<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

 

 
 
Panevėžio kraštotyros muziejui –  80
 
„Dėl amžinybės stokos čia sukaupta
Dešimt tūkstančių senovinių daiktų...
Metalai, molis, paukščio plunksna
Triumfuoja laike...“
 
Wislawa Szimborska
 

Muziejininkai  fotografuojasi. 2004 m.
 

Panevėžio kraštotyros muziejus savo ištakomis remiasi į dvidešimtojo amžiaus pradžią. Tai vienas seniausių ir eksponatais turtingiausių iš savivaldybėms priklausančių Aukštaitijos muziejų.
1918 metais atkūrus Lietuvos valstybingumą, suaktyvėjo visuomeninis gyvenimas, susidomėjimas krašto praeitimi buvo didžiulis. Į tautos dvasios gaivinimo ir jos kultūros puoselėjimo darbą stojo inteligentai šviesuoliai, daugiausia mokytojai.
Panevėžio inteligentija nebuvo išimtis. Valstybinės gimnazijos mokytojai ir mokiniai, vadovaujami mokytojo Jurgio Elisono, dar 1919-1920 metais pradėję rinkti įvairias senienas, susibūrė į gimtajam kraštui tirti būrelį. Jo gretos augo, įtraukdamos miesto visuomenę. Taip 1924 metais įsikūrė Gimtajam kraštui tirti draugija (nuo 1936 metų – Panevėžio kraštotyros draugija). Buvo priimti draugijos įstatai, jos reikalams tvarkyti sudaryta valdyba. Į ją įėjo Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas Vladas Rozmanas, notaras Jonas Moigis, gimnazijos mokytojas J. Elisonas, I. Gurevičius, Lepšių pradinės mokyklos mokytojas kraštotyrininkas Petras Bliumas. Pirmininku buvo išrinktas V. Rozmanas. Draugijoje buvo per 160 narių. Šio darbo entuziastai rinko  kraštotyrinę ir archeologinę medžiagą. Panevėžyje buvo ir daugiau inteligentų, kurie domėjosi krašto praeitimi ir turėjo senienų rinkinių. Petras Būtėnas, 1925 metais atvykęs į Panevėžio mokytojų seminariją dirbti lietuvių kalbos mokytoju, greitai tapo aktyviu tautotyros sąjūdžio dalyviu. Tautotyros judėjimas, arba kraštotyra, tapo savarankiška  visuomenės  intelektinės bei praktinės veiklos forma.
Brendo sumanymas surinktas senienas ir radinius parodyti platesnei visuomenei – įsteigti mieste muziejų. Buvo nutarta muziejų įrengti seniausiame miesto mūriniame pastate Kranto gatvėje, kur XVII-XVIII a. buvo Upytės pavieto teismo archyvas. Patalpoms remontuoti ir ekspozicijos įrangai draugija rinko aukas.

Panevėžio kraštotyros muziejaus naujos archeologijos ekspozicijos vaizdas.
 

Iškilmingai muziejus buvo atidarytas 1925 m. sausio 18 dieną. Muziejų pašventino dekanas kunigas V. Macijauskas. Po pašventinimo ir pasakytų kalbų buvo paskelbtas muziejaus atidarymo aktas, kurį pasirašė 40 iškilmių dalyvių. Atidarant muziejų dalyvavo ir Žemės ūkio akademijos rektorius prof. P. Matulionis. Iškilmėse kalbėjęs draugijos narys S. Balčas pabrėžė šio įvykio svarbą ne tik Panevėžiui, bet ir visai Lietuvai.
Nepriklausomybės metais muziejaus rinkiniai, sudaryti Gimtajam kraštui tirti draugijos narių kolekcijų pagrindu, palaipsniui augo. Ką tik įkurtame muziejuje buvo numizmatikos, etnografijos, įvairių senienų rinkinių per 300 archeologijos radinių. Iki 1939 metų muziejus buvo sukaupęs per 4000 inventorinėse knygose įregistruotų eksponatų, o neregistruotų eksponatų buvo ir daugiau – per 12 000. Eksponatų muziejui dovanodavo ir pavieniai asmenys. Gimtajam kraštui tirti draugija įsteigė muziejaus lankytojo nuolatinį bilietą. Jis buvo terminuotas ir duodamas už atitinkamą paaukotų eksponatų skaičių.
Draugija nuo 1935 metų organizuodavo išvykas autobusu po aplinkinius kaimus eksponatų rinkti. Gausėjo etnografijos rinkiniai. Praktinėje Gimtajam kraštui tirti draugijos veikloje ryškiausios buvo dvi kryptys – archeologijos ir tautosakos. Tačiau profesionalių archeologų, kurie būtų galėję plėtoti mokslinę veiklą Panevėžyje, nebuvo. Panevėžiečių archeologinę visuomeninę veiklą prižiūrėjo profesorius E. Volteris, kiti specialistai. Muziejuje buvo paliekami tik tie eksponatai, kurie būdingi Panevėžio apskričiai, visus kitus atiduodavo Vytauto Didžiojo karo ir kitiems muziejams.
Muziejų tvarkė muziejininkai entuziastai: iš pradžių Stasys Banelis, nuo 1934 metų vedėju tapo mokytojas Antanas Kasperavičius. Sunku pasakyti, kokiais kriterijais jie vadovavosi, bet kaupiami rinkiniai buvo sisteminami, rengiamos apibendrintos ekspozicijos. Buvo aišku, kad viso darbo vienas žmogus neaprėps, todėl Gimtajam kraštui tirti draugijos valdyba nuo pat pradžių skyriams tvarkyti iš draugijos narių išrinko labiau patyrusius asmenis: P. Bliumui buvo pavesta rūpintis numizmatikos reikalais, P. Šalčiui – senoviniais dokumentais, J. Elisonas  globojo gamtos rinkinius.
1939 metais Panevėžio muziejuje buvo pristatyti šie ekspozicijos skyriai: archeologijos, numizmatikos, gamtos, etnografijos ir liaudies meno bei Panevėžio miesto istorijos. Su pirmąja muziejaus ekspozicija visuomenė galėjo susipažinti pirmadieniais, ketvirtadieniais ir sekmadieniais nuo 10 iki 14 ir nuo 17 iki 19 val. Muziejus buvo lankomas gausiai: pavyzdžiui, 1925 metais muziejų aplankė 7366 žmonės, 1928 m. – 3691, 1938 m. – 5048 lankytojai. 1927 m. savo vizitu muziejų pagerbė Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona su svita, pasirašė garbės svečių knygoje, fotografavosi.

Parodos „Kryždirbystė Panevėžio krašte“ bendras vaizdas. 2005 m.
 

1942 metais muziejaus vedėju paskirtas Dominykas Urbas. Tai pirmasis muziejininkas, turėjęs specialų pasirengimą, išėjęs P. Galaunės mokyklą, iki tol dirbęs Kauno miesto kultūros bei Vytauto Didžiojo kultūros muziejuose. Kaip patyręs muziejininkas, jis tvarkė pašlijusius muziejaus reikalus, rengė ekspozicijas. D. Urbas kartu su J. Elisonu, iš Naudvario, parsivežė gamtininko V. Straševičiaus drugių ir vabzdžių kolekciją (jos savininkas 1941 m. buvo ištremtas). Karo sunkumai – lėšų, medžiagų, darbuotojų stoka – sutrukdė įgyvendinti kilnius sumanymus.
Karo metų nuostoliai buvo didžiuliai. Frontui priartėjus, pastate, kur buvo įsikūręs muziejus (Respublikos g. 14), antrajame aukšte, laikinai įsikūrė vokiečių karo lauko ligoninė, vėliau šiame pastate šeimininkavo Raudonosios armijos kareiviai. Vertingiausi muziejaus eksponatai buvo išslapstyti. Skaudžiausia, kad karo sumaištyje dingo muziejaus dokumentai, o 1944 metais buvo suimtas muziejaus direktorius D. Urbas.
1944 m. lapkričio mėnesį Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Taryba priėmė nutarimą Nr. 170 „Dėl Lietuvos TSR muziejų veikimo atnaujinimo“. 1945 m. kovo 8 d. buvo surašytas pastato Respublikos  g. 14  priėmimo-perdavimo muziejui aktas, bet eksponatų likučiai buvo perkraustyti, deja, jau penktą kartą nuo muziejaus įkūrimo, į priešais esantį mažesnį pastatą (dabar Dailės galerija, Respublikos g. 3), kuriame muziejus gyvavo iki 1985 metų.
Per pirmąjį pokario dešimtmetį pasikeitė septyni direktoriai, dažniausiai atsitiktiniai žmonės, neturėję ne tik specialaus, bet kai kurie net vidurinio išsilavinimo. 1954 metais muziejaus direktore pradėjo dirbti Vilniaus universiteto absolventė Jadvyga Rimšelienė, kuri muziejui vadovavo iki 1988-ųjų. J. Rimšelienei vadovaujant, muziejinis darbas įėjo į savo vėžes, tapo profesionalesnis, įgijo svorį bendrame miesto kultūriniame gyvenime.

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekspozicijos kampelis.
 

Pirmosios pokario laikotarpio muziejuje parengtos ekspozicijos bei parodos dažniausiai atspindėjo liaudies ūkio laimėjimus ir buvo siejamos su Spalio revoliucijos metinėmis, Komunistų partijos ir komjaunimo šauniais žygdarbiais. Nepaisydami tarybinės propagandos, muziejininkai dirbo savo darbą. Etapais buvo kuriama tematinė, chronologiškai sutvarkyta Panevėžio miesto istorijos ekspozicija nuo seniausių laikų iki nūdienos aktualijų. Rengiant XVI−XIX a. istorijos ekspoziciją, muziejininkus konsultavo dar prieš karą Panevėžyje mokytojavusi istorikė O. Maksimaitienė, I. Butkevičius, J. Kasperavičius, kiti specialistai. 1975 m. po ilgesnės pertraukos pradėta eksponuoti gamtininko V. Straševičiaus surinkta ir pokaryje išsaugota vertinga  drugių ir vabzdžių kolekcija.
Nuo 1957 metų muziejus atnaujino etnografines ekspedicijas po Panevėžio rajono apylinkes. Daugelyje jų dalyvavo Vilniaus universiteto bei  Dailės instituto  studentai. Be etnografinių ekspedicijų, nuo 1959 m. buvo pradėtos organizuoti archeologinės ekspedicijos. Šią veiklą pradėjo muziejininkė D. Andrašiūnaitė, o nuo 1979 m. archeologinius tyrinėjimus vykdo archeologė A. Petrulienė. Per pastarąjį muziejinės veiklos laikotarpį  žvalgyta ir tyrinėta  daugiau kaip 15 archeologijos paminklų: Uliūnų, Pašilių, Užkalnių, Baroniškių, Kūčių – Linonių, Barinės, Drąseikių, Jasvilonių kapinynai, Upytės piliavietė ir kiti objektai.
Muziejus ypač išsiplėtė XX a. 8-9 dešimtmetyje. 1975 m buvo įkurti  Fondų, Ikitarybinės  visuomenės, Tarybinės visuomenės, Parodų skyriai. 1990 m. nuo muziejaus atsiskyrus Dailės galerijai, Parodų skyrius buvo panaikintas. 1987 m. įkurtas Gamtos skyrius, 1990 m. Ikitarybinės ir Tarybinės visuomenės skyriai reorganizuoti į Istorijos, 1991 m. įkurtas Etninės kultūros skyrius, o nuo 2000-ųjų pradėjo veikti Restauravimo skyrius, kuriame dirba metalo, medžio, popieriaus  restauratoriai.
1985 m. muziejus persikėlė į kitas patalpas, esančias Vasario 16-osios g. 23, kuriose yra ir dabar. Nauja ekspozicija įrengta 1987 metais. Ji apėmė visą istorinį laikotarpį. 1989 m., nuėmus tarybinės ekspozicijos dalį, įkurta gamtos ekspozicija. 1993 m. muziejaus reikalams perduoti  pastatai Vasario 16-osios g. 23a ir 25a., priklausę Moigių šeimai. Jonas Moigis, miesto notaras ir kolekcininkas, kilęs iš žymių Panevėžio visuomenės veikėjų. 1997 m. Moigių šeimos atminimui  muziejaus iniciatyva  atidengta memorialinė lenta (aut. V. Žigas). 1994 m. prie muziejaus sienos pritvirtinta lenta stalinizmo aukoms atminti (aut. A. Vytėnas).Šiame pastate buvusioje policijos nuovados areštinėje 1941 metais buvo nukankinti panevėžiečiai gydytojai A. Gudonis, S. Mačiulis, J. Žemgulis ir medicinos seselė Z. Kunevičienė. 

Edukacinę pamoką „Duona lietuvių liaudies papročiuose“ veda muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, muziejaus veikla išsiplėtė, pagausėjo darbuotojų, iš esmės pertvarkytos visos muziejaus ekspozicijos, rengiamos parodos įgijo daugiau profesionalumo, pakilo jų mokslinis, estetinis lygis, nes šalia istorikų muziejuje sėkmingai ėmė darbuotis dailininkai, fotografai, kiti specialistai. Nuo 1997 m. ekspozicijose pradėtos organizuoti mokomosios programos moksleiviams. Muziejininkų edukacinė veikla, derinama prie rengiamų parodų turinio, įgyja naujų išraiškos formų. Nuo 1990 m. muziejaus pertvarkai vadovavo  Gintaras Šileikis, o jį išrinkus į Respublikos Seimą, 1997 m. prie muziejaus vairo stojo muziejininkas, istorikas Arūnas Astramskas.
Muziejus turi ir keletą filialų. Upytės pavieto teismo archyvo pastate nuo 1972 m. veikė liaudies meno ekspozicija, kuri po pastato remonto ir pertvarkymų  užleis vietą istorinei panoramai. 1969 m. visuomenės veikėjos G. Petkevičaitės-Bitės bute (Šv. Zitos g. 18) įkurtas jos memorialinis muziejus, tame pačiame pastate 1994 m. atidaryta medicinos istorijos ekspozicija, skulptoriaus J. Zikaro  gimtajame name Paliukų kaime nuo 1972 metų veikia ekspozicija. Muziejui priklauso ir Smilgių miestelyje įrengta etnografinė sodyba. Nuo 1972 m. veikė visuomenės veikėjo, gydytojo A. Domaševičiaus memorialinis muziejus, įsikūręs jo name, bet, pastatą gražinus savininkams, ekspozicija buvo iškelta.
Pastate (Respublikos g. 17), kur Lietuvos atgimimo metais veikė Panevėžio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės būstinė 2004 m., buvo atidaryta Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicija, kuri yra bendrosios Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicijos tęsinys.
Šiandien Panevėžio kraštotyros muziejaus veikla yra plati ir įvairi. Be tradicinių muziejinių darbų − ekspedicijų organizavimo, ekspozicijų, parodų rengimo, eksponatų kaupimo, apskaitos, jų tyrimo bei saugojimo reikalų, muziejaus darbuotojai organizuoja seminarus, konferencijas, koncertus, rašo straipsnius, leidžia lankstinukus, katalogus, monografijas, informuoja visuomenę apie muziejuje saugomas, naujai įsigytas ar parodose pristatomas vertybes.
Panevėžio kraštotyros muziejus per 80 − ties metų veiklos laikotarpį savo rinkiniuose sukaupė per 90 tūkst. eksponatų. Nepaisant pragaištingų karo metų netekčių, muziejus didžiuojasi jo pirmtakų, kūrėjų entuziastų pirminiu įnašu iš asmeninių kolekcijų: archeologijos radiniais, gausia numizmatika, V. Straševičiaus surinkta drugių ir vabzdžių kolekcija, skulptorių J. Zikaro, B. Bučo, V. Svirskio darbais, dievdirbių drožiniais, etnografijos, fotografijos, tautodailės rinkiniais. 1991 m. gydytojas R. Sidrys muziejui padovanojo vertingą Tolimųjų Rytų šalių meno kolekciją. Muziejaus dabartinių rinkinių prioritetą sudaro mūsų krašto kultūros paveldas, bet prie jo puikiai prisiderina šiuolaikinės visuomenės aktualijos, naujausi dailininkų, fotografų ir kitokie kuriančios visuomenės darbų pavyzdžiai, ypač kai juose atsispindi Panevėžio miesto istorija.

2004 m.  atidaryta nauja  pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio veiklos ekspozicija (Respublikos g. 17).
 

Panevėžio kraštotyros muziejaus kolektyvas, kuriame dabar dirba 35 darbuotojai, tarp jų per 20 muziejininkų specialistų, jubiliejų pasitiko naujais sumanymais, darbais ir viltimis, sukurta nauja Panevėžio krašto archeologijos ekspozicija. Šiais jubiliejiniais metais rengiamasi įgyvendinti kitą ekspozicinį projektą – seniausiame miesto mūriniame pastate, statytame 1614 m., kur buvo ir pirmoji muziejaus ekspozicija, parodyti visuomenei XVI-XVIII a. miesto raidą. Muziejininkams didžiausias džiaugsmas yra tada, kai turi svečių arba lankytojų, o jų atvyksta, kai yra ko pažiūrėti, kuo nustebinti, ką priminti, pagerbti. Nedidelėje muziejaus parodų salėje rengiamos, istoriškai brandžios, aukšto meninio lygio parodos, jau visą dešimtmetį jaukina ir augina reiklų, kultūringą, pilietiškai subrendusį žiūrovą. Tarp fotografijų ir istorinių parodų nuosekliai  įsiterpia etnografinės retrospektyvos. Šiuolaikinė paroda „Panevėžio krašto kryždirbystė“, atspindinti bendrą Lietuvos kryždirbystės fenomeno svarbą ir raišką, yra prasmingas pritarimas, jo įtraukimui į JUNESKO pasaulinio paveldo sąrašą. Etninei kultūrai puoselėti muziejaus specialistai, be minėtų parodų ir ekspozicijų, visuomenei pateikia įsimintinų renginių, o vienas iš jų jau turi tarptautinį garsą, tapo tradiciniu. Tai folkloro festivalis „Aisūs kankleliai“. Muziejaus renginių įvairovę papildo senųjų amatų ir valgių šventės, kasmet miesto  dienai pažymėti pirmąją rugsėjo savaitę. Naujų darbo formų su lankytojais pasiūlo pačios parodų ir gyvenimo aktualijų temos siekis ugdyti jaunimą. Taip tradicinius muziejininkų kasdienius darbus papildė rengiamos viktorinos ir konkursai aktyviausiam lankytojui ar lankytojų grupei išaiškinti, mokymas dainuoti senovines liaudies dainas, žaisti ir čiūčiuoti mažus vaikus, mokymas vaikų natūraliomis gamtinėmis medžiagomis dažyti velykinius margučius, rašyti žąsies plunksna, pasidaryti Užgavėnių kaukę, iš liepos karnų verpti siūlus, austi demblius, nerti tinklus, gręžti akmenis, padėti įgyvendinti prasmingos kultūrinės veiklos projektus, sukurti filmą, parašyti knygą, nutapyti paveikslą... Muziejininkų darbų ir jų galimybių  sąrašą dar galima būtų tęsti. Tačiau, kaip kopiant į kalną reikia atsikvėpti, taip ir bet kokį kitą darbą dirbant, reikia paklausti, kam to reikia. Sakykim – Tėvynei. Mieli muziejininkai, mūsų visada lauks įvairiausių darbų ir darbelių kalnas. Gal  kada tapsime, jei ne Nacionalinės, tai gal kitokios premijos laureatais, ar žymiais veikėjais, džiugu, bet  tautotyrininkais jau esame. Džiaugtųsi širdis, kad šis jausmas mus vienytų ir tame rastume atgaivos  bei įkvėpimo  kilniai muziejinei veiklai plėtoti.
 
Parengė Alfreda Petrulienė, Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja
 
 
© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13