<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

 

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2005 m. Nr. 1–2 / Rytai–Vakarai

RINKINIAI
Persiški eksponatai karamikos rinkiniuose
 
Alvyra ZAGRECKAITĖ
Trakų istorijos muziejaus Karaimikos skyrius
 

Peleninė iš S.Šapšalo kolekcijos.
XIX a. pab.
 

Iranas (Persija), išsidėstęs pietvakarinėje Azijos kontinento dalyje, vienas seniausių pasaulinės civilizacijos židinių. Žiloje senovėje šalis buvo apgyventa įvairių neiranietiškos kilmės genčių. Ankstyviausios karalystės (valstybės užuomazgos) buvo Elam‘o ir Man‘os karalystės. Pirmųjų iranietiškų genčių migracijos į Vidurinius Rytus išvakarėse didžioji šiuolaikinio Irano teritorijos dalis buvo užkariauta senovės asirų. II a. pr.m.e. pab. – I m.e.a. pr. čia apsigyveno senovės iraniečių protėviai. Pirmoji valstybė, įkurta iranietiškų genčių, buvo Midijos karalystė. 673 m. pr.m.e. Midijos gentys, suvienytos vado Kaštariti, sukilo prieš asirus, o netrukus Midijos karalystė tapo didele Vid. Rytų valstybė. Naujas Midijos valdovas Kiaksar’as (nuo 625 m.pr.m.e), sumušė skitus, pavergė persus ir įkūrė vieningą valstybę (sostinė Ekbatanach‘as). Antroji valstybė buvo įkurta senovės persų – Achemenidų, kurie, vadovaujami Kuruš’o, užkariavo Midiją (550 m. per.m.e) ir sukūrė galingą imperiją. Per karą su graikais (334 m. pr.m.e.) Achemenidų valstybė buvo sutriuškinta Aleksandro Makedoniečio, tačiau po kelių šimtmečių Irano valstybingumas buvo atkurtas. Naujos iranietiškos valstybės įkūrėjai (250 m. pr.m.e) buvo parnai, kuriuos 224 m. pr.m.e. pakeitė Sasanai, įkūrę Sasanidų imperiją. Dėl Sasanidų pralaimėjimo (637-642 m.) arabams – musulmonams, didžioji krašto gyventojų dalis buvo suislaminta.
VIII – IX a. prasidėjo kova už išsilaisvinimą iš Arabų kalifato, tačiau ši Irano politinio atgimimo tendencija nebuvo ilgalaikė. Tiurkų ekspansijos grėsmė, kilusi imperijai dar valdant Sasanidams, išaugo. Vėlesniais amžiais tiurkų genčių (ogūzų, kipčiakų) veržimasis į Iraną ypač padažnėjo ir baigėsi mongolų užkariavimais ir Ilchanidų valstybės (1256-1353) susikūrimu. Mongoliškąjį XIII-XIV a. laikotarpį pakeitė Timuridų (XV a.), Sefevidų (XVI –XVIII a.), vėliau Afšarų (XVIII a. 3-4 deš.), Zendų (XVIII a. II pusė) ir Kadžarų (XVIII pab.) valdymas. Kiekviena valdančioji dinastija paliko gilų pėdsaką Irano meninėje kultūroje. Valdant Timuridams suklestėjo knygų miniatiūra, prie Sefevidų – kilimų audimas, monumentalioji ir lako tapyba, Afšarų valdymo metu išaugo susidomėjimas portretine tapyba aliejiniais dažais, kuri ypač populiari buvo valdant Kadžarams.

Lėkštė iš S. Šapšalo kolekcijos. XIX a.
 

Filologijos mokslų daktaras Seraja Šapšalas (1873-1961), yra ir karaimų tautos muziejaus Trakuose iniciatorius. Po Sankt Peterburgo universiteto baigimo (1901 m.) buvo paskirtas dirbti Persijoje (nuo 1935 m. – Iranas). Savo pranešime, skaitytame 1958 m. TSRS mokslų akademijos, Rytų kalbų instituto Leningrado skyriaus ir Leningrado valstybinio universiteto Rytų kalbų fakulteto organizuotoje mokslinėje sesijoje, skirtoje garsaus iranisto Valentino Žukovskio (1858-1918) atminimui, jis rašė: „Baigęs universitetą, 1901 m. sausyje pagal V. A. Žukovskio rekomendaciją aš gavau paskyrimą į Tebrizą (Š.Persiją), kur turėjau dėstyti rusų kalbą“[i]. Persijos vyriausybei pasiūlius, S. Šapšalas ėmė dėstyti rusų kalbą prestižinėje „Lukmanijos“ mokykloje Tebrize, jis mokė ir Irano šacho įpėdinį Mochamed-Ali-Mirza Kadžarą.[ii]
XX a. pr. Persija buvo valdoma Mozafar ad Din šacho Kadžaro (1896-1906), tačiau jau nuo XIX a. pr. šalis buvo iš dalies praradusi savarankiškumą, ji pateko į galingų kolonijinių Europos valstybių (Anglijos, Rusijos, Prancūzijos), siekusių politinio ir ekonominio įsitvirtinimo Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, interesų sferą.
Stengdamiesi išsaugoti teritorijas, Kadžarai ryžosi karui su Rusija ir Anglija, kurios šių kolonijinių karų metu priartėjo prie Persijos sienų. Kadžarai nesugebėjo pratęsti didžiojo kario Nadir-šacho[iii] užkariavimų istorijos ir atsikirsti Rusijos ir Anglijos ekspansijai. Pralaimėjusi Rusijai ir Anglijai, XIX a. Persija neteko dalies žemių, patyrė didelių finansinių ir ekonominių nuostolių. Nors įvairiomis reformomis buvo bandoma įveikti krizę ir socialinį bei ekonominį atsilikimą, nei viena reforma XIX a. nebuvo iki galo įgyvendinta, bet visgi jos prisidėjo prie šalies modernizavimo.
Prekybinių ir ekonominių ryšių su Europos valstybėmis ir kolonijinėmis valdomis išplėtimas neigiamai atsiliepė krašto gyventojų daugumai, ypač amatininkams ir smulkiesiems prekeiviams. Visgi tai turėjo ir teigiamo poveikio: Persijos įtraukimas į pasaulinę rinką sustiprino prekinės žemdirbystės (medvilnė, opiumas, tabakas) vystimąsi, buvo uždrausta vergų prekyba Persijos įlankos zonoje ir Kaspijos jūros pietryčių pakrantėje.
XIX a. pab. kolonijinių valstybių, ypač Anglijos ir Rusijos, ekspansija sustiprėjo. Nors ši savotiška konkurencija padėjo Persijai išsaugoti savo valstybingumą ir formalią nepriklausomybę, XX a. pr. šalis jau buvo tapusi pusiau kolonija.

Lėkštės fragmentas su persų gyvenimo scenomis iš nuotraukų

Tokia krašto padėtis buvo S. Šapšalui įsikūrus Tebrize. Jis studijavo Persijos istoriją, rinko įvairaus pobūdžio tekstus Irano azerbaidžaniečių kalba, kolekcionavo rankraščius ir miniatiūras, o vėliau ir musulmoniškas ikonas, vaizduojančias tikratikių valdovą šventąjį Ali (VII a.). Tokios ikonos, paplitusios visoje Persijoje, nuo XIX a. vid. buvo saugomos specialioje kambario sienos nišoje, uždengtos audiniu ir atidengiamos tik ypatingomis progomis (pvz., per pavasario lygiadienio Nourus[iv] šventę). Pagal persų padavimą pirmoji Ali ikona atsirado valdant Sefevidų dinastijai[v], kai šacho Abbas‘o (1587–1628 ) įsakymu dvaro dailininkas pirmą kartą atvaizdavo šį šventąjį ant drobės.
Daugumai XX a. pr. iranistų šiitų ikonų egzistavimas nebuvo žinomas. S.Šapšalas mini matytus musulmonų šventųjų atvaizdus, Azerbaidžane, Kazvine, Teherane tapytus ant drobės, medžio, popieriaus ir stiklo.[vi]
1905 m. Teherane įsigytą ikoną, kur atvaizduotas ne tik Ali, bet ir jo sūnūs imamai Chasanas ir Chuseinas, jis padovanojo Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakulteto Rytų muziejui. Vėliau jo musulmoniškų ikonų rinkinys[vii] buvo pristatytas monografijoje, išspausdintoje lenkų kalba Vilniuje, 1934 m.[viii]

Plunksninė iš S.Šapšalo kolekcijos.
XIX a.
 

Mirus Mozafar ad Dinui, sostą paveldėjo jo sūnus, Azerbaidžano valdytojas, Mochamedas Ali (1907–1909). Kartu su savo auklėtiniu į Teheraną atvyko ir S.Šapšalas. Rusų keliautojas N.Mamontovas, 1908 m. lankęsis Persijoje ir Teherane bendravęs su S.Šapšalu, apibūdina jį kaip asmeninį Mochamedo Ali-šacho draugą ir įtakingą dvariškį.[ix] Turėdamas didelių galimybių, S.Šapšalas tęsė kolekcijų kaupimą. Lankydamasis persų namuose, krautuvėlėse ir turguje, jis pastebėjo krikščioniškų ikonų, vietinės gamybos audinių su Dievo Motinos ir kūdikio atvaizdais; tokius piešinius dar matė atvaizduotus ir ant kaljano vidurinės dalies bei plunksninių–kalamdan’ų[x]. Plunksninės, būtinos raštingiems žmonėms, buvo vertinamos ir kaip meno kūriniai. XVI-XVII a. lako tapyba puošti buitiniai daiktai buvo gaminami rūmų dirbtuvėse ir naudoti tik labai turtingų žmonių, o XVIII–XIX a. jie tapo populiarūs ir tarp miestiečių. Turguje (Širazas, Teheranas, Tebrizas) atsirado parduotuvių-dirbtuvių, tenkinančių viduriniojo sluoksnio gyventojų poreikius. Turgaus amatininkų gaminiai skyrėsi nuo rūmų meistrų gaminių atlikimo, dažų bei lako kokybe. D‘Aleman (D‘Allemagne) 1911 m. rašė, kad plunksninės Persijoje kainuoja nuo 500 iki 1000 frankų, bet turguje galima gauti ir už 1 kraną[xi]. Viena tokia plunksninė iš S.Šapšalo rinkinių saugoma Trakų istorijos muziejuje. Tai puikus lako tapybos pavyzdys. Dirbinius (papjė mašė, rečiau – iš medžio) meistrai gruntuodavo, tapydavo guašu ar akvarele, po to padengdavo keliais skaidraus lako sluoksniais, kurį persai gamindavo iš spygliuočių medžių (dažniausiai iš sandarako) smalos, virindami su įvairiais aliejais (paprastai – linų). Lako tapyba, atsiradusi Kinijoje dar pr. m. e., paplito Japonijoje ir kitose Tolimųjų Rytų šalyse, o apie XV a. - ir Vidurio Rytuose. Tokia tapyba buvo puošiami tualetinių veidrodžių dėklai, knygų viršeliai, dėžutės12. Persijoje lako tapyba ypač išpopuliarėjo valdant Sefevidams (1503–1736).
Plunksninė iš S.Šapšalo rinkinių verta dėmesio ne tik dėl meistriškos tapybos, bet ir dėl atvaizduotos šventosios šeimos.

S. Šapšalas Persijos generolo adjutanto uniforma 1906 m.
 

Nors manoma, kad islamas draudžia vaizduoti gyvas būtybes, musulmoniškame mene jų galima rasti daugybę. Jie neleistini kulto pastatuose ar Korano puošyboje, bet plačiai naudojami pasilinksminimų vietose. Taigi jie yra susiję su valdančiosios klasės buitimi ir puotų kultūra. Su turtu ir prabanga susijusi ir knygų miniatiūra.
Valdant Nadir-šachui (Afšaras), laikantis senųjų tradicijų, buvo ištapytos jo rūmų Mešchede, Isfahane ir kt. miestuose, sienos. XVIII-XIX a. Persijoje susiformavo portretų tapyba. Yra išlikę daug Afšarų, Zendų, Kadžarų dinastijų atstovų portretų. Po Aga Muchamedo mirties (1797 m.) Iraną pradėjo valdyti jo sūnėnas Baba-chanas (valdė iki 1834 m.), pasivadinęs Fatch Ali-šachu[xii].
Be išlikusių jo portretų, yra žinomas 1823 m. iškaltas uolų reljefas (prie įvažiavimo į Širazą), vaizduojantis Fatch Ali-šacho medžioklės scenas ir karališką teismą, kur valdovas atvaizduotas princų apsuptyje.
„Vidurinių klasių“ pasaulyje gyvų būtybių vaizdavimas taip pat buvo priimtinas, jis tapo ornamento dalimi. Ornamentas įjungė gyvūnus, vėliau – raitelių, medžiotojų figūras, puotaujančius dvariškius.
Populiarūs buvo ir indai, kuriems meistrai suteikdavo gyvūnų formas. Jie pagyvindavo ir papuošdavo aplinką, vaišių „stalą“ sėdint ant kilimo.
Šiuo metu Trakų istorijos muziejaus karaimikos rinkiniuose sukaupta daugiau kaip 1000 eksponatų. Tarp jų yra ir keletas persiškosios S.Šapšalo kolekcijos daiktų. Didžioji jo kolekcijos dalis, sudariusi pirmosios karaimų etnografinės parodos (1967) pagrindą, saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kur lankytojai gali susipažinti ir su persiškais eksponatais.
 
 
Literatūros sąrašas
 
А.С.Алиев. История Ирана. ХХ век. Москва, 2004.
Персидская живопись и рисунок XV–XIX веков в собрании Эрмитажа. Каталог выставки. А.Т.Адамова. С. Петербург, 1996.
Очерки по истории русского востоковедения. Cборник V. Москва, 1960.
Н.П Мамонтов. Очерки современной Персии. С. Петербург, 1909.

 

[i] Очерки по истории русского востоковедения, сбоpник V, Памяти В. А. Жуковского. Москва, 1960, 131cт.
[ii] Kadžarai priklausė tiurkų (azerbaidžaniečių) gentims, gyvenusioms Giandžino, Karabacho, Erivano vietovėse, Mazenderane ir Merve. Tai klajoklių genčių didikai, dėję didelių pastangų centralizuotai valstybei sukūrti. Vienas Kadžarų iš Mazenderano Aga Mochamed–chanas (1778 – 1797) buvo naujos valstybės su sostine Teheranu įkūrėjas. Irano Kadžarai valdė Persiją iki 1925m.
[iii] Nadir- šachas Afšaras (1736–1747), išlaisvinęs šalį nuo afganų užkariautojų ir turkų bei pelnęs didžiojo karvedžio šlovę dar iki karūnavimo, ypač garsus savo pergalingu žygiu į Indiją 1739m., kuris baigėsi Didžiųjų Mogolų (1526–1858) sutriuškinimu ir jų sostinės Delio, paėmimu. Pasakiški lobyno turtai pateko į nugalėtojo rankas.
[iv] Nourus (Krymo totoriai vadina Navrez) – senovinė musulmonų naujųjų metų ir pavasario pradžios šventė, švenčiama dažniausiai kovo 21 d. (pavasario lygiadienio dieną). Tą dieną, iš ryto, mergaitės ir berniukai grupėmis vaikščiodavo po namus, dainuodami dainas apie Navrezą. Mergaitės, snieguolėmis puoštais plaukais, būdavo aprengtos žalios spalvos šventinėmis suknelėmis, berniukai – žalios spalvos marškiniais arba užsirišdavo ant kaklo žalios spalvos skarelę, simbolizuojančią gamtos atbudimą. Viena iš mergaičių nešdavo šakelę, papuoštą kaspinais ir snieguolių žiedais.
[v] Valdant Sefevidams (XVI – XVIIa.) Iranas ėmė oficialiai išpažinti Šiizmą (islamo atšaka).
[vi] Восточный сборник. Издание общества русских ориенталистов. Книга 1/ Мусульманские святые вь художественном изображении шиитов Персии. С. М. Шапшал. СПб. 1913, 10 ст.
[vii] Po S. Šapšalo mirties, jo testamento vykdytojai 1962 m. Ermitažui perdavė 78 sidabrines rytietiškas monetas ir šiitų ikonų kolekciją. Сообщение Гос. Эрмитажа. XX VII / Новые поступления. Посмертный дар профессора С. М. Шапшала, M.- Л. 1966, 110-111cт.
[viii] Szapszal S. Wybrazenia swiętych muzulmanskich a wplywy ikonograficzne katolickie w Persiji. Wilno, 1934, 62 plk., XXI tablica
[ix] Мамонтов Н. П. Очерки современной Персии С. Петербург, 1909, 56 ст.
[x] Kalamdanas – persiška plunksninė nendrinėms plunksnoms ir rašalinei. Книга 1/ Мусульманские святые в художественном изображении шиитов Персии. С. М. Шапшал. СПб. 1913, 6 ст
[xi] Kranas – 2 rusiškos grivinos (20 rusiškų kapeikų, XX a.pr.), 2 kranai – 40 kapeikų.
12 Адамова А .Т. Персидская живопись и рисунок XV- XIX веков в собрании Эрмитажа. С. Петербург, 1996, 61- 62 ст.
     13 Fatch-Ali-šachas, B.Semino, karo inžinieriaus, tarnavusio Irane (XIX a. I pusė) duomenimis, turėjo gausią šeimą: 57 sūnus, 26 žentus, rašė eilėraščius. Jo „Divanas“ kartu su kitomis dovanomis 1829 m. buvo į Sankt Peterburgą atvežtas Chozrov-mirzos, atvykusio su atsiprašymo misija po įgalioto ministro-rezidento A.Gribojedovo nužudymo.
Fatch Ali-šachas savo dvare įvedė tradiciją nešioti ilgas barzdas ir ilgus iškilmių drabužius. (Персидская живопись и рисунок XV- XIX веков., А .Т.Адамова, С. Петербург, 1995 г., c.c. 37- 39).
 
Peleninė iš S.Šapšalo kolekcijos. XIX a. pab.
Lėkštė iš S.Šapšalo kolekcijos. XIX a.
Lėkštės fragmentas su persų gyvenimo scenomis iš nuotraukų
Plunksninė iš S.Šapšalo kolekcijos. XIX a.
S.Šapšalas Persijos generolo adjutanto uniforma 1906 m.
[1] Очерки по истории русского востоковедения, сбоpник V, Памяти В. А. Жуковского. Москва, 1960, 131cт.
[1] Kadžarai priklausė tiurkų (azerbaidžaniečių) gentims, gyvenusioms Giandžino, Karabacho, Erivano vietovėse, Mazenderane ir Merve. Tai klajoklių genčių didikai, dėję didelių pastangų centralizuotai valstybei sukūrti. Vienas Kadžarų iš Mazenderano Aga Mochamed–chanas (1778 – 1797) buvo naujos valstybės su sostine Teheranu įkūrėjas. Irano Kadžarai valdė Persiją iki 1925m.
[1] Nadir- šachas Afšaras (1736–1747), išlaisvinęs šalį nuo afganų užkariautojų ir turkų bei pelnęs didžiojo karvedžio šlovę dar iki karūnavimo, ypač garsus savo pergalingu žygiu į Indiją 1739m., kuris baigėsi Didžiųjų Mogolų (1526–1858) sutriuškinimu ir jų sostinės Delio, paėmimu. Pasakiški lobyno turtai pateko į nugalėtojo rankas.
[1] Nourus (Krymo totoriai vadina Navrez) – senovinė musulmonų naujųjų metų ir pavasario pradžios šventė, švenčiama dažniausiai kovo 21 d. (pavasario lygiadienio dieną). Tą dieną, iš ryto, mergaitės ir berniukai grupėmis vaikščiodavo po namus, dainuodami dainas apie Navrezą. Mergaitės, snieguolėmis puoštais plaukais, būdavo aprengtos žalios spalvos šventinėmis suknelėmis, berniukai – žalios spalvos marškiniais arba užsirišdavo ant kaklo žalios spalvos skarelę, simbolizuojančią gamtos atbudimą. Viena iš mergaičių nešdavo šakelę, papuoštą kaspinais ir snieguolių žiedais.
[1] Valdant Sefevidams (XVI – XVIIa.) Iranas ėmė oficialiai išpažinti Šiizmą (islamo atšaka).
[1] Восточный сборник. Издание общества русских ориенталистов. Книга 1/ Мусульманские святые вь художественном изображении шиитов Персии. С. М. Шапшал. СПб. 1913, 10 ст.
[1] Po S. Šapšalo mirties, jo testamento vykdytojai 1962 m. Ermitažui perdavė 78 sidabrines rytietiškas monetas ir šiitų ikonų kolekciją. Сообщение Гос. Эрмитажа. XX VII / Новые поступления. Посмертный дар профессора С. М. Шапшала, M.- Л. 1966, 110-111cт.
[1] Szapszal S. Wybrazenia swiętych muzulmanskich a wplywy ikonograficzne katolickie w Persiji. Wilno, 1934, 62 plk., XXI tablica
[1] Мамонтов Н. П. Очерки современной Персии С. Петербург, 1909, 56 ст.
[1] Kalamdanas – persiška plunksninė nendrinėms plunksnoms ir rašalinei. Книга 1/ Мусульманские святые в художественном изображении шиитов Персии. С. М. Шапшал. СПб. 1913, 6 ст
[1] Kranas – 2 rusiškos grivinos (20 rusiškų kapeikų, XX a.pr.), 2 kranai – 40 kapeikų.
12 Адамова А .Т. Персидская живопись и рисунок XV- XIX веков в собрании Эрмитажа. С. Петербург, 1996, 61- 62 ст.
     13 Fatch-Ali-šachas, B.Semino, karo inžinieriaus, tarnavusio Irane (XIX a. I pusė) duomenimis, turėjo gausią šeimą: 57 sūnus, 26 žentus, rašė eilėraščius. Jo „Divanas“ kartu su kitomis dovanomis 1829 m. buvo į Sankt Peterburgą atvežtas Chozrov-mirzos, atvykusio su atsiprašymo misija po įgalioto ministro-rezidento A.Gribojedovo nužudymo.
Fatch Ali-šachas savo dvare įvedė tradiciją nešioti ilgas barzdas ir ilgus iškilmių drabužius. (Персидская живопись и рисунок XV- XIX веков., А .Т.Адамова, С. Петербург, 1995 г., c.c. 37- 39).

 

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13