„LIETUVOS
MUZIEJAI“ 2005 m.
Nr. 1–2 /
Rytai–Vakarai
NAUJI MUZIEJAI, EKSPOZICIJOS
-
Senosios Lietuvos
istorijos ekspozicija Lietuvos
-
nacionaliniame muziejuje
-
-
Vidas POŠKUS
-
Lietuvos
nacionalinio muziejaus Istorijos skyrius
-
|
Senosios Lietuvos istorijos ekspozicijos
fragmentas. L. Valužienės nuotr.
|
- Vienas
pagrindinių Senienų muziejaus tikslų buvo senosios Lietuvos istorijos
paveldą menančių paminklų kaupimas, saugojimas, tyrimas ir pristatymas
visuomenei. Tikėtasi, kad Senienų muziejus bus vienas atsikursiančios
LDK kultūros centrų. Deja, po 1863 m. sukilimo carinės administracijos
potvarkiais seniausia Lietuvos muziejinė įstaiga buvo reorganizuota,
dalis LDK istoriją menančių eksponatų buvo išvežta į Maskvą.
- Tik
1968 m. lapkričio 5 d. ilgamečio Istorijos ir etnografijos muziejaus
vadovo Vinco Žilėno pastangomis Naujojo arsenalo pastate buvo atidaryta
Lietuvos istorijos ekspozicija, kurioje vertingiausių eksponatų dalį
sudarė iš Rusijos Levo Vladimirovo ir Adolfo Tautavičiaus rūpesčiu
susigrąžintų vertybių dalis. Chronologiniu–istoriniu principu sudarytai
LDK ekspozicijai buvo skirtos net dvi didelės salės. Ezopo kalbos
priemonėmis krašto istorija buvo atskleista naudojantis Adolfo Šapokos
redaguotos „Lietuvos istorijos“ koncepcija ir tokiu būdu ne vienai
kartai įdiegė nesovietizuotos praeities suvokimą. Lietuvai atgavus
nepriklausomybę, brendo naujos ekspozicijos būtinybė.
- Minint
Senienų muziejaus jubiliejų buvo įrengta senosios Lietuvos istorijos
paveldą pristatanti ekspozicija. Jos autoriai – istorikas Tadas Šėma ir
menotyrininkas Vidas Poškus. Ekspozicijos dailininkė – Gražina
Pajarskaitė.
-
Charakteringus, teoriškai apibrėžtus LDK politikos ir kultūros aspektus
– valstybės ir visuomenės militariškumą, išskirtinį bajorų luomo statusą,
kultūros daugiapoliškumą – parodos rengėjai siekė pateikti unikaliais,
tik autentiškais to meto eksponatais. Dėl to buvo atsisakyta
chronologinio medžiagos pateikimo.
|
Senosios Lietuvos
istorijos ekspozicijos fragmentas. L. Valužienės nuotr.
|
-
Ekspozicija dalijama į dvi dideles dalis. Vienoje dalyje siekiama
atspindėti politinę Lietuvos valstybės raidą nuo jos susikūrimo iki
žlugimo 1795 metais. Kitoje atspindima LDK etnokonfesinė įvairovė.
Eksponatai čia dėstomi loginiais ir metaforiniais ryšiais susietomis
grupėmis. Visi jie iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių. Tai –
viduramžių archeologinė, istorinė, ikonografinė medžiaga, numizmatika,
dokumentai – iš viso per 900 vnt. eksponatų.
-
Ekspozicijoje galima išskirti
tokias temines objektų grupes: Lietuvos
valstybės kūrimasis ir pagoniškoji visuomenė; Gediminaičiai ir
Jogailaičiai; LDK amatai (didžiausias dėmesys skirtas Vilniuje
paskutiniaisiais metais aptiktiems radiniams); pirmieji renkami Abiejų
Tautų Respublikos valdovai – Henrikas Valua, Steponas Batoras; Vazų
dinastija; XVII a. pabaigos – XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos valstybės
valdovai, valstybės padalijimai; LDK administracija ir teisė; LDK karai
ir kariuomenė; LDK bajorų luomas; LDK etnokonfesinės bendruomenės (stačiatikiai,
unitai, žydai, protestantai) ir tradicinė Lietuvoje Katalikų bažnyčia.
-
Atskiros teminės grupės papildo viena kitą. Pvz., amatams skirta
ekspozicijos dalis yra komponuojama šalia pasakojimo apie Gediminaičius
ir Jogailaičius. Būtent tada, XIV a. pabaigoje – XVI a., LDK pasiekė
savo ekonominio klestėjimo viršūnę, atsivėrė Vakarų Europai. Su
Jogailaičiais giminystės ryšiais susiję švediškosios Vazų dinastijos
atstovai pristatomi greta
karams skirtos ekspozicijos dalies, nes XVII
a. Lenkijos ir Lietuvos valstybė beveik su visais kaimynais įklimpo į
ilgamečius, vienu metu trukusius karus. Greta eksponuojami LDK teisinę
situaciją liudijantys eksponatai – Zigmanto Vazos valdymo laikotarpiu
buvo galutinai kodifikuota Lietuvos teisė, patvirtintas Trečiasis
Lietuvos statutas, įsteigtas Lietuvos tribunolas, veikė bajorų luomo
teises ir privilegijas užtikrinančios teisminės ir administracinės
institucijos. Šalia Vazų ir XVIII a. valdovų eksponuojama ir su bajorų –
tikrųjų Lenkijos ir Lietuvos valstybės piliečių – luomu susiję
eksponatai – tuo metu bajorai pasiekė savo politinės hegemonijos viršūnę.
|
Senosios Lietuvos
istorijos ekspozicijos fragmentas. L. Valužienės nuotr.
|
-
Ekspozicijos simbolinė pradžia ir pabaiga – Vilniaus bernardinų
bažnyčios ir vienuolyno iždinės durys, datuojamos XVI a. pradžia. Viena
jų pusė dekoruota kalstinėta geležine skarda. Taisyklingos formos
rombuose įspausti reljefiniai 1385 m. Jogailos pasirašyta Krėvos
sutartimi personalinės unijos ryšiais į vieną valstybę sujungtos LDK ir
Lenkijos Karalystės herbai – Vytis ir Erelis, sukomponuoti apatinėje
durų dalyje. Virš jų – tarytum perfrazuojant šv. Augustino mokymą apie
dvi valstybes – Dangaus ir pasaulietinę – pavaiduotos apreiškimo scenos
figūros. Kita durų pusė su medyje styrančiomis kalvių darbo vinimis,
brutaliai išplėšta spyna ir rankena yra atgręžta į ateinančio lankytojo
pusę. Šis išraiškingas vaizdas be didesnių komentarų tarsi primena LDK
kūrimąsi ir jos likimą.
- Karus
su kryžiuočiais, pagoniškuosius papročius bei tikėjimą reprezentuoja
archeologinė medžiaga iš XIII – XIV a. Lietuvos piliakalnių ir kapinynų.
Unikalūs daugybę kartų sudegintos, tačiau vėl lyg feniksas iš pelenų
prisikėlusios Veliuonos pilies gynybą menantys arbaletų strėlių
antgaliai. Galbūt vienas iš jų buvo skirtas apgulėjų malonei
pasidavusiam, tačiau jų vis tiek nužudytam tvirtovės valdytojui
Goštautui. Pilies gyventojų kasdienybę mena girnos iš tos pačios
Veliuonos. Kuršių kario įkapės iš grupinio degintinio kapo Griežės (dab.
Mažeikių r.) kapinyne ne tik atspindi XIII a. kario aprangą, bet ir
reprezentuoja pagoniškąjį tikėjimą anapusiniu gyvenimu. Mirčiai
paruoštas žmogus keliavo į kitą pasaulį, jame ruoštasi kariauti,
medžioti, pramogauti. Netoli Durbės ežero palaidoti kariai galėjo būti
garsiojo mūšio dalyviai. Pasak vokiečių kronikininkų, žemaičių pergalę
prieš kryžiuočius, kalavijuočius ir jų svečius nulėmė būtent šių pusėje
kariavusių kuršių karių pasitraukimas.
-
Šlovingus
Jogailos ir Vytauto laikus mena viena didžiausių pastarojo
meto numizmatinių sensacijų – 2002 metų vasarą rastas Vilniaus Žemutinės
pilies lobis. Daugumą monetų sudaro 1386 – 1396 m. kaldinti lietuviški,
su didžiųjų kunigaikščių Jogailos ir Vytauto valdymu susiję, denarai.
Rastas lobis galutinai įrodė, kad pirmosios lietuviškos monetos pasirodė
1386 – 1387 metais, Jogailai tapus Lenkijos karaliumi ir paneigė kai
kurių mokslininkų nuomonę, kad monetas su užrašu ‚pečiat‘ pirmasis
pradėjo kaldinti didysis kunigaikštis Algirdas (nuo šiol šios monetos
datuojamos 1392 – 1396 metais ir siejamos su Vytautu). Lobis, kuriame
buvo net 5 skirtingi LDK monetų tipai atskleidė dar nežinomą LDK monetų
tipą – su averse vaizduojamu ereliu, o reverse – liūtu.
|
Senosios Lietuvos
istorijos ekspozicijos fragmentas. L. Valužienės nuotr.
|
-
Lietuvos valdovų kasdienybę ryškiausiai atskleidžia su Vazų dinastijos
monarchais susiję eksponatai. Tai ir knyga iš asmeninės Zigmanto Vazos
bibliotekos, ir lovos baldakimo dalis, kurioje, pasak legendos, 1648
metais Merkinėje mirė Vladislovas Vaza.
- LDK
karinius konfliktus mena įvairaus laikotarpio ginkluotė, ikonografinė
medžiaga – pasaga iš garsiųjų Salaspilio kautynių vietos, XVIII a. LDK
karininkų ženklas – ringrafas, atlikęs ir apsauginę simbolinę funkciją,
karinės palapinės arasas su Palubinskių giminės herbais ir kt.
-
Tragišką Lenkijos ir Lietuvos valstybės pabaigą mena rokokinių formų,
konsolinis stalas marmuriniu viršumi ir auksuotose kojose išdrožinėtu
Stanislovo Augusto Poniatovskio bareljefu. Pasak legendos, ant jo
paskutinis valdovas 1795 metų lapkričio 25 dieną pasirašė atsisakymo nuo
sosto aktą. Šalia eksponuojami įvairūs su XVII a. pab. – XVIII a.
valdovais ir Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimu susiję eksponatai –
portretai, dokumentai, medaliai.
- Didelė
eksponatų dalis yra skirta bajorų luomo pristatymui. Jų politinė veikla,
socialinis statusas atskleidžiamas per dokumentus, raštus, privilegijas,
panegirikas, ikonografinę medžiagą – portretus (vertingi XVII – XVIII a.
Jono Karolio Chodkevičiaus, Stepono ir Kristupo Pacų, Alberto Radvilos,
Kazimiero Leono Sapiegos portretai), genealoginius medžius, grafiką.
Atkreiptinas dėmesys į XVIII a. Gdansko dailininko Peterio Böse raižytą
Radvilų genealoginį medį. Jame viena žymiausių LDK bajorų giminių
kildina save iš romėnų ir giminiuojasi su garsiausiomis to meto Europos
monarchų, magnatų dinastijomis. Norėta lankytojus supažindinti ne tik su
oficialiuoju, viešuoju didikų, bajorų gyvenimu, bet ir su privačiais jų
biografijų faktais – viena išraiškingiausių ekspozicijos dalių –
skandalingos XVIII a. LDK asmenybės – Vilniaus vaivados Karolio
Stanislovo Radvilos – „Panie Kochanku“ asmenybei skirta ekspozicijos
kertelė. Joje XIX a. dailininko Karolio Ripinskio litografuotu atvaizdu
pristatomas pats audringo gyvenimo nugairinto didiko atvaizdas,
atskleidžiama jo ekonominė veikla (K. S. Radvila visokeriopai skatino
savo valdose veikusias audimo, stiklo manufaktūras), demonstruojami
laiškai pamotei. Pastarieji įdomūs tuo, kad „Panie Kochanku“
priešininkai leido paskalas, jog šis asmuo nerodė jokio susidomėjimo
mokslu, todėl skaityti ir rašyti išmoko šaudydamas iš lanko į ant
taikinio pritaisytas raides. Pažvelgus į tris laiškus galima susidaryti
nuomonę apie tokių pedagoginių metodų rezultatus.
|
Senosios Lietuvos
istorijos ekspozicijos fragmentas. L. Valužienės nuotr. |
-
Eksponuojamos Mykolo Kazimiero Paco, Jurgio ir Jonušo Radvilų, Jono
Stanislovo Sapiegos, Eustachijaus Valavičiaus ir kitų garbingų asmenų
dovanos bažnyčioms, vienuolynams (indai, knygos) atspindi ne vien
fundatorių ekonominį pajėgumą, bet ir atskleidžia kur kas asmeniškesnius
ir bendražmogiškesnius dalykus – tų asmenų pamaldumą, estetinio
vertinimo gebėjimus. Vienas seniausių tokių eksponatų – Ukmergės seniūno
Šedbaro Valmantaičio Nevodnicos (dab. Lenkija) Švč. Trejybės bažnyčiai
dovanotas varpas. Tai pats seniausias žinomas varpas Lietuvoje.
- LDK
daugiakultūriškumą atspindi iki mūsų dienų išlikęs skirtingų
etnokonfesinių bendruomenių paveldas. Tai ir protestantiškoji,
vadinamoji Brastos, Biblija, unitų liturginiai drabužiai, rožiniai iš
Vilniaus ortodoksų vienuolyno.
-
Gausiausi, politiškai ir kultūriškai įtakingiausi buvo LDK tradicinės
konfesijos atstovai – katalikai.
Eksponuojami vyskupų portretai,
procesijų vėliavos, Vilniaus jėzuitų akademijos leidiniai ir kt.
- Senoji
Lietuvos valstybė – viena didžiausių Vidurio bei Rytų Europos šalių,
savo klestėjimo laikais gyvavo pusiaukelėje tarp Vakarų ir Rytų, todėl
buvo dviejų pasaulių dialogo tarpininkė. XVIII a. pabaigoje politiškai
žlugusi valstybė išliko kaip unikalus istorinių audrų nuniokotas
paveldas, kurio tik menki likučiai demonstruojami muziejuje parengtoje
ekspozicijoje.
|