<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 2

NAUJI MUZIEJAI, EKSPOZICIJOS

Jūrų muziejuje – įspūdinga kriauklių ekspozicija

Rūta MAŽEIKIENĖ

Lietuvos jūrų muziejus


Spygliuotasis langustas Lietuvos jūrų muziejaus ekspozicijoje. A. Mažūno nuotr.

Kriauklė LJM ekspozicijoje „Moliuskų kriauklių įvairovė". A. Sidorenkos nuotr. 

Kriauklės. A. Mažūno nuotr.

Pernai rašėme apie dalimis rekonstruojamą jūrų faunos ekspoziciją Lietuvos jūrų muziejuje („Muziejininkystės biuletenis“, 2002’3-4). Šios vasaros sezonui atnaujinta dar viena ekspozicijos dalis - „Moliuskų kriauklių įvairovė“. Joje pristatoma muziejaus gausiausia ir vertingiausia jūrų gamtos rinkinių dalis - moliuskų kriauklių kolekcija.
Ši ekspozicijos dalis kiek kitokia, negu ankstesnės, jos koncepcija - klasikinė, muziejinė. Eksponatai - moliuskų kriauklės – sugrupuoti pagal mokslinę sistematiką ir išdėstyti juodu audiniu aptrauktose ir stiklinėse lentynėlėse, ant koralinio smėlio, o ypatingi  egzemplioriai – mėlyno organinio stiklo dėžėse. Lankytojai gali sužinoti ne tik kurioje pasaulinio vandenyno vietoje kiekviena kriauklė rasta, bet ir lotynišką jos mokslinį pavadinimą, sužinoti, kaip ji vadinasi lietuviškai ir angliškai. Lietuvišką kriauklių terminiją sukūrė gamtos mokslų daktaras Algirdas Stankevičius. Visi pavadinimai buvo pateikti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ekspertizei.
Espoziciją paįvairina iš bendro konteksto išskirtos temos „Retos kriauklės“, „Endeminės kriauklės“ (mažai paplitusios, randamos tik tam tikrose vietose), „Lietuvių vardai kriauklių pavadinimuose“. Pastarojoje eksponuojamos kriauklės, pavadintos Prezidento Valdo Adamkaus, Nepriklausomybės akto signataro Vytauto Landsbergio, ilgamečio Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus Aloyzo Každailio, klaipėdiečio konchiologo Henriko Danilos garbei. Tai kriauklės - holotipai - mokslui mažai žinomos rūšys, kurių pirmą kartą aprašytas egzempliorius saugomas Lietuvos jūrų muziejuje, ir apie tai yra informuojama mokslinėje literatūroje. 
Autorių - dizainerio G.Kažemėko, biologų dr.A.Stankevičiaus ir R.Dailidės pastangomis naujoji ekspozicijos dalis traukia lankytojų dėmesį ne tik gamtos sukurtų formų įvairove, spalvomis, grožiu, bet ir eksponavimo kultūra bei atraktyvumu, pažintine verte. Ekspozicijos strateginis tikslas, anot ilgamečio Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus Aloyzo Každailio, – „įtvirtinti Lietuvos kultūros žodyne sąvokas „jūros kultūra“ ir „jūros kultūros paveldas“ ir tuo užbaigti dviprasmišką Lietuvos jūrų muziejaus, kaip kultūros paveldo institucijos, vertinimą.“
Ekspozicijos žiedinį architektūrinį sprendimą – eksponatai sudėti pagal pastato perimetrą už vientisos grūdinto stiklo vitrinos - nulėmė tai, kad demonstruojama tik 1230 kriauklių pavyzdžių (504 rūšys). Tai nedidelė dalis turimo jūrų moliuskų kriauklių rinkinio, kurį Lietuvos jūrų muziejus kryptingai kaupia nuo 1975 metų. Dabar fonduose yra apie 23 000 egzempliorių iš įvairių pasaulinio vandenyno vietų. Pagal rūšių įvairovę ir mokslinį identifikavimą ši kolekcija yra viena geriausių Europoje. Didžioji kriauklių dalis surinkta per 24 metus surengtose 34 ekspedicijose žvejų, prekybos ir mokslo tiriamaisiais laivais. Ypač sėkmingos buvo 1993 ir 1995 metų ekspedicijos į N.Kaledoniją (Ramusis vandenynas) ir 1997 m. į Taitį (Prancūzų Polinezija, Ramusis vandenynas). Deja, ekspedicijų rengimą pastaraisiais metais apsunkino daugelio tropinių šalių vyriausybių draudimai rinkti bei išgabenti iš šalies jūrų faunos objektus.
Šiais metais kriauklių rinkinys papildytas privačios kolekcijos įsigijimu, kurį iš dalies finansavo Kultūros ir sporto rėmimo fondas. 
Muziejaus jūrų moliuskų kriauklių rinkinys – svarbus gamtos mokslų studijavimo šaltinis, jis yra vienas jūros kultūros paveldo elementų, turinčių pažintinę, mokslinę ir išliekamąją vertę.
Apie kriaukles ekspozicijos autorius Algirdas Stankevičius gali pasakoti nesustodamas. Spausdiname keletą jo pasakojimų iš spaudai rengiamos knygos (redagavo N.Puteikienė):

Kriauklės - indai
Pirmykštėms tautoms moliuskai buvo neįkainojama jūros dovana. Mūsų protėviai dar nebuvo pasigaminę paprasčiausių žvejybos ir medžioklės įrankių, o jau gerai žinojo moliuskų skonį, vertino jų kriauklę. Milžiniški jūrų ir upių pakrantėse paliktų kriauklių kalnai liudijo mūsų protėvius turėjus gerą apetitą.
Tačiau jie greitai suprato, kad moliuskus rinkti verta ne tik maistui, bet puikias jų kriaukles galima naudoti ir namų apyvokos reikmėms. Dar ir šiandien Viduržemio jūros Graikijos pakrančių gyventojai alyvų aliejų laiko plačiose kriauklėse - statinaitėse (Tonna galea). Tokie indai savo verte ne tik kad nenusileidžia moliniams, bet ir sėkmingai varžosi su porcelianiniais. Perlamutras, dengiantis vidinį kriauklės paviršių, „indui“ suteikia blizgesį, o išorinė forma - patrauklumą. 
Šiaurės Australijos ir Naujosios Gvinėjos aborigenai paskutinėje Australijos trimito (taip vadinama didžiausia pilvakojo moliusko kriauklė) apvijoje darydavo nykščio didumo skylę ir, įkišę pirštą, nešiodavo jame vandenį. Tokioje kriauklėje-inde tilpdavo iki trijų litrų vandens. 
Rytų Afrikos, Indonezijos ir Indijos gyventojai didžiulėse tridaknos geldelėse maudydavo vaikus, skalbdavo, garindavo druską. Tiesa, tokie indai labai sunkūs, juos nepatogu nešti. 
Ištisus tūkstantmečius pirogose ir kanojose kriauklės buvo naudojmos vandeniui semti. Pietų Kinijos jūros žvejai ir šiandien iš savo nedidelių valtelių semia vandenį kriauklėmis. Tam jie naudoja moliūginės voliutos (Melo melo) kriaukles. Amerikos atradimo laikais indėnai, gyvenantys Atlanto pakrantėse, purendavo žemę kauptukais, padarytais iš jūros kriauklių.

Aštri it peilis
XVI-XVII a. buvo populiarūs gludinti dirbiniai iš kriauklių. Iš upėse ir ežeruose gyvenančios bedantės geldelių buvo gaminami peiliai, tinkami lupti kailius žvėrims, priešams skalpuoti, skustis. Mažesniais peiliais ant kūno buvo daromos tatuiruotės. Senovės egiptiečiai didelėmis kriauklėmis lygindavo papirusą. Iš Egipto toks papiruso paruošimo būdas atkeliavo į Graikiją ir į Romą. XVI a. madingas plačias apykakles laidydavo plačiu kriauklės paviršiumi. Olandijoje toks lyginimo būdas buvo išlikęs iki XVIII a.

Kabliukas žvejybai
Okeanijos salose ir Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantėse iš dvigeldžių perlamutrinių kriauklių gamindavo žvejybos kablius. Jų pagrindą padarydavo iš kriauklės, o barzdelę kruopščiai išskaptuodavo iš vėžlio šarvo. Kad kabliukas geriau skęstų, pririšdavo kaurės kriauklę. Prieš nuleisdami tokią meškerę į vandenį, kaurę kaitindavo ugnyje, kol ši pasidarydavo rausva. Čiabuviai tikėjo, jog aštuonkojis geriau griebs kabliuką, papuoštą vietoj masalo kaurės kriaukle. Žvejojant žuvis vietoj kriauklės prie kabliuko buvo rišamos plunksnos. Geriausiai kabliukų gamybai tiko perluočių kriauklės ir tik Naujosios Zelandijos maorių gentis juos darydavosi iš vaivorykštinių jūros auselių.
Neretai kriauklių formos taip gerai tikdavo įvairių įrankių gamybai, kad jų nereikėdavo net papildomai apdoroti. Iš dvigeldžių moliuskų arkų geldelių su dantytais kraštais darydavo pjūklus. Dar XX a. pradžioje tokie pjūklai buvo naudojami Samoa salose. Senovės polineziečiai lengvoms ir greitoms valtims skobti naudodavo smailias kriaukleles-grąžtelius, o dideliu dėmėtuoju grąžteliu (Terebra maculata) įveikdavo tvirčiausias medžiagas.

Kriauklė - šalmas
Naujosios Kaledonijos gyventojai vietoj šalmų nešiojo didžiules baltas kriaukles - statinaites. Kad tokio šalmo nepamestų, prisirišdavo ryklio odos dirželiu. Jauni Solomonų salų kariai, kautynėse nugalėję pirmąjį priešą, įgaudavo teisę nešioti pasižymėjimo ženklą - kaurės kriauklę su ilga plunksna. Genties vadas į karą eidavo tik su talismanu, išskaptuotu iš didelės dvigeldžio moliusko kriauklės. Tai buvo galvos papuošalas, kuriam per tradicines apeigas suteikdavo antgamtinę galią. Jeigu karą gentis laimėdavo, visi nuopelnai tekdavo kriauklei, o pralaimėjus - vadas prarasdavo galvą kartu su bejėgiu talismanu. Melanezijos salų gentys tikėjo, jog nelaimės mūšio, jeigu jų laivų pirmagalis nebus nukabinėtas blizgančiomis kiaušininėmis kriauklėmis (Ovula ovula).

Auksinė kaurė – karaliaus valdžios simbolis
Ištisus amžius Fidžio salyne čiabuviai labai retą auksinę kaurę laikė karaliaus valdžios simboliu ir tikėjo, kad po mirties joje apsigyvens siela. Senoji Japonijos istorija mena, kaip prie kiekvienos dovanos buvo pridedama džiovintos jūrų auselės kūno juostelė, kuri reikšdavo geriausius linkėjimus. Pietų jūrų civilizacijose sužadėtinės kadaise iš tūkstančių mažų kriauklelių - „ryžių grūdelių“ suverdavo kaspinus. Nuotaka kriauklyčių kaspiną perduodavo išrinktajam. Ant galvos dėvimas toks kaspinas perspėdavo netekėjusias gentaines, kad šis vyras jau „pagautas“ ir greitai bus moters valdžioje.

Azartiniai žaidimai ir kriauklės
Seniau Indonezijoje be kriauklyčių neapsieidavo ir azartiniai žaidimai. Žaidėjai jas ritindavo vietoj kauliukų, o laimėjimas priklausė nuo to, kaip kriauklė apsivers: žiotimis į viršų ar į apačią.
Iš pradžių, naudojęs kriauklę tik maistui, žmogus greitai įvertino kriauklės grožį jos tapo vyrų ir moterų papuošalais. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek tūkstantmečių prabėgo nuo to laiko, kai mūsų protėviai pusryčiams ar pietums pradėjo valgyti moliuskus, o jų kriaukles rišti po kaklu, prie riešo ar segti į plaukus. 
1867 metais, Prancūzijoje darbininkai tiesdami geležinkelį aptiko pirmykščių žmonių laidojimo vietų. Archeologai rado vyro, moters ir vaiko skeletus. Greta jų gulėjo ginklai, įrankiai ir karoliai iš kriauklių. Buvo nustatyta, kad jie palaidoti daugiau nei prieš trisdešimt tūkstančių metų. Įdomiausia tai, kad kriauklės buvo atgabentos gana iš toli. Tai leido spręsti apie galimus prekybinius to meto ryšius. Tą patį patvirtino ir truputį vėliau Prancūzijos pietvakariuose aptikti kromanjoniečio palaikai. Jis buvo palaidotas su raudonburnio šalmo (Cypraecassis rufa) kriaukle. Jos, kaip ir kitos greta rastos kriauklės, gyveno Indijos vandenyne.

Impressive Exhibition of Shells in the Sea Museum

Rūta MAŽEIKIENĖ

Lithuanian Sea Museum

A part of the constant exposition of Lithuanian Sea Museum “Variety of Shells of Mollusks” is renovated in Lithuanian Sea Museum. There are 1230 examples of shells exposed (504 sorts). Totally, the museum has 23 000 exhibits; that is the one of the best collections in Europe in terms of variety of the sorts of the shells and their scientific identification. 
The concept of the exhibition is the classic one; the shells are grouped according to the scientific classification, so, that visitors could get acknowledged to the places in the oceans the shells were found, the Latin names of mollusks, names of those in Lithuanian and English. 
Shells that were given Lithuanian names are exposed separately. Those are holotips, rare sorts, very little known by the scientists, examples, for the first time described and preserved in the Lithuanian Sea Museum.

Contact: Rūta Mažeikienė
Lithuanian Sea Museum
3 Smiltynė Highway, LT-5800 Klaipeda
Tel. (+370) 46 470940
Fax (+370) 46 490750.
Email: ljm@juru.muziejus.lt

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.14