„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2005 m. Nr. 1–2 / Rytai–Vakarai

NAUJI MUZIEJAI, EKSPOZICIJOS

Dominikonų vienuolyno koplyčioje − sakralinio meno ekspozicija

 

Irena SENULIENĖ

Trakų istorijos muziejus

 

Restauruota dominikonų vienuolyno koplyčia Pusiasalio pilies teritorijoje. V. Neliubino nuotr.

Šiandieninė Europa neįsivaizduojama be kultūros, ilgus šimtmečius puoselėtos vienuolynuose. Vienuoliai perrašinėdavo knygas, klausydavo išpažinčių, mokydavo, patardavo dvasiniuose dalykuose. Iš vienuolynų po apylinkes dažnai plisdavo agrokultūrinės naujovės, kulinariniai receptai ir medicinos žinios. Vienuoliai buvo svarbiausi krikščioniškosios kultūros skleidėjai ir Lietuvoje. Kaip misionierius Lietuvoje lankėsi dominikonų vienuolis palaimintasis Vitas, dalyvavęs Mindaugo krikšto (1251) ir vainikavimo (1253) apeigose. Jis 1254 m. buvo konsekruotas pirmuoju Lietuvos vyskupu, tačiau dėl pagoniškos reakcijos 1255 m. turėjęs trauktis iš Lietuvos. Iš Lietuvos išstumti dominikonai tvirtinosi Rusioje, su kurios žemėmis jų misijos ir net konventai atsidurdavo Lietuvos valstybėje.

Pamokslininkų arba dominikonų ordinas įkurtas šv. Dominyko Guzmano 1215 m. Tulūzoje (Pietų

Prancūzija). Dominikonai buvo kontempliatyvus ir aktyvus ordinas. Jie pirmieji gavo teisę be jokio leidimo visur sakyti pamokslus, klausyti išpažinčių, savo kapinėse laidoti pasauliečius. Dominikonai buvo šv. Rožinio brolijos steigėjai, Kryžiaus kelio stočių (Kalvarijų) pradininkai. Daugiausia dominikonų vienuolynų įsteigta XVII a. 1647 m. įkurta Lietuvos dominikonų šv. Angelo Sargo provincija, kurios būstinė buvo šv. Dvasios bažnyčia Vilniuje.

Ekspozicijos atidarymo metu. Iš kairės: Trakų parapijos bažnyčios monsinjoras V. Rūkas ir Trakų istorijos muziejaus direktorius V. Poviliūnas. L. Valužienės nuotr.

Įkurdinti dominikonų vienuolius Trakuose sumanė Trakų vaivada Marcijonas Oginskis. Jo iniciatyva ir 1678 m. Seimo nutarimu buvo nuspręsta dominikonams atiduoti Pusiasalio pilį. Kadangi nauji Trakų vaivados ir bajorai priešinosi Seimo nutarimui, po ilgų susirašinėjimų dominikonai į pilį buvo įleisti tik 1768 m., pasižadėję pastatyti Pusiasalio pilies teritorijoje pastogę seimeliams, įrengti žemės ir pilies teismų aktams laikyti archyvą. Pirmiausia dominikonai pilyje 1779 m. pradėjo statyti mūrinę bažnyčią (projekto autorius nežinomas). Įvairiuose darbuose minimos kelios pavardės asmenų, susijusių su bažnyčios statyba: architektas A.Kosakovskis, dominikonas architektas A.Javorovskis bei Vilniaus akademijos architektūros profesorius M.Knakfusas. 1812 m. karo metu labai nukentėjo visi vienuolyno pastatai, ūkis suiro. Nebaigtos statyti bažnyčios liekanos stovėjo iki 1822 m. Tuo metu vienuolyno prioras buvo Liudvikas Glovickis iš Sokolkos, kiti 6 vienuoliai kilę iš Žemaitijos. L.Glovickio rūpesčiu bažnyčios šoninės navos perstatytos į bažnytėlę (dėl mažo tūrio dažnai vadinama koplyčia) ir vienuolyną. Koplyčia, įrengta kairiojoje bažnyčios navoje, buvo 22 uolekčių ilgio ir 13 pločio, pašventinta 1822 m. rugpjūčio 4 dieną Šv. Mykolo Arkangelo vardu. Koplyčioje buvo įrengti trys altoriai: didysis altorius – medinis, o šoniniai altoriai iliuziškai tapyti ant sienų su Šv. Mykolo Arkangelo, Šv. Vincento Ferariečio ir Švč. Mergelės Marijos paveikslais.

Dešiniojoje nebaigtos statyti bažnyčios navoje 1823 m. įrengtas dviaukštis dviejų korpusų vienuolynas, kuriame buvo 11 celių, reflektorius, virtuvė ir zakristija. Konvento dokumentuose užfiksuota, kad tada Trakuose gyveno 15 vienuolių. Prie vienuolyno veikė mokykla, kurioje dėstė teologijos mokslų profesorius, vienuolyno vyresnysis Liudvikas Glovickis ir dar 7 tėvai dominikonai.

Po 1863 m. sukilimo prasidėjus represijoms, 1864 m. vasarą dominikonų vienuolynas buvo uždarytas. Pretekstas − jame likę tik 3 vienuoliai. Jie buvo perkelti į Paparčius. Uždarius vienuolyną, buvo uždaryta ir vienuolyno koplyčia. Po uždarymo vienuolyno pastatai rekonstruoti, juose įsikūrė įvairios įstaigos. Vienuolyno pastatuose carinės Rusijos metais buvo įsikūrusi slaptoji policija, lenkų valdymo laikotarpiu – pasienio policija. 1944 m. sovietinė valdžia buvusio dominikonų vienuolyno patalpose įrengė NKVD kalėjimą, vėlesniais sovietiniais metais čia buvo milicija, vietinis KGB skyrius.

1990 metais iš dalies restauruotose buvusio dominikonų vienuolyno patalpose įsikūrė Trakų istorijos muziejaus administracija.

Koplyčios interjeras, labai nukentėjęs po vienuolyno uždarymo, baigtas restauruoti 2004 metais ir darniai papildė dar nebaigtą restauruoti vienuolyno ansamblį. Koplyčioje restauruoti sieniniai altoriai, langus puošia religinio siužeto vitražai, kuriuos sukūrė dailininkai Daina ir Artūras Rimkevičiai. Po koplyčia yra restauruotas rūsys.

Vyskupo kasapanka. XVI a. I p. Šiaurės Italijos dirbtuvės. L. Valuzžienės nuotr.

Trakų istorijos muziejus restauruotose patalpose įrengė sakralinio meno ekspoziciją, kuri atidaryta 2005 metų birželio 10 d. Ekspozicijos pagrindu tapo muziejaus rinkiniuose sukaupta gausi įvairių epochų bažnytinių indų, relikvijorių, monstrancijų, kitų bažnyčios dekorui ir apeigoms naudojamų liturginių reikmenų kolekcija. Seniausia iš bažnytinių indų ekspozicijoje – taurė, datuojama 1633 m., pagaminta Vilniaus auksakalių cecho meistro. Didelės meninės ir istorinės vertės  vėlyvojo renesanso epochos reprezentacinis baldas yra kasapanka (suolas-dėžė), sprendžiant iš herbo, priklausęs vyskupui. Šio baldo ornamentinis dekoras ir jo archajiškumas leidžia manyti, kad kasapanka pagaminta XVI a. I pusėje Šiaurės Italijos dirbtuvėse. Šalia liturginių reikmenų eksponuojami bažnyčių ir vienuolynų spaudai. Praeityje spaudai buvo gaminami kruopščiai ir apgalvotai, kai kuriuos jų raižė auksakaliai  bei graveriai, kartais ir vienuoliai. Kai kada spaudo ikonografijoje akcentuojamas vienuolyno įkūrėjas. Unikalus šiuo aspektu eksponatas – Trakų dominikonų vienuolyno spaudas su vienuolijos įkūrėjo šv. Dominyko atvaizdu, datuojamas 1709 metais. Koplyčios sienas puošia XIX a. dailininkų šventųjų paveikslai, kuriuos maloniai paskolino Šiaulių „Aušros“ muziejus.

„Tikimės, kad naujoji ekspozicija, įrengta dominikonų vienuolyno koplyčioje, taps nauju visuomenės traukos objektu ir padės supažindinti lankytojus su nepelnytai pamiršta Trakų Pusiasalio pilimi bei jos garbinga praeitimi“, − viliasi Virgilijus Poviliūnas, Trakų istorijos muziejaus direktorius.