoji italų renesanso architektūros tradicija. Beje, B. de Gianotis ir G.Cini’s greičiausiai mirė ir buvo palaidoti Vilniuje.

Todėl lietuvių ekspedicijos dalyviai – atkūrimo projekto kūrėjai ir Valdovų rūmų tyrinėtojai Florencijoje studijavo keleto svarbiausių bei didžiausią įtaką renesansinės miesto rezidencijos raidai dariusių rūmų, pvz., Palazzo Medici-Riccardi (architektas Michelozzo, XV–XVII a.), Palazzo Rucellai (architektai L.B.Alberti, B.Rosselino, XV a.), Palazzo Strozzi (architektai G. da Sangallo, S. Cronaca, XV a. pab.), Palazzo Pazzi-Quaratesi (architektai G. ir B. da Maiano, XV–XVI a.) ir kitų eksterjerų, vidinių kiemų, interjerų architektūrinius sprendimus, apmatavo kai kuriuos elementus, fotografavo ir filmavo. Valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų programos rengėjai taip pat domėjosi Palazzo Bargello (XIII–XVI a.), Palazzo Vecchio (XIII–XVI a., architektai A. di Cambio, Michelozzo, S. del Pollaiolo, G.Vasari’s, G. ir B. da Maiano ir kt.) istoriniais interjerais (pvz., Palazzo Vecchio reprezentacinės salės, garderobo patalpos su XVI a. spintomis, darbo kabinetas ir kt.), muziejinėmis ekspozicijomis, lankytojų aptarnavimu, reprezentacinėmis funkcijomis, edukacine ir menų propagavimo veikla, rūmų restauravimo patirtimi (pvz., F.Mazzei XIX a. pab. vykdytas Palazzo Bargello restauravimas).

Ekspedicijos dalyviai išsamiai susipažino su Palazzo Pitti – XV–XVIII a. rūmais (architektai F.Brunelleschi’s, L.Fancelli’s, B.Ammannati, G.Parigi’s, G.Ruggieri’s ir kt.), kurie 1560 m. tapo pagrindine Medičių rezidencija. Šie Toskanos didžiųjų kunigaikščių, vėliau – Italijos karalių rūmai ekspedicijos dalyvius domino todėl, kad iš dalies išlaikė originalų XVI–XVII a. planą (pvz., vadinamieji kunigaikščių vasaros apartamentai, kuriuose dabar eksponuojami auksakalystės kūriniai ir kitų brangenybių, tarp jų gintaro dirbinių, kolekcijos), atsekamą patalpų funkcinės paskirties schemą (nuo XVI iki XIX a.). Be to, rūmai pritaikyti kelioms autonominėms muziejinėms ekspozicijoms (istoriniai valdovų apartamentai, paveikslų galerija, auksakalystės ir kt. rinkiniai, modernaus meno galerija ir kt.). Čia kartais organizuojami valstybės reprezentaciniai renginiai, o įsikūrę muziejai garsėja edukacinėmis programomis moksleiviams. Pusiau uždarame rezidencijos kieme bei rūmų sode (Giardino di Boboli) nuo XVI a. vidurio buvo rengiami laikinieji teatrai (Teatro effimerico) ir vaidinami spektakliai, vyko koncertai, kiti šventiniai renginiai. Tam taip pat buvo statomos specialios laikinos dekoracijos, o kieme netgi užliejama vandens bei vaidinamos batalinės scenos. Ekspedicijos dalyviai susitiko su Pitti rūmų galerijos bei reprezentacinių apartamentų muziejaus direktore Serena Padovani, su kuria aiškinosi visus juos dominančius klausimus nuo rezidencijos istorinių funkcijų iki nūdienos paskirties bei naudojimo problemų (pvz., apsaugos, šildymo, kondicionavimo sistemos). Kartu buvo surinkta žinių apie svarbiausią Pitti rūmams skirtą bibliografiją, įsigyta informatyvių leidinių, apibūdinančių kasdienį rezidencijos gyvenimą bei istorinę ir architektūrinę raidą, kuri atskleidžia svarbias paraleles su to meto Lietuvos valdovų rūmų egzistavimu.

Pažintis su Vidurio Italijos rezidencijomis buvo tęsiama Sienoje, XIII a. įkurto universiteto mieste bei Vilniuje dirbusio architekto ir skulptoriaus Giovanni’o Cini’o gimtinėje (čia jis iki 1534 m. turėjo namus ir vyninę). Siena iki pat XV a. konkuravo dėl politinės, finansinės, ūkinės ir kultūrinės įtakos su Florencija, gotikos epochoje buvo turtingas ir įtakingas miestas, kuriame neįsitvirtino monarchinė valdžia ir veikė demokratinės komunalinės valdymo institucijos. Šį Sienos klestėjimo laikotarpį geriausiai atspindi daug gotikos stiliaus apylinkių didikų ir miesto patricijų rūmų, o nuosmukį – palyginti reti renesanso paminklai. Tarp jų monumentaliomis formomis išsiskiria Palazzo Piccolomini (XV a. vid., architektas B.Rossellino), pastatyti kaip žymaus humanisto, diplomato, rašytojo, retorikos meistro, mecenato Enea Silvio Piccolomini’o, tapusio popiežiumi Pijumi II (1458–1464), gimtojo krašto sostinės rezidencija. Čia šiandien įsikūręs valstybinis archyvas. Svarbios informacijos apie G.Cini’o ir kartu su B. de Gianotis Vilniuje prie Valdovų rūmų apie 1537–1540 m. dirbusio taip pat sieniečio Bartolomeo da Sienos savitą kūrybą suteikė apsilankymas Sienos nacionalinėje paveikslų galerijoje, įsikūrusioje vienos turtingiausių ir įtakingiausių mieste Buonsignori’ų giminės rūmuose (XIV–XV a.). Čia nėra išlikę autentiški interjerai, tačiau galerijoje labai nuosekliai ir išsamiai pristatoma Sienos klestėjimo laikotarpio – XIII–XVI a. pradžios – dailė (D. di Buoninsegna, S.Martini’s, F. di Giorgio, D. di Paolo, A.Lorenzetti, D. di Bartolo, S. di Giovanni’s, L. di Pietro ir kt.), padedanti suprasti G.Cini’o meninio brendimo aplinkybes bei savitą kūrybos braižą, kuriame, be Florencijos renesanso, galėjo būti jaučiama ir Sienos gotikos tradicijos įtaka. Būtent G.Cini’s su kitais pagalbininkais įgyvendino svarbiausius Žygimanto Augusto projektus Vilniaus žemutinėje pilyje (Valdovų rūmų plėtra, Šv. Onos-Barboros bažnyčios statyba ir puošyba, Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės antkapių kūrimas ir t.t.).

Enea Silvio Piccolomini’s XV a. I pusėje yra rašęs apie Lietuvą, lietuvius, Didįjį kunigaikštį Vytautą, buvo išrinktas kaimyninės Lenkijos Varmijos vyskupijos ganytoju. Paveiktas Renesanso epochos architektūros ir estetikos teorijos, jis nutarė paversti savo gimtąjį Korsinjano miestelį, esantį į pietus nuo Sienos, idealiu renesansiniu miestu. Šiam projektui įgyvendinti XV a. vidury popiežius pakvietė florentietį architektą Bernardo Gambarellį, vadintą Rossellino, garsiojo L.B.Alberti mokinį, dirbusį Pijui II ir Sienoje. Perstatytas miestas su nauja centrine aikšte, apsupta svarbiausių pastatų (katedros, rotušės ir popiežiaus rūmų), Pijaus II garbei nuo tol vadinamas Pienca. Jis buvo jau antrasis lietuvių tiriamosios ekspedicijos dalyvių aplankytas idealus italų Renesanso miestas po Gonzagų Sabionetos. Pagrindinis dominęs objektas mieste buvo Palazzo Piccolomini, arba popiežiaus Pijaus II, rūmai, architekto B.Rossellino pastatyti pagal Florencijos Palazzo Rucellai pavyzdį. Nors iki pat XX a. vidurio rūmuose, trečiajame aukšte, nuolat gyveno Piccolomini’ų giminės palikuonys, tačiau antrajame rezidencijos aukšte – tradiciniame miesto rūmų piano nobile – iki šiol išsaugoti autentiški XV–XVI a. interjerai su to paties laikotarpio baldais, kitais taikomosios dailės kūriniais. Būtent šie interjerai (pvz., sienų dekoravimas, baldai ir pan.), jų smulkiausios autentiškos detalės (pvz., langų rėmų metaliniai elementai, įstiklinimas, židiniai, skliautų pėdos ir kt.), patalpų planas ir istorinės funkcijos (pvz., Pijaus II kabinetas, audiencijų kambarys, miegamasis, rūmų ginklų rinkinio salė), taip pat vidinio kiemo architektūra, tradicinis renesansinis „slaptasis“ sodelis labiausiai domino ekspedicijos narius, fiksavusius visą žodinę ir vizualią rūmų informaciją. Domėtasi ir savita rūmų administravimo forma, kai jais nuo 1962 m. pradėjo rūpintis bei lankymą organizuoti specialus fondas.

Roma bei daugybė jos rūmų yra svarbūs architektūros paminklai, teikiantys įvairiapusę analoginę informaciją apie Lietuvos valdovų rūmų architektūros raidą, menininkų kūrybos savitą braižą, rezidencijų patalpų tipines funkcines schemas, reprezentacinių bei privačių apartamentų interjerų įrangą tiek Renesanso, tiek ir baroko epochose. Tyrinėtojai neabejoja, kad galimas Žygimanto Senojo rūmų Vilniuje rekonstrukcijos apie 1520-1530 m. vadovas B.Berrecci’s ne tik buvo Florencijos mokyklos atstovas, bet ir ilgesnį laiką turėjo gyventi bei idėjų semtis Romoje. Ginčijamasi, ar B. de Gianotis savo kilme buvo florentietis, ar romietis, ar tiesiog taip pat Romoje ilgesnį laiką užtrukęs menininkas. Su Romos popiežiais, žymiomis Amžinojo miesto giminėmis glaudžius ryšius Renesanso ir baroko epochose palaikė ne tik Lietuvos ir Lenkijos valdovai, bet ir aukštieji Bažnyčios hierarchai, didikai. Renesanso epochos Lietuvos valdovų rūmų kūrėjai glaudžiausiai buvo susiję su Florencijos meno mokykla, ankstyvojo baroko statybas ir rekonstrukcijas Vilniuje naujos Vazų dinastijos rūpesčiu vykdė pirmiausia Romos architektūros tradicijas pažinę ir čia dirbę menininkai. Tai architektai, skulptoriai, tapytojai Matteo Castello, Constante Tencalla, Sebastiano Sala, Giovanni’s Battista Gisleni’s, Francesco de Rossi’s ir kiti, kurių kūrybos pavyzdžių yra išlikę ne tik Lenkijoje ir Lietuvoje, bet ir Italijoje, taip pat Romoje. Būtina pabrėžti, jog po 1610 m. Vilniaus gaisro Žemutinės pilies ansamblio svarbiausius akcentus – Valdovų rūmus bei katedrą atstatė, remontavo Lietuvos ir Lenkijos valdovų Vazų dinastijos atstovų pakviesti baroko menininkai, kurie buvo žymus kūrėjai netgi Romos mastu. Pvz., M. Castello buvo savo giminaičių Domenico Fontanos bei Carlo Maderno mokinys ir bendradarbis, o F. de Rossi’o kūryba siejama su Gianlorenzo Bernini’o mokykla. Tad Žygimanto (1587–1632) bei Vladislovo (1632–1648) Vazų ankstyvojo baroko dvasia XVII a. pradžioje rekonstruoti Lietuvos valdovų rūmai, kaip ir tuomet tų pačių meistrų greta katedros pastatydinta ir iki šių dienų mažai pakitusi bei išlikusi Šv. Kazimiero koplyčia, buvo itin aukšto meninio lygio Romos baroko architektūros ir dailės tradicijų kūriniai. Vazų laikotarpio Lietuvos valdovų rūmų interjerų ištaigingumo pavyzdžiai taip pat galėtų būti išlikę to meto apartamentų fragmentai Krokuvos Vavelyje, Ujazdovo ir Varšuvos karališkoje pilyse, kiti paminklai Lenkijos sostinėse (pvz., Šv. Petro ir Povilo jėzuitų bažnyčios fasadas Krokuvoje).

Lietuvių ekspedicijos dalyviai Romoje tyrinėjo, studijavo ir fiksavo Lietuvoje bei konkrečiai prie Valdovų rūmų rekonstrukcijos dirbusių ankstyvojo baroko meistrų bei jų mokytojų kūrybos objektus (Siksto koplyčią prie Šv. Marijos didžiosios bazilikos, Laterano šv. Jono katedros šiaurinio fasado laiminimo ložę, greta esančius popiežiaus Laterano rūmus ir Šventuosius laiptus, Šv. Andriejaus (Sant’Andrea della Valle) bazilikos Rucellai giminės koplyčią, Šv. Jono (San Giovanni dei Fiorentini) bažnyčios vakarinę dalį, Šv. Petro bazilikos fasadą, Barberini’u rūmus ir t.t.), jų eksterjerų kompozicijos bruožus, atskirų architektūrinių elementų naudojimą, proporcijų taikymą, būdingiausius interjerų architektūrinius sprendimus. Visa surinkta medžiaga bei jos sugretinimas su Lietuvos valdovų rūmų radiniais, ikonografija ir kitų Lietuvos bei Lenkijos paminklų teikiama informacija neabejotinai leis tiksliau, nuodugniau, labiau argumentuotai ir preciziškai nustatyti XVII a. pirmosios pusės Valdovų rūmų Vilniuje barokinės architektūros tendencijas, modeliuoti daugiau ar mažiau hipotetinius to meto rūmų reprezentacinius interjerus.

Romoje ekspedicijos nariai taip pat susipažino su kai kuriais žymiais Renesanso epochos rezidencinės architektūros objektais, pvz., Palazzo Venezia (XV a. vid.) fasadu, kurio projektas priskiriamas žymiam architektui ir teoretikui L. B. Alberti, Florencijos renesanso architektūros tradicijas atspindinčiais XVI a. pr. Palazzo Baldassini, Palazzo Gaddi ir kitais. Renesanso eksterjerų ir interjerų architektūra įdėmiai studijuota Šv. Angelo pilyje (Castel Sant’Angelo), viduramžiais įrengtoje perstatant imperatoriaus Adriano mauzoliejų, o Renesanso epochoje Michelangelo, R. Da Montelupo, A. da Sangallo, F.Laparelli’o ir kitų. rekonstruotoje į modernią gynybinę tvirtovę bei ištaigingą popiežių rezidenciją, į kurią Katalikų Bažnyčios vadovai specialia perėja persikeldavo iš Vatikano rūmų iškilus įvairiems pavojams. Pilyje išlikę autentiški XVI a. I pusės reprezentaciniai bei palyginti kuklūs privatūs popiežių Julijaus II, Pauliaus III ir kitų. apartamentai, vonios, bibliotekos, lobyno ir archyvo saugyklos patalpos ir taip toliau. Lobyno ir archyvo patalpa yra išlaikiusi originalią XVI a. pr. įrangą – sienines spintas, seifų skrynias. Kaip žinoma, ir Žygimantas Augustas tuo metu Vilniaus rūmuose taip pat turėjo didelę biblioteką, kuri turėjo būti įrengta panašiai patogiai ir prabangiai (pvz., turint galvoje puošnius knygų įrišimus), bei itin turtingą įvairių brangenybių kolekciją, kurią nuncijus B.Bongiovanni’s yra lyginęs kaip tik su Romos popiežių bei Venecijos lobynais. Šv. Angelo pilies muziejaus direktoriaus Claudio Strinati įpareigotos, lietuvių ekspedicijos narius pasitiko, su pilimi bičiuliškai supažindino ir į aktualius klausimus atsakė pilyje įsikūrusio nacionalinio muziejaus lankytojų aptarnavimo ir edukacijos skyriaus atstovės bei vyriausioji architektė restauratorė Patrizia Marchetti, išsamiau pakomentavusi ne tik Šv. Angelo pilies, bet ir viso Romos miesto paminklų restauravimo, rekonstravimo, pritaikymo modernioms kultūrinėms ir kitoms funkcijoms patirtį bei problemas. Šie dalykai metodiniu požiūriu itin aktualūs Lietuvos valdovų rūmų atkūrimo darbams, todėl įvyko ilgokas dalykinis ekspedicijos dalyvių pokalbis su italų specialistais, sutarta ir dėl galimų ateities kontaktų bei konsultacijų. Romos apylinkėse, Tivolyje, buvo trumpai aplankyta Villa d’Este – XVI a. vidurio kardinolo Ipolito d’Este’s (1509-1572) vasaros rezidencija su vienu geriausiai Italijoje išlikusių renesansinio plano terasinių parkų-sodų (architektas P. Ligorio); jo želdinių planavimas, vandens atrakcionai, skulptūriniai akcentai galės būti tipologinis pavyzdys atkuriant į pietryčius nuo Lietuvos valdovų rūmų Renesanso ir ankstyvojo baroko epochose buvusio panašaus sodo, apie kurį turima ir rašytinių žinių, įvaizdį.

Vienas svarbiausių ekspedicijos tikslų, kuriam skirta daug laiko ir dėmesio, buvo Urbino kunigaikščių rūmai. Gotikinės rezidencijos vietoje naujus ištaigingus renesanso rūmus XV a. II pusėje (architektai L.Laurano ir F. di Giorgio Martini’s iš Sienos) pasistatė grafas, iš popiežiaus Siksto IV gavęs kunigaikščio titulą Federikas da Montefeltras (1444–1482), pavertęs Urbiną vienu ryškiausių Renesanso kultūros, meno ir mokslo centrų (čia gyveno ir dirbo Piero della Francesca, Giovanni’s ir Raffaello Santi, Galileo Galilei, Simone Barocci’s ir kt.). Jau XII a. Montefeltrai įtvirtino savo monarchinę valdžią Urbine, pasižymėję pirmiausia kaip narsūs karvedžiai, tarnavę imperatoriui ir popiežiui. Pasibaigus Montefeltrų dinastijai, nuo XVI a. pradžios Urbiną ėmė valdyti Della Rovere giminė, o 1631 m. kunigaikštystė buvo prijungta prie Popiežiaus valstybės. Renesansinė kunigaikščio Federiko rezidencija (Palazzo Ducale) yra vienas geriausiai išlikusių ir gražiausių Renesanso epochos rūmų ansamblių visoje Italijoje. Erdvus rūmų ansamblis, pagal kunigaikščio sumanymą, turėjo tapti idealia Renesanso rezidencija, kurioje būtų galima gyventi iš jos neišeinant. Ketinta rūmuose netgi įrengti teatrą, mauzoliejų, žiemos kiemą su sodu. Federikas šiais rūmais taip pat siekė įamžinti ir pademonstruoti savo išskirtinį politinį statusą, mecenatines aspiracijas (inicialų, heraldinių ženklų kompozicijos, atskirų apartamentų menininkams, mokslininkams, literatams įrengimas). Šios idėjos nebuvo svetimos ir Bonai Sforcai bei Žygimantui Augustui, inicijavusiems Lietuvos valdovų rūmų plėtrą XVI a. 4 dešimtmečio pabaigoje. Urbino rūmų architektūroje jaučiama Florencijos ir Sienos mokyklų, kurių atstovai kaip tik dirbo ir Vilniuje, įtaka. Renesansinių Urbino rūmų statybos, funkcionavimo istorija, patalpų plano struktūra ir paskirties schema (reprezentaciniai, svečių, kunigaikščio ir kunigaikštienės apartamentai, gvardijos „kazarmos“ ir kt.) yra gerai dokumentuota, interjerai ir eksterjerai išlaikė autentiškas architektūrines formas (puošnūs reljefiniai portalai, langų apvadai, karnizai, židiniai, grindys, skliautai, intarsijomis puoštos durys ir t.t.), nors juose beveik neišliko originalių baldų, taikomosios dailės kūrinių, kurie buvo išvežti į Florenciją (išskyrus savitą lovą – L’Alcova del Duca). Tipologiniu atžvilgiu lietuvių ekspedicijos dalyvius labai domino rūmų privačios marmurinės koplytėlės (Bona Sforca Vilniaus rūmuose taip pat turėjo būti įsirengusi nedidelę privačią koplyčią rytiniame korpuse), bibliotekos (ji tapo dabartinės Vatikano bibliotekos pagrindu), kunigaikščio darbo kabineto (studiolo) su intarsijomis puoštais medžio paneliais interjerai, šių patalpų funkcinė paskirtis, liudijanti Federiko da Montefeltro ir Žygimanto Augusto mecenatinės veiklos, kolekcionavimo paraleles. Greta kunigaikštienės apartamentų yra tradicinis renesansinis privatus „slaptasis“ sodelis. Beje, jį Urbino rūmuose įsirengė Federico da Montefeltro žmona Batista Sforca (1446–1472), Pesaro miesto regento Aleksandro Sforcos duktė ir Bonos Sforcos, analogišką sodelį paliepusios įrengti Vilniuje, giminaitė. Urbino rūmai, kaip ir Vilniaus, turėjo galeriją, jungusią kunigaikščių rezidenciją su greta stovinčia katedra. Ypač įspūdingi yra Urbino rūmų požemiai, kuriuose būta žirgyno, maniežo, didelės skalbyklos (dvare kartais gyvendavo apie 1300 žmonių), sudėtingos vandentiekio, lietaus vandens surinkimo ir filtravimo sistemos, romėniškas termas imituojančios mažos kunigaikščio pirties ir taip toliau. Šių požemių ekspozicija galėtų tapti metodiniu pavyzdžiu Lietuvos valdovų rūmų, taip pat bent jau Vazų valdymo metais turėjusių vandentiekio sistemą, kai kurių rūsių ekspozicijoms. Naudinga ir aktuali Lietuvos valdovų rūmų ir jų interjerų atkūrėjams buvo informacija, kad jau nuo XV a. II pusės Urbino rūmuose ir kitose Italijos kunigaikščių rezidencijose pastebima tendencija atsisakyti ištisinio reprezentacinių ir privačių apartamentų interjerų ištapymo freskomis. Įdomi sienų tapybos restauravimo metodika, deklaruojanti išlikusių fragmentų sustiprinimo ir tik estetiniais sumetimais pagrįsto atkūrimo principus. Su Urbino kunigaikščių rūmais lietuvių ekspedicijos narius supažindino čia įsikūrusio Markės regiono nacionalinės galerijos direktorė Lorenza Mochi Onori ir jos bendradarbiai, reiškę norą bendradarbiauti su analogiškomis Lietuvos institucijomis ir ateityje.

Pakeliui į Ferarą ir Veneciją lietuvių ekspedicijos dalyvių buvo trumpai aplankyti senieji Italijos universitetų miestai Bolonija ir Paduja, su kuriais Lietuvą nuo pat krikšto metų siejo itin aktyvūs kultūriniai ryšiai. Pavyzdžiui, istoriografijoje dažnai teigiama, jog vienas ištikimiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto politikos rėmėjų, Žemaičių, vėliau Vilniaus vyskupas Motiejus Trakiškis (1422–1453) po studijų Prahoje buvo tapęs netgi Bolonijos universiteto rektoriumi. Tuo tarpu Padujoje gimė ir augo vienas garsiausių Lietuvos ir Lenkijos renesanso skulptorių ir architektų Giovanni’s Maria Mosca, vadintas Padovano. Bolonijoje ir Padujoje buvo studijuojama ir fiksuojama XV–XVI a. renesansinių rūmų architektūra (pvz., Toskanos meistrų pastatyti Palazzo Bevilacqua Bolonijoje arba architekto G. Falconeto 1524 m. sukurti Palazzo Cornaro Padujoje). Bolonijoje ekspedicijos nariai taip pat domėjosi gotikos rūmų eksterjerų būdingomis terakotos dekoro formomis, kurios bent jau nuo XV–XVI a. sandūros žinomos ir Lietuvoje, jų fragmentų rasta ir Valdovų rūmų teritorijoje. Padujos miesto rūmų, namų, vienuolynų pirmųjų aukštų galerijos su arkadomis suteikė svarbios tipologinės informacijos apie Vilniaus valdovų rūmų kiemo pietinio korpuso šiaurinio pasienio atkuriamų arkadų galimas formas.

 

Feraros, Vičencos ir Venecijos rezidencijos.

Vienas svarbiausių italų humanizmo ir Renesanso kultūros bei meno centrų XV–XVI a. buvo Feraros miestas, kurį jau nuo XIII a. pradžios iki XVI a. pabaigos valdė mecenatinėmis ambicijomis garsi d‘Esčių (d’Este) dinastija, XV a. vidury gavusi politinį kunigaikščių rangą. Kaip ir Mantujos ar Urbino dvare, Feraroje tuo metu gyveno ir kūrė žymūs Renesanso menininkai bei mokslininkai (pvz., M. M. Boiardo, L. Ariosto, T. Tasso, D. Dossi’s, L. Costa ir kt.). XV–XVI a. sandūroje kunigaikščio Erkolės I (1471–1505) iniciatyva architektas Biagio Rossetti pastatė naują Feraros miesto dalį, vadinamąjį Renesanso miestą, su Deimantų rūmais (Palazzo dei Diamanti), išsiskiriančiais rustuotais fasadais. Lietuvių ekspedicijos dalyviai Feraroje kaip tik studijavo šios miesto dalies Renesanso rezidencijų išorės architektūrą, susipažino su nacionalinės paveikslų galerijos ekspozicijomis ir istorinių interjerų fragmentais Deimantų rūmuose. Tačiau svarbiausias objektas šiame mieste buvo vadinamoji Esčių pilis (Castello Estense), kuri, kaip ir Mantujos šv. Jurgio pilis, XIV a. pabaigoje pastatyta architekto B. da Novaros ir XVI a. keliais etapais rekonstruota į ištaigingą renesansinę rezidenciją. Tačiau XVII a. ji buvo apleista, vėliau čia įsikūrė įvairios valdžios įstaigos. Pilies restauravimo ir pritaikymo muziejinėms funkcijoms darbai pradėti tik XX a. pradžioje, o nuo 1985 m. intensyviai tęsiami iki šiol. Todėl sutartas susitikimas ir planuotos diskusijos su pilies muziejaus direktoriumi Marco Borella žadėjo daug informacijos, kuri galėtų praversti, atkuriant Lietuvos valdovų rūmus bei pritaikant juos polifunkciniam kultūriniam naudojimui. Kadangi pilies interjeruose išliko tik kai kurių salių skliautų freskos, muziejinės ekspozicijos pagrindą sudaro vadinamoji didaktinė ekspozicija (įrengta 2004 m.), kuri remiasi ne autentiškais eksponatais, bet rodo jų faksimiles ir kontekstiškai pristato ne tik rezidencijos, bet ir valdžiusios dinastijos, viso miesto svarbiausius kultūros ir meno, taip pat politinės istorijos raidos faktus. Ši ekspozicija kas keleri metai bus atnaujinama ir modernizuojama, parodant naują ikonografinę, archeologinių tyrimų medžiagą. Panašiais principais remiantis ketinama kurti ir kai kurias Lietuvos valdovų rūmų ekspozicijas, todėl metodinė Feraros patirtis buvo įdomi ir pamokoma. Specialiose pilies patalpose taip pat rengiamos teminės laikinosios parodos (tuo metu eksponuotos architektui ir teoretikui L. B. Alberti, Šiaurės Italijos renesanso skulptoriams skirtos parodos). Čia taip pat žadama nuolat rengti iš Feraros po visą pasaulį pasklidusių meno vertybių, kito kultūros paveldo specialias parodas. Lankytojams pilyje įrengta erdvi kavinė, liftų šachta, tačiau galutinai nesutvarkytas lankytojų priėmimas (jaučiamas erdvės trūkumas, todėl kieme įrengti bilietų nameliai), nenusistovėję ekspozicijų lankymo maršrutai. Šios problemos padės geriau suvokti Lietuvos valdovų rūmų lankytojų priėmimo ir paskirstymo organizavimo, centralizuoto terminalo idėjos pranašumus. Restauruojant ir iš dalies atstatant Feraros pilį bei jos interjerus toliau tęsiami archyviniai tyrinėjimai, rengiamos mokslinės konferencijos, vykdoma leidybinė ir moksleivių edukacinė programa. Pilyje, jos uždarame kieme ir prieigose rengiami koncertai, kultūros vakarai. Todėl direktorius džiaugėsi, kad Esčių pilis yra gyvas muziejus, kurį kasmet aplanko apie 150 tūkst. lankytojų. Tokia polifunkcinė kultūrinė Lietuvos valdovų rūmų paskirtis deklaruojama ir Lietuvos dailės muziejaus parengtuose rūmų pritaikymo metmenyse. Lietuvių ekspedicijos narius Feraros pilyje itin sudomino Renesanso skulptorių kūrinių paroda, kurioje greta Giovanni’o ir Antonio Lombardo darbų buvo eksponuojama itin didelė Giovanni’o Marijos Mosco Padovano, XVI a. pradžioje taip pat dirbusio Saksonijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje, kūrinių kolekcija, surinkta iš viso pasaulio muziejų ir privačių rinkinių. Šis menininkas, dirbdamas kartu su B. da Gianotis ir G. Cini’u, turėjo prisidėti dekoruojant ir Lietuvos valdovų rūmus, o Vilniaus katedroje yra išlikęs jo dirbtuvėms priskiriamas vyskupo kunigaikščio Pauliaus Alšėniškio antkapis. Tad Feraroje buvo susirinkta papildomos informacijos apie G. M. Moscos Padovano kūrybą, sukurtą Italijoje bei šiandien saugomą įvairiuose pasaulio miestuose.

Siekiant sukaupti medžiagos apie Renesanso ir ankstyvojo baroko teatrinį Italijos rezidencijų gyvenimą, lemtingai veikusį Vladislovo Vazos šio pobūdžio iniciatyvas Vilniuje ir Varšuvoje, taip pat pirmųjų operų spektaklių rengimą, ekspedicijos metu buvo aplankytas Vičencos teatras (Teatro olimpico) – pirmasis stacionarus uždengtas teatro pastatas po antikos, pastatytas architektų Andrea Palladio ir Vicenzo Scamozzi’o XVI a. pabaigoje. Domėtasi scenos įranga, dekoracijomis, spektaklių statymo metodika, repertuaru, šiandieniniu teatro pastato funkcionavimu. Teatro ir Vičencos miesto muziejaus direktorė Marija Elisa Avagnina ekspedicijos dalyvius palydėjo į greta esančius Kierikačių rūmus (Palazzo Chiericati), pastatytus architekto bei teoretiko A. Palladio, atsakė į lietuvių specialistų klausimus. A. Palladio kūryba (kompozicijos ypatybės, architektūrinės eksterjerų detalės, sodo planavimo subtilybės) toliau buvo studijuojama trumpai lankantis Villa Capra, dar vadinamoje La Rotonda, Vičencos priemiestyje.

Paskutinis antrosios tiriamosios ekspedicijos į Italiją tikslas buvo Venecijos miestas bei Dožų rūmai (Palazzo Ducale). Su Venecija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, didikai ir dvasininkai nuo vidurinių amžių palaikė aktyvius politinius, diplomatinius, prekybinius, ūkinius, kultūrinius ir meninius kontaktus. Tai liudija ir, pavyzdžiui, Valdovų rūmų kasinėjimų metu dažnai randamos Venecijos stiklo nuolaužos, dokumentais paliudijami Venecijos veidrodžiai, puošę Žygimanto Augusto privačių apartamentų Valdovų rūmuose sienas. XVI a. pradžioje greta dominuojančios Toskanos renesanso mokyklos įtakos Lietuvoje ir Lenkijoje taip pat reiškėsi ir Venecijos architektūros tradicija. Istoriografijoje akcentuojama, jog ir Lietuvos renesanso pastatams, taip pat ir Valdovų rūmams Vilniuje, būdingas aukštas atikas – tai Venecijos įtakos ženklas. Su Venecija, joje dirbusių Lombardijos architektų ir skulptorių kūrybos tradicijomis, kaip minėta, buvo susijęs ir G. M. Mosca Padovano (pvz., Pietro Lombardo sukurta Šv. Marijos Stebuklingosios bažnytėlė). Todėl lietuvių ekspedicijos dalyviai studijavo Venecijos rūmų ir miestiečių namų architektūros bei plastikos formas, jas fiksavo.

Dožų rūmuose miesto muziejaus direktorius Giandomenico Romanelli’s priimti ekspedicijos dalyvius pavedė savo pavaduotojai Madile Gambier, kuri su kolegomis organizavo lietuvių specialistams ne tik išsamią pažintį su rūmais, bet ir surengė susitikimą su rūmų restauravimo projekto koordinatoriais bei restauravimo darbų medžiagos peržiūrą. Venecijos dožų rūmų istorinės funkcijos itin artimos Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencijoms. Tai lėmė ribotos demokratinės santvarkos bendrybės. Rūmuose ne tik gyveno valdovai, buvo reprezentaciniai apartamentai, bet rinkosi ir veikė valstybės legistatyvinės, teisminės ir kitos valdžios institucijos. Dožų rūmai formavosi nuo XII a., o šiandieninę išvaizdą iš esmės įgavo XVI a., tris gretimus gotikinius pastatus sujungus į vieną ansamblį. Greta stovinti Šv. Morkaus bazilika atliko Dožų rūmų „koplyčios“ funkcijas (beveik analogiškas Vilniaus katedros, vadintos pilies bažnyčia, ir Valdovų rūmų santykis). Ekspedicijos dalyviai rūmuose domėjosi aktualiais Lietuvos valdovų rūmų atkūrimui klausimais – istorine patalpų funkcijų schema, techniniais rūmų statybos sprendimais, interjero dekoro elementais (Kordobos oda arba audiniu išmuštos sienos, lubų konstrukcijos, grindų technologija, langų stiklinimas), rūmų ceremonialo subtilybėmis, specializuotų ekspozicijų (pvz., ginklų kolekcijos) įrengimo metodika. Kadangi Dožų rūmuose išliko daug autentiškų interjerų ir vaizduojamosios dailės kūrinių, tai būtent jie ir yra pagrindiniai muziejiniai eksponatai. Kitaip nei Feraroje, čia nėra didaktinių, arba edukacinių, ekspozicijų, tik kelios teminės. Šios metodinės nuostatos pritaikomos ir atkuriant Lietuvos valdovų rūmų. Susitikimo su restauratoriais metu gilintasi į naujausią eksterjerų plastinių architektūros elementų bei interjerų restauravimo patirtį. Įdomu, kad didelė dalis fasadų architektūros autentiškų elementų (pvz., arkadų kolonų, masverkų ir pan.) nuo XIX a. yra intensyviai keičiama kopijomis, o senieji perkeliami į muziejines ekspozicijas, kuriami lapidarijai. Ši patirtis naudinga ir formuojant Lietuvos valdovų rūmų ekspozicijų nuostatas. Dožų rūmų restauratoriai pasidalijo su lietuvių ekspedicijos dalyviais vizualine informacija apie tyrimų eigą, restauravimo darbus ir jų dokumentavimo metodiką, reiškė norą bendradarbiauti ateityje.

Ši Lietuvos valdovų rūmų tyrėjų, atkūrimo projekto rengėjų bei interjerų ir ekspozicijų programos kūrėjų (Pilių tyrimų centro „Lietuvos pilys“, Vilniaus pilių direkcijos, Paminklų projektavimo ir restauravimo instituto, Lietuvos dailės muziejaus, Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus universiteto atstovų) tiriamosios ekspedicijos į Italiją rezultatų apžvalga tėra pirmas bandymas apibendrinti sukauptas žinias, pristatyti svarbiausias ekspedicijos metu kilusias idėjas. Visa intensyvios ir turiningos ekspedicijos Italijoje metu surinkta plati bei įvairiapusė informacija, gausi vizualinė medžiaga, sukaupta literatūra (ją įsigyti padėjo Valdovų rūmų paramos fondas) reikalauja papildomų studijų, apmąstymų, lyginamosios analizės, remiantis turimais Lietuvos valdovų rūmų rašytinių šaltinių, menotyrinės istoriografijos, natūros tyrimų duomenimis, rastais architektūriniais elementais, detalėmis ir jų fragmentais. Galima konstatuoti, jog kruopščiai ir kryptingai parengta ekspedicijos programa jos dalyvių buvo sėkmingai įgyvendinta. Greta sukauptos neįkainojamos reikšmės informacijos įvairiais Valdovų rūmų Vilniuje atkūrimo aspektais ekspedicijos metu taip pat buvo užmegzti bičiuliški santykiai su istorinėse Italijos kunigaikščių rezidencijose įsikūrusiomis europinės reikšmės muziejinėmis institucijomis, kurios reiškė didelį susidomėjimą tolesniu bendradarbiavimu su analogiškomis Lietuvos institucijomis. Atkurtiems Lietuvos valdovų rūmams šie kontaktai su partneriais Italijoje neabejotinai padės ateityje integruotis į įvairius tarptautinius muziejinius, kultūrinius, mokslinius Europos projektusAloyzas KAŽDAILIS

Lietuvos jūrų muziejus

 

Atgimusi Kopgalio tvirtovė. 2004 m.
Nuotraukos iš LJM archyvų
Pirmosios reduto kolonos statyba Kopgalio tvirtovės
atgimimo pradžią. 1974 m. lapkričio 4 d.
Nuotrauka iš LJM archyvų
Iš plieno ir gelžbetonio kontrukcijų atgimstantis
senovinis pastatas. 1977 m. Nuotrauka iš
LJM archyvų
Lietuvos jūrų muziejuje.
Nuotrauka iš muziejaus archyvų

Visi jubiliejai, dideli ar maži būtų, turi bendrą bruožą: stengiamasi sugrįžti prie jubiliato šaknų, kad pamatytų, koks didelis užaugo. Taip buvo ir Klaipėdos jūrų muziejui ir akvariumui, kai 1984 metais pažymėjo savo pirmąjį penkmetį, taip buvo ir Lietuvos jūrų muziejui, kai šiais metais jam sukako penkiskart tiek.

Anuomet surašiau visai šviežius muziejaus pradžios prisiminimus, kurie buvo išspausdinti 1985 metais klaipėdiškiame almanache „Baltija“. Kertu lažybų, kad jų neskaitėte. Tad siūlau gabalėlį tikrai jau muziejinio, antikvarinio teksto.

 

Kopgalis – iš bangų išnirusi smėlio juosta yra jauniausia Kuršių nerijos dalis, kuriai klaipėdiečiai paskyrė saugoti nuo pietvakarių vėjų savo uosto vartus. Mėginta jam užvilkti ir karišką mundurą, tačiau tik laikas veltui gaištas, jėgos tuščiai eikvotos. Po to mėginimo Kopgalis atokiai laikėsi nuo neramaus uostamiesčio, o kai praūžiantis karas galingu sprogimu sužalojo jam veidą, bevelijo glūdėti vienatvėje, dygiomis gudobelėmis prisidengęs žaizdas.

Betgi veiklių žmonių krašte ir atkampiausiai vietai išmuša atgimimo valanda. Mintis ir darbas prikelia ją naujam gyvenimui, o jau tada ji keičiasi, beregint gražėja kaip ta pasakos Pelenė. Taip ir Kopgalis, sparnuoto sumanymo pažadintas, sparčiais žingsniais nusekė paskui išgražėjusį uostamiestį. Džiaugiuosi, kad mačiau tą atgimimą, dalyvavau jame, drauge su juo ėjau į priekį.

Su Kopgaliu mane sieja ir „mįslinga istorija“, atsitikusi lygiai prieš 20 metų. Gyvenime būna tokių reikšmingų sutapimų, kuriuos paskui vis prisimeni ir prisimeni, tarpais nejučiomis pradedi vaizduotis „likimo pirštą“, lemtį ar kelrodę žvaigždę. Na, tik paklausykite: vaikinukas, vakarykštis studentas, su mamos sukrautu lagaminu atsidūręs nepažįstamoje Klaipėdoje, pačią pirmąją poilsio dieną išsiruošia į Smiltynę prie jūros, bet, užuot ėjęs kaip visi į paplūdimį, pasuka iš tako ir, atradimo nuojautos vedamas, nosies tiesumu nudrožia per mišką, kol pasiekia žmonių nuniokotą, vėjų nugairintą smėlynų lopinėlį, kuris jam padaro neišdildomą įspūdį, o svarbiausia, kuriame netrukus jam teks suleisti šaknis, pažinti gyvenimo pilnatvę.

Man tai išties reikšmingas sutapimas, bet, manau, skaitytojui bus įdomiau sužinoti, kaip atrodė Kopgalis prieš 20 metų. Juk tai jau praeitis, uostamiesčio istorijos detalė.

Seni griuvėsiai turi didybės, kuria juos apgaubia pro šalį pralingavę šimtmečiai ir kuri įkvepia poetus romantiškoms poemoms. Kopgalio tvirtovė, kokią ją pamačiau tą atmintiną dieną, vargu ar būtų ką įkvėpusi, nes neturėjo šimtmečių aureolės. Sumaitotas kadaise kariškai tvarkingas statinys kėlė ne pagarbą, bet gailestį. Visur vien žaizdos: nuošliaužų išvagoti pylimai, galingo sprogimo kieme išsvaidytos pastato liekanos, nežinia kokiam tikslui – gal susigundžius geromis plytomis, gal įdomybių, pavyzdžiui, legendinio tunelio po Kuršių marias beieškant, – išdaužytos mūrų sienos kazematuose po pylimais. Vieta buvo nyki ir nuošali, bet keliautoju, tarkim, Indijos džiunglėse aptikusiu žmonių užmirštą miestą, pasijusti negalėjau, nes kur tik šviesiau, margavo ankstesnių „tyrinėtojų“ plienu ir anglimi „įamžinti“ vardai.

Tvirtovę kadaise juosė gynybinis griovys, bet srovė iš jūros buvo spėjusi didžiąją jo dalį užnešti baltutėliu smėliu, ir palaikis tiltelis ant sukryžiuotų karčių styrojo sausumoje. Niekas iš tokių kaip aš atsitiktinių tvirtovės lankytojų neįtarė, jog visai netoli tiltelio po smėlio ir dumblo sluoksniu slypi grėsmingas karo palikimas. Tą paslaptį 1977 metais atskleidė hidrostatybininkai, ėmęsi gilinti griovį. Teko kviestis išminuotojus, ir jie griovio krantus nuklojo artilerijos sviediniais, radinys išminuotojų nenustebino, nes dar 1973 ir 1974 metų vasaras jie darbavosi tvirtovės kieme, minų ieškikliais apčiupdami po griuvenomis slypinčius sprogmenis. Tai buvo likučiai amunicijos sandėlio, kurį hitlerininkai turėjo įsirengę tvirtovės reduto rūsiuose ir kurį paskubomis išsprogdino, bėgdami iš Klaipėdos lemtingomis 1945 metų sausio dienomis. Pastato sienos buvo tokios tvirtos, jog kai kuriose patalpose sprogmenys nedetonavo ir liko tykoti neatsargaus kasinėtojo. Kaip artilerijos sviediniai atsidūrė griovyje, galima tik spėlioti. Gal hitlerininkai mėgino evakuoti sandėlį ir krovė sviedinius į baidokus, bet nespėjo jų išplukdyti į marias ir nuskandino čia pat, griovyje?

Visa tai sužinojau ir patyriau vėliau, o tada, prieš 20 metų, stovėjau ant pylimo ir stebėjau, kaip nuo jūros atslinkęs rūkas pilkomis marškomis klosto beformius griuvenų kauburius su kreivais, nuskurdusiais berželiais.

***

Buvusioje tvirtovės sargybinėje, dabartinėje bilietų kontrolės patalpoje, įrengta kukli ekspozicija apie Kopgalio tvirtovės rekonstrukciją. Vienoje fotonuotraukoje galima pamatyti užfiksuotą istorinį momentą – pirmosios atgimstančio reduto, dabartinio akvariumo pastato, kolonos pastatymą 1974 metų lapkričio 14 dieną. Sukibę darbininkai taiko į lizdą gelžbetonio koloną, o netoliese stovi vyrai, kurių darbu ir pastangomis atėjo ta šventė: Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas A. Žalys, projekto autorius architektas P. Lapė, projekto konstruktorius T. Tubis, rekonstrukcijos generalinis rangovas R. Vasiliauskas. Stovi ir jaunas vaikinukas, pirmasis akvariumo specialistas ichtiologas E. Buivydas. Manęs nuotraukoje nėra, nes juk kažkam reikėjo fotografuoti

Diena pasitaikė nešalta, o kai bokštinis kranas iš aukštybių nuleido koloną, santūriai šyptelėjo rudeniška saulutė.

„Alea jacta esti! (Burtai mesti!), – kadaise pasakė Julijus Cezaris, persikėlęs su kariuomene per Rubikono upę. Skaitydamas tokias istorijas, imi pavydėti senovės žmonėms, nes pro šimtmečių prizmę atrodo, jog didžiausius savo gyvenimo žygius jie atlikdavo palengva, atsainiai ir turėdavo gražaus laiko sparnuotiems posakiams sugalvoti, o mes dabar taip skubame, kad, atskriejus lemtingai minutei, nuo kurios prasideda naujas ir reikšmingas mūsų gyvenimo tarpsnis, dažnai stovime be žado, nesuvaikydami minčių, o prasmingi žodžiai, tinkantys tokiam momentui, ateina galvon tik pakeliui į namus, kai atlėgsta įtampa. Taip tylomis ir mes tada stebėjime Jūrų muziejaus užuomazgą.

– Plaukit, palaukit! – netikėtai sumosavo rankomis P. Lapė ir prišokęs pažėrė kapeikų į gelžbetonį būsimos kolonos lizdą.

Iškratėme kišenes ir mes, kad tvirčiau stovėtų kolonos, kad greičiau kiltų mūro sienos. Manau, kad iš anos mūsų draugijos prasmingiausias minutes išgyveno du žmonės: A. Žalys ir P. Lapė. Pirmasis matė savo idėjos įkūnijimo pradžią, matė nuo tos vienišos kolonos į ateitį besitęsiančią rūpesčių ir problemų grandinę; antrasis suprato, jog atėjo jo architektūrinių sprendimų išmėginimo laikas. Kolonos pastatymas jiems užbaigė sudėtingą parengimo rekonstrukcijos darbams laikotarpį, prasidėjusį dar 1969 metais, ir atvėrė painų projektų įgyvendinimo etapą.

Mudviejų su E. Buivydu mintys, kaip paskui išsiaiškinome, sutapo.

– Pagaliau prasidėjo! Pagaliau prasidėjo! – tikinome save ir negalėjome patikėti, nes sumanymas apgriuvusią tvirtovę paversti gyvybe pulsuojančiu akvariumu buvo bauginamai fantastiškas. Juo pikčiau, kad skeptikų anuo metu netrūko. Ne kartą teko klausytis išvedžiojimų, kokį Sizifo darbą užsimojome nuveikti.

Porą savaičių prieš iškilmingąjį kolonos pastatymą pasirašiau pirmąjį tvirtovės restauravimo darbų aktą. Tvarkyti „senąją dalį“, kaip anuomet vadinome po pylimais išlikusius kazematus, buvo pavesta Klaipėdos restauravimo dirbtuvei pagal architektės L. Šliogerienės sudarytą projektą, o užsakovo funkcijos atiteko Kultūros skyriui. Kartą mane pasišaukė tuometinis Kultūros skyriaus vedėjas K. Milinis, ir sako:

– Tai va, Aloyzai, vykdysi restauravimo darbų techninę priežiūrą. Daugiau nėra kam, žiūrėk, kad neapgautų.

Gera sakyti! Ir šiaip žiūriu į darbų priėmimo aktą, ir taip – netikiu tuo, kas jame parašyta, ir gana. Ką beveiksi, einu į Kopgalį skaičiuoti kazematų fasaduose restauruotų plytų. Nemaniau, kad man, istorikui, reikės kada užsiimti tokiu darbu. Tiesa, menkutę patirtį įgijau 1970-1971 metais, kai remontavome namelį H. Manto gatvėje, kur paskui įsikūrė Jūrų muziejaus ir akvariumo pirmtakas – Klaipėdos kraštotyros muziejaus Jūrų skyrius. Tik ar palyginsi aną namelį su Kopgalio tvirtove?! O ir ta patirtis buvo, kaip čia pasakius, daugiau detektyvinė, o ne statybinė, nes remontininkų darbų vykdytojas buvo stačiai meistras pasislėpti senamiesčio užkaboriuose ir, norėdamas jį rasti, būdavau priverstas kamantinėti visus pakeliui sutiktus darbininkus.

Statybininkų ar restauratorių darbų vykdytojų gaudyti nereikėjo, nes visi buvome trumpai surišti gamybinių pasitarimų saitas. Lyjant ar sningant, kas savaitę nustatytu laiku rinkdavomės tvirtovėje. Dažnai tie pasitarimai vykdavo gan audringai.

***

Kopgalyje turėjome tokį senuką sargą. Jis žiūrėjo žiūrėjo, kai mes zujame po tvirtovę, kaip lakstome su reikalais į miestą ir vėl atgal, ir kartą man pasakė:

– Ko jūs duodatės kaip kriaučiai po peklą?! Ne kad ramiai pasidžiaugtumėte gyvenimu. Nespėsite nė apsidairyti, o jau bus po viskam.

Gražiai pasakė senukas, kaip koks indų išminčius guru, tik ar galėjome jo paklausyti, kai tik ir žiūri, kad neatsiliktum, kad neimtum kitiems painiotis po kojomis. Juk yra baisiausia, siekiant bendro tikslo, pasijusti balastu. O dabar senuko posakį prisiminiau, ieškodamas trumpo apibūdinimo tiems šešeriems Jūrų muziejaus kūrimo metams. Jis, man regis, vaizdžiai nusako tą nesibaigiantį reikalų srautą, tą įtampą ir nuolatinį skubėjimą. Nežinau, ar toks gyvenimas padeda, ar kenkia sveikatai, bet vieną jo blogybę tai tikrai galiu pasakyti: žmogus nespėji pajusti reikšmingiausių įvykių, gražiausius gyvenimo tarpsnius prabėgi strimgalviais, nepasidžiaugęs jais, užtat paskui nebežinai, ką gero ir įdomaus patyrei. Taip pasijuntu, kai pabandau prisiminti įspūdingiausius jūrų muziejaus kūrimo momentus. Net ir dabar, kai laikas, tas geriausias vertintojas, viską išbandė ir patikrino, negaliu jų išskirti iš darbų grandinės.

Užtat puikiai prisimenu netikrumo jausmą, kuris apimdavo pirmaisiais metais, kai reikėdavo suderinti tvirtovės kaip paminklo ir tvirtovės kaip muziejaus funkcijas. Manau, nesuklysiu pasakęs, jog tas bjaurus jausmas kamavo ne mane vieną. Tai, ką dabar muziejaus lankytojai vertina kaip savaime suprantamą dalyką, gimė skausmingai ir ne iš karto. Tik pamažu susiformavo teisingas požiūris į muziejų tvirtovėje, tik keičiant, taisant ir pergalvojant nusistovėjo protingas lankytojo ir architektūros paminklo interesų santykis.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų