<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

 

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2005 m. Nr. 1–2 / Rytai–Vakarai

PARODŲ SALĖSE
Stanislavo Horno-Poplavskio sugrįžimas
 
Dr. Vaida ŠČIGLIENĖ
Vilniaus dailės akademijos muziejus
 
2005 m. sausio 12 – balandžio 1 dienomis Vilniaus dailės akademijos A. ir A. Tamošaičių galerijoje „Židinys“ eksponuota Vilniaus dailės akademijos muziejaus ir Sopoto valstybinės meno galerijos parengta skulptūrų paroda „Stanisław Horno-Popławski 1902–1997. Meno kelias – Kelio menas“ iš Lenkijos muziejų rinkinių.
 

S. Horno-Poplavskio kūrybos parodos atidarymo akimirka. V. Jankausko nuotr.
 

Ši tarptautinė paroda turi ilgą istoriją. 2002 m. ją parengė Sopoto valstybinė meno galerija. Mat S. Horno-Poplavskis buvo susijęs su Sopotu: nuo 1949 m. jis čia gyveno ir kūrė iki gyvenimo pabaigos. Paroda buvo skirta menininko šimtųjų gimimo metinių proga. Eksponuotos 54 skulptūros, apimančios visą autoriaus kūrybinį laikotarpį. Norėjosi parodyti visą jo kūrybos spektrą, tad surinkti kūriniai iš 16 Lenkijos muziejų bei privačių kolekcijų.  Parodos kuratorė skulptorė, menotyrininkė Dorota Grubba specialiai šiai parodai parengė albumą–monografiją „STANISŁAW HORNO-POPŁAWSKI. MENO KELIAS – KELIO MENAS“ (išleido Sopoto valstybinė meno galerija). Paroda apkeliavo 12 muziejų, galerijų, šiuolaikinio meno centrų. Lenkijoje buvo eksponuota Sopote, Torūnėje, Slupske, Oronske, Ščecine, Fromborke, Kališe, Varšuvoje (Nacionaliniame muziejuje bei Varšuvos nacionalinės operos ir teatro muziejuje), vėliau buvo perkelta į Lvovo miesto muziejų, Odesos meno muziejų. Tryliktąjį kartą ši kilnojamoji paroda atidaryta Vilniuje Varšuvos Adomo Mickevičiaus instituto Tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo centro, Sopoto valstybinės meno galerijos, Sopoto miesto tarybos  ir Vilniaus dailės akademijos rūpesčiu.

S. Horno-Poplavskio kūrybos parodos atidarymo akimirka. V. Jankausko nuotr.

Vilniaus dailės akademijos muziejuje paroda sukomplektuota ir surengta atsižvelgiant į S. Horno-Poplavskio kūrybos šaknis, mat Vilniuje prabėgo labai svarbus ir ilgas menininko kūrybinio kelio pradžios etapas. 1932–1939 m. jis gyveno ir kūrė Vilniuje, dėstė skulptūrą Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete. 1932–1935 m. jis buvo profesoriaus Boleslovo Balzukevičiaus skulptūros dirbtuvėje asistentas-instruktorius, kurį laiką, prieš perimant (1936 m.) dirbtuvę Henrikui Kunai, – tikrasis jos vadovas, o 1937–1939 H. Kuno padėjėjas. Nuo 1932 m. buvo Vilniaus dailininkų draugijos narys. Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą Oflag II C Woldenberg, kur 1939 m. įkūrė garsias dirbtuves. Nuo 1945 m. jo kūrybinis kelias siejamas su Lenkijos dailės gyvenimu. Skulptorius tapo visuotinai pripažintu menininku ne tik Lenkijoje, bet ir visame pasaulyje.
Nemenkas menininko kūrybinis palikimas saugomas ir Lietuvoje − Lietuvos dailės muziejuje,  Vilniaus dailės akademijos muziejuje, viešosiose erdvėse, Lietuvos bažnyčiose. Mat gyvendamas Lietuvoje skulptorius restauravo Vilniaus architektūros paveldą (tarp jų ir Aušros vartus), sukūrė altoriaus figūras Trinitorių bažnyčiai Antakalnyje, vyskupo Bandurskio antkapinį paminklą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, figūras bažnyčioms Arnionyse, Rūdiškėse, šv. Jono Nepomuko skulptūrą Trakuose, bareljefą Rotušei ir kt. Didelio pripažinimo sulaukė S. Horno-Poplavskio vilnietiško

S. Horno-Poplavskio kūrybos parodos atidarymo akimirka. V. Jankausko nuotr.
 

laikotarpio kameriniai kūriniai  ir monumentalios skulptūros. Parodoje buvo eksponuojami ir ketvirtojo dešimtmečio kūriniai, sukurti Vilniuje ir susiję su miesto istorija, tačiau dabar saugomi Lenkijos muziejų rinkiniuose. Vienas jų – Hadasos Gurevič-Grodskos portretas (1933, bronza, Varšuvos nacionalinis muziejus) – dailininkės, garsėjusios nepaprastu grožiu ir laikytos vienos žavingiausių to meto Vilniaus moterų. Antrojo pasaulinio karo metais ji gyvenusi Panerių gete. Nepasinaudojusi galimybe pabėgti, ji savo noru pasiliko gete ir buvo nužudyta kartu su motina. Kitas kūrinys – Placydos Siedleckos-Bukovskos portretas (1933, bronza, Varšuvos nacionalinis muziejus) – vienas ankstyviausių jo darbų. Pavaizduota dailininkė buvo ištekėjusi už Vilniaus architekto Stanislavo Bukovskio.
Paroda apžvelgia visą garsaus skulptoriaus kūrybą, kartu iliustruoja, kaip ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu suformuotas braižas, vilnietiškoji tradicija buvo tęsiama lenkiškame kontekste.
Ši paroda buvo ne tik galimybė pirmą kartą Lietuvoje pamatyti beveik visą menininko kūrybą, bet ir paskata tęsti  tyrinėjimus.

 

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13