„LIETUVOS
MUZIEJAI“ 2005 m.
Nr. 1–2 /
Rytai–Vakarai
-
PARODŲ SALĖSE
-
Stanislavo
Horno-Poplavskio sugrįžimas
-
-
Dr. Vaida ŠČIGLIENĖ
-
Vilniaus
dailės akademijos muziejus
-
-
2005 m.
sausio 12 – balandžio 1 dienomis Vilniaus dailės akademijos A. ir A.
Tamošaičių galerijoje „Židinys“ eksponuota Vilniaus dailės akademijos
muziejaus ir Sopoto valstybinės meno galerijos parengta skulptūrų
paroda „Stanisław Horno-Popławski 1902–1997. Meno kelias – Kelio menas“
iš Lenkijos muziejų rinkinių.
-
|
S. Horno-Poplavskio
kūrybos parodos atidarymo akimirka. V. Jankausko nuotr.
|
- Ši
tarptautinė paroda turi ilgą istoriją. 2002 m. ją parengė Sopoto
valstybinė meno galerija. Mat S. Horno-Poplavskis buvo susijęs su Sopotu:
nuo 1949 m. jis čia gyveno ir
kūrė
iki gyvenimo pabaigos. Paroda buvo skirta menininko šimtųjų gimimo
metinių proga. Eksponuotos 54 skulptūros, apimančios visą autoriaus
kūrybinį laikotarpį. Norėjosi parodyti visą jo kūrybos spektrą, tad
surinkti kūriniai iš 16 Lenkijos muziejų bei privačių kolekcijų.
Parodos kuratorė skulptorė, menotyrininkė Dorota Grubba specialiai šiai
parodai parengė albumą–monografiją „STANISŁAW HORNO-POPŁAWSKI. MENO
KELIAS – KELIO MENAS“ (išleido Sopoto valstybinė meno galerija). Paroda
apkeliavo 12 muziejų, galerijų, šiuolaikinio meno centrų. Lenkijoje buvo
eksponuota Sopote, Torūnėje, Slupske, Oronske, Ščecine, Fromborke,
Kališe, Varšuvoje (Nacionaliniame muziejuje bei Varšuvos nacionalinės
operos ir teatro muziejuje), vėliau buvo perkelta į Lvovo miesto muziejų,
Odesos meno muziejų. Tryliktąjį kartą ši kilnojamoji paroda atidaryta
Vilniuje Varšuvos Adomo Mickevičiaus instituto Tarptautinio kultūrinio
bendradarbiavimo centro, Sopoto valstybinės meno galerijos, Sopoto
miesto tarybos ir Vilniaus dailės akademijos rūpesčiu.
|
S. Horno-Poplavskio
kūrybos parodos atidarymo akimirka. V. Jankausko nuotr. |
-
Vilniaus dailės akademijos muziejuje paroda sukomplektuota ir surengta
atsižvelgiant į S. Horno-Poplavskio kūrybos šaknis, mat Vilniuje prabėgo
labai svarbus ir ilgas menininko kūrybinio kelio pradžios etapas.
1932–1939 m. jis gyveno ir kūrė Vilniuje, dėstė skulptūrą Vilniaus
Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete. 1932–1935 m. jis buvo
profesoriaus Boleslovo Balzukevičiaus skulptūros dirbtuvėje
asistentas-instruktorius, kurį laiką, prieš perimant (1936 m.) dirbtuvę
Henrikui Kunai, – tikrasis jos vadovas, o 1937–1939 H. Kuno padėjėjas.
Nuo 1932 m. buvo Vilniaus dailininkų draugijos narys. Antrojo pasaulinio
karo metais buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą Oflag II C
Woldenberg, kur 1939 m. įkūrė garsias dirbtuves. Nuo 1945 m. jo
kūrybinis kelias siejamas su Lenkijos dailės gyvenimu. Skulptorius tapo
visuotinai pripažintu menininku ne tik Lenkijoje, bet ir visame
pasaulyje.
-
Nemenkas menininko kūrybinis palikimas saugomas ir Lietuvoje − Lietuvos
dailės muziejuje, Vilniaus dailės akademijos muziejuje, viešosiose
erdvėse, Lietuvos bažnyčiose. Mat gyvendamas Lietuvoje skulptorius
restauravo Vilniaus architektūros paveldą (tarp jų ir Aušros vartus),
sukūrė altoriaus figūras Trinitorių bažnyčiai Antakalnyje, vyskupo
Bandurskio antkapinį paminklą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, figūras
bažnyčioms Arnionyse, Rūdiškėse, šv. Jono Nepomuko skulptūrą Trakuose,
bareljefą Rotušei ir kt. Didelio pripažinimo sulaukė S. Horno-Poplavskio
vilnietiško
|
S. Horno-Poplavskio
kūrybos parodos atidarymo akimirka. V. Jankausko nuotr.
|
-
laikotarpio kameriniai kūriniai ir monumentalios skulptūros.
Parodoje buvo eksponuojami ir ketvirtojo dešimtmečio kūriniai, sukurti
Vilniuje ir susiję su miesto istorija, tačiau dabar saugomi Lenkijos
muziejų rinkiniuose. Vienas jų – Hadasos Gurevič-Grodskos portretas
(1933, bronza, Varšuvos nacionalinis muziejus) – dailininkės,
garsėjusios nepaprastu grožiu ir laikytos vienos žavingiausių to meto
Vilniaus moterų. Antrojo pasaulinio karo metais ji gyvenusi Panerių gete.
Nepasinaudojusi galimybe pabėgti, ji savo noru pasiliko gete ir buvo
nužudyta kartu su motina. Kitas kūrinys – Placydos Siedleckos-Bukovskos
portretas (1933, bronza, Varšuvos nacionalinis muziejus) – vienas
ankstyviausių jo darbų. Pavaizduota dailininkė buvo ištekėjusi už
Vilniaus architekto Stanislavo Bukovskio.
- Paroda
apžvelgia visą garsaus skulptoriaus kūrybą, kartu iliustruoja, kaip
ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu suformuotas braižas, vilnietiškoji
tradicija buvo tęsiama lenkiškame kontekste.
- Ši
paroda buvo ne tik galimybė pirmą kartą Lietuvoje pamatyti beveik visą
menininko kūrybą, bet ir paskata tęsti tyrinėjimus.
|