<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

 

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2005 m. Nr. 1–2 / Rytai–Vakarai

SVETUR
Kultūrų muziejus Helsinkyje

 

Tennispalatsi pastatas, kuriame įsikūręs Kultūrų muziejus.
A. Valužio nuotr.
 

Kultūrų muziejus Helsinkyje (Suomija) tyrinėja bei pristato pasaulio tautas ir kultūras, fiksuoja jų kultūrinį paveldą. Ekspozicijose - įvairių pasaulio tautų praeities ir dabarties kasdienio gyvenimo įvykiai.
Muziejus įsikūręs pačiame miesto centre, Kamppi rajone, Tennispalatsi pastate. Čia taip pat veikia Helsinkio meno muziejus, muziejų parduotuvė, kelios kavinės bei restoranai, taip pat didžiulis Finnkino kino teatras.
 
Nuo automobilių salono iki  muziejų ir medijų centro
Tennispalatsi pastatas susijęs su svarbiomis Helsinkio architektūros istorijos kryptimis. Tai vienas iš daugelio XX a. 4 dešimtmečio statinių, iškilusių miesto centre, tenkinančių besiplečiančius verslininkų poreikius; pastatas taip pat susijęs su  intensyvia sporto bazių statyba rengiantis 1940-ųjų olimpinėms žaidynėms Helsinkyje. Ką tik atlikta pastato renovacija laikytina pastarųjų metų tendencijos paversti nebenaudojamus statinius kultūros institucijomis dalimi.
Dabartinis Tennispalatsi buvo pastatytas 1937 m. kaip automobilių ir jų dalių prekybos bei aptarnavimo salonas. Po metų buvo pristatytos skliautuotos halės bei teniso kortai. Pats statinys nebuvo sumanytas stovėti amžinai. Architektas Helge Lundström (1900-1953) Tennispalatsi suprojektavo dar būdamas studentu. Projekte pastatas buvęs kur kas aptakesnis bei modernesnis nei pastatytasis. Statinio skliautai turėję būti žemesni, o langai išraiškingesni bei siauresni. Nors šiandien Tennispalatsi laikomas funkcionalizmo perlu, tuometiniai vertinimai buvę kur kas santūresni: 1962 m. vienas garsus architektas ir architektūros profesorius  savo straipsnyje apie XX a. 3-4 dešimtmečių Helsinkio architektūrą, publikuotame knygoje, skirtoje Helsinkio istorijai, netgi apskritai ignoravo statinį.
Daugelį metų Tennispalatsi buvo Suomijos teniso pagrindinis aikštynas. Jame buvę įrengti ketveri kortai, orientuoti taip, kad skliautinės salės apsaugotų žaidėjus nuo akinančios ryškios šviesos, patenkančios per milžiniškus abiejuose statinio galuose esančius langus. Per 1952 m. Helsinkio olimpines žaidynes pastatas buvo paverstas krepšinio aikštele.
XX a. 6 dešimtmetyje prekiautojai automobiliais ėmė apleidinėti miesto centrą, o 1957 m. priverstiniame aukcione pastatą nusipirko Helsinkio miestas. Planuota buvo jį nugriauti. Statinys, įvertintas kaip niekinis, paliktas likimo valiai ir, nepaisant smulkių pačių nuomininkų atliekamų remonto darbų, ėmė nykti. Tikras stebuklas, kad pastatas, paliktas be priežiūros ir išlaikymo, išliko beveik toks, koks buvo pastatytas.
Vienas iš ilgalaikių Tennispalatsi nuomininkų buvo didelis mažmeninės prekybos tinklas,  pastaraisiais metais čia veikė „antrų rankų“ turgus. Panaudoti pastatą kaip kultūros centrą buvo pasiūlyta tik 1993 metais. Kultūros tikslams imtasi planuoti ir papildomas patalpas. Šiuo metu Tennispalatsi nuomoja Helsinkio miesto meno muziejus (Helsinki City Art Museum), Kultūrų muziejus (Museum of Cultures) ir kino kompanija Finnkino Ltd.
 

Ekspozicijos „Parvežta iš toli“ fragmentas iš Rusijos kolekcijos.
A. Valužio nuotr.
 

Kultūrų muziejus
Nuo XIX a. pradžios suomių mokslininkai ir tyrinėtojai, misionieriai, jūrininkai, meno kolekcininkai, nuotykių ieškotojai, o vėliau ir muziejaus darbuotojai prisidėjo prie eksponatų surinkimo ir sukaupimo vienoje vietoje.
Etnografinėse kolekcijose galima rasti eksponatų iš visų penkių kontinentų. Pirmasis etnografinės kolekcijos objektas – reta ceremoninė antklodė iš Šiaurės vakarų Amerikos, įrašyta į muziejaus katalogus dar 1828 metais.
Suomių-ugrų kolekcijos eksponatai apima visas suomių-ugrų tautas. Patys vertingiausi objektai surinkti XIX a. pab. – XX a. pr. per ekspedicijas, kurių svarbiausias tikslas buvo rasti suomių kalbos bei tautos ištakas. Šiandien šie eksponatai taip pat tarnauja toms suomių-ugrų tautoms, kurių identitetas slopinamas rusų kalbos bei kultūros.
Kertiniai kolekcijos akmenys yra pasaulyje žinomų mokslininkų iš ekspedicijų parvežti eksponatai. Prie tokių tyrinėtojų priskirtini arabistas G. A. Wallin, keliautojas ir Sibiro tyrinėtojas M. A. Castrén, socialinės antropologijos specialistai Edward Westermarck, Gunnar Landtman, ir Rafael Karsten.
Muziejaus kolekcijos nuolat atnaujinamos pirkiniais bei dovanomis. Tarp žymesnių donacijų muziejui minėtina XX a. 8 – 10 deš. iš Eila Kivekäs gauta Afrikos kolekcija, Tero Kiiskinen Azijos kolekcija.
Pradedant XX a. 9 dešimtmečiu paties muziejaus mokslininkai praplėtė rinkinius eksponatais iš Indijos ir Centrinės Rusijos, skirdami daugiau dėmesio šiandieninei kultūrai reprezentuoti. Tikslai, kuriais įsigyjami nauji eksponatai, yra patenkinti mokslinius tyrinėtojų interesus bei reprezentacinius muziejaus poreikius. Nauji rinkiniai formuojami daugiausia iš mokslinių ekspedicijų metu surinktų ir patikimai dokumentuotų eksponatų.
Bendri projektai su mokslininkais, atliekančiais praktinius tyrimus, tampa itin svarbūs. Pavyzdžiui, kultūrinės antropologijos profesorius emeritas Matti Sarmela taip pat Pietų Azijos studijų profesorius Asko Parpola muziejui paskyrė savo tyrinėjimų metu surinktą medžiagą.
Visi muziejaus rinkiniai kataloguoti HELKA duomenų bazėje.
Be nuolatinės ekspozicijos, organizuojamos laikinos parodos. Jos suteikia progą peržvelgti pasaulio įvykius, priminti apie mažų, ant išnykimo ribos balansuojančių, tautų ir etninių grupių egzistenciją.
 
Ekspozicija Parvežta iš toli

Ekspozicijos „Parvežta iš toli“ fragmentas iš Indijos  kolekcijos.
A. Valužio nuotr.
 

Nuolatinė ekspozicija Parvežta iš toli pasakoja apie žmogaus smalsumą, apie naują ir nežinomą, keliones, prekybą bei įvairių laikų idėjines sroves, kitaip tariant, apie Suomijos kontaktus su likusiu pasauliu. Nušviečiant iš kur, kada, kodėl ir kas į Suomiją atgabeno dabartines muziejaus kolekcijas, paroda pateikia platesnį jų kultūrinį-istorinį bei tarptautinį kontekstą. Tarp kitų į atskiras sekcijas išskirtos šios kolekcijos: Aliaskos kolekcija, surinkta suomių kilmės tarnautojo A. A. Etholén XIX a. 5 dešimtmetyje, Edward Westermarck pargabenta Maroko kolekcija, 1891 m.  archeologinė Anasazi indėnų iš Mesa Verde (JAV) kolekcija, įrašyta į Gusaf Nordenskiöld atradimų sąrašą, muziejaus Centrinės Azijos kolekcijos (C. G. E. Mannerheim, Sakari Pälsi, G. J. Ramstedt), žymiosios suomių-ugrų kolekcijos ir ankstyvoji Kinijos kolekcija, į Suomiją parvežta XIX a. pirklių bei jūrininkų.
 

Ekspozicijos „Parvežta iš toli“ fragmentas iš Afrikos  kolekcijos.
A. Valužio nuotr.

Paroda Lapių žemė
Nuo 2005-ųjų gegužės 17 d. muziejuje veikia paroda Samių žemė. Tai fotografo Pekka Antikainen (g. 1960) darbai apie Šiaurės kraštų žmones bei gamtą. Antikainen praleido daugiau kaip 20 metų fiksuodamas elnių augintojų bei žvejų kasdienybę, tuo pačiu dokumentuodamas samių tautos gyvenimo pokyčius. Lankytojui pristatomas modernus elnių ganymas pasitelkiant sniego motociklus bei sraigtasparnius, turizmas, kaip pragyvenimo šaltinis, samių jaunuomenės švietimas bei vis didesnė praraja tarp globalizacijos apimto gamtos ir modernaus pasaulio. Skolt vietovės samių žmonių nuotraukos primena mums apie šios tautinės grupės išnykimo grėsmę.
Pati ekspozicija Saamenmaa – Samių žemė buvo parengta 2004-aisiais išleisto fotoalbumo pagrindu. Pastaroji knyga – tęsinys serijos, kurią pradėjo fotoalbumai Koillinen Tunturituul (1994) bei Viimeset Lohitalonpojat (1998). Be fotografinės veiklos, Antikainen teko darbuotis pačioje fermoje elnių augintojų padėjėju. Šitaip jam pavyko geriau atskleisti bei pristatyti parodos lankytojams šių žmonių gyvenimą. Visos nuotraukos atspaustos bei įrėmintos paties autoriaus.
Pekka Antikainen šiuo metu daugiausia gyvena Inari vietovėje. 1980-1983 m. jis Lahti amatų bei taikomųjų menų institute studijavo fotografiją. Per savo gyvenimą yra surengęs keletą personalinių parodų gimtojoje Suomijoje, jungtinių parodų – tėvynėje ir kitose šalyse.
 
Pagal Kultūrų muziejaus Helsinkyje pateiktą  informaciją parengė Andrius Valužis,
Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas.
 
© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13