<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI. NR. 4

DVARAI – REIKŠMINGAS LIETUVOS KULTŪROS PALIKIMAS

Algis Kazulėnas
Rokiškio krašto muziejus

Dvaras ilgus amžius egzistavo kaip ūkinis - administracinis vienetas, kartu ir kaip didiko ar bajoro, jo šeimos gyvenamoji vieta. Visą feodalizmo epochą dvaras su jam priklausančiais kaimais buvo pagrindinis feodalinės visuomenės struktūrinis elementas. Dvaras kūrė ne tik ekonominio, bet ir politinio bei kultūrinio gyvenimo infrastruktūrą. Mūsų miestai ir miestiečiai, skirtingai nei Vakarų Europos šalyse nepajėgė, tiksliau neturėjo galimybių sudaryti atsvarą dvarui.
Iki pat XIX a. pabaigos, dėl susiklosčiusių politinių, ekonominių ir socialinės raidos ypatumų, dvarai Lietuvoje išliko vienais svarbiausių kultūros židinių. Meninė kūryba tebebuvo gyva Lietuvos dvaruose, o ypač didikų rūmuose. Veikiant Švietimo epochos idėjoms dalis aristokratų ėmėsi kūrybos: rašė arba vertė knygas, kūrė pjeses savo rūmų teatrams, komponavo muziką ar patys muzikavo, kartu tęsdami kultūros mecenavimo tradiciją. Pranešime apžvelgiama Rokiškio krašto dvarų savininkų veikla, atskleidžiama šių kultūros židinių reikšmė.
Pirmoji moteris rašytoja, kilusi iš istorinės Lietuvos ir kūrusi prancūzų kalba, buvo Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel-Gufje. Rokiškio dvaro savininko Ignoto Tyzenhauzo, pastačiusio dvaro rūmus XVIII-XIX a. sandūroje, duktė, Platelių dvaro savininko Oktavijaus Šuazelio žmona, parašė keletą veikalų. Lietuvos tyrinėtojai, nagrinėję S. Tyzenhauzaitės asmenybę ir kūrybą, dažniausiai mini jos 5 istorinius romanus: „Lenkai Sant Domingo saloje, arba jaunoji kreolė“ (1818), „Barbora Radvilaitė“ (1820), „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824), „Politikos nykštukas“ (1827), „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831) ir „Atsiminimus apie imperatorių Aleksandrą, Rusijos carą“ (1829). Pastarosios knygos papildytas leidimas - „Reminiscensijos“ (1862). 2004 m. ši knyga Žemaičių kultūros draugijos pastangomis pasirodė lietuvių kalba. Tai pirmasis 1862 m. Paryžiuje išleistos knygos „Reminiscensijos apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I“ vertimas.
„Reminiscensijose“ pasakojama apie įvykį, kuris S. Tyzenhauzaitę išgarsino plačiai už Lietuvos ribų - Napoleonas, užėmęs Vilnių, įsakė vietiniams magnatams prisistatyti jam su savo šeimomis. Visus išgąsdino ceremonijoje dalyvavusi jaunoji Sofija Tyzenhauzaitė, kuri, dar jausdama didelę simpatiją Aleksandrui I, atvyko pasipuošusi visomis turėtomis Rusijos caro dvaro insignijomis. Giminaičiai tokiam Sofijos elgesiui nepritarė. Visi su nerimu laukė, kaip reaguos imperatorius Napoleonas. Šis, be abejo, insignijomis susidomėjo ir paklausė Sofijos, ką turimi ženklai reiškia. Jaunoji Tyzenhauzaitė diplomatiškai paaiškino. Jei Napoleonas Sofijos elgesį būtų supratęs kaip iššūkį jam, nukentėti galėjo visa Sofijos giminė, tačiau jis vertino drąsą, ir Sofija, tiek tarp pobūvio dalyvių, tiek ir imperatoriaus Aleksandro I ir jo aplinkos žmonių akyse, tapo didvyre. Pasibaigus karui su Napoleonu, daugelį Lietuvos didikų, bendradarbiavusių su juo, caras Aleksandras I nubaudė. Bausmės grėsė ir Sofijos tėvui bei broliams. Ne tik jiems, bet ir keliems kitiems Sofijos artimiems žmonėms bausmės pavyko išvengti - taip caras įvertino drąsų Sofijos poelgį.
Lietuvoje gyvenę aristokratai - Kosakovskiai, Tiškevičiai, Pliateriai, Oginskiai, Tyzenhauzai ir kt. - savo rūmuose toliau kaupė bibliotekas, paveikslų, ginklų, Lietuvos ir svetimų kraštų archeologinių radinių ir senienų, meno vertybių kolekcijas. Kasdienybei paįvairinti rengė vaidinimus, koncertus, kuriuose dalyvavo ne tik šeimos nariai, draugai, kaimynai, bet ir kviestinės meno pasaulio įžymybės. Rokiškio dvaro savininkas Konstantinas Tyzenhauzas, rašytojos S. Tyzenhauzaitės brolis, buvo garsus mokslininkas ornitologas, tyrinėjęs ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų paukščius. Pastarasis parašė „Visuotinę ornitologiją“,surinko trijų tūkstančių paukščių iškamšų kolekciją ir vėliau ją padovanojo Vilniaus senienų muziejui. Grafų Tyzenhauzų didžiausias dvaro turtas - vaizduojamojo meno kolekcija, kurios vertingiausia dalis buvo tapyba. Žinoma, kad Rokiškį puošė Ticiano, Tjepolo, Negretti, Karavadžijo, Rubenso, Breigelio, Van Ostadės, Hamiltono, Diuvevje ir kitų dailininkų darbai. Grafai pagarbiai saugojo styginių instrumentų kolekciją, nes joje buvo Stradivarijaus, Grobličo, Denkvorto darbų. Ypatingai vertintas Antano Tyzenhauzo, Sofijos ir Konstantino senelio, Gardino manufaktūroje išaustas gobelenas, senovinis sidabras bei krištolas.
Dvarininkai, sekdami kitų kraštų didikais, įsigeidė turėti nuosavą orkestrą, kuris grotų pasilinksminimų metu. Tačiau dėl vietinių muzikantų trūkumo, juos tekdavo kviestis iš kitur, o tai brangiai kainuodavo. Kai kurie didikai sugalvojo pasikviesti tik vieną muzikantą - specialistą ir įsteigti savo dvare muzikos, tiksliau pasakius, orkestro mokyklą, kuris parengtų nemokamą, iš savų valstiečių sudarytą orkestrą.
Muzikos mokyklų Lietuvoje būta jau seniai. Dvarininkų steigiamos mokyklos, gabių muzikų vadovaujamos, tapdavo svarbiais profesionaliosios muzikos židiniais, kurių garsas sklido toli už Lietuvos ribų. Tokia buvo ir pirmoji vargonininkų, vadinama „Grafiškoji vargonininkų ir giedojimo“ mokykla, vadovaujama maestro Rudolfo Lymano. Ją 1883 m. įkūrė Rokiškio dvaro savininkė grafienė Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė. Ji pasikvietė iš Čekijos muziką R. Lymaną, kuris iki pat savo mirties (1904 m.) mokė vietinius vaikinus muzikavimo meno. Tai buvo didelės erudicijos muzikas, vargonų virtuozas ir improvizatorius, choro ir orkestro dirigentas, kompozitorius, vargonų ir fortepijonų derintojas, mokėjo groti visais orkestro instrumentais, turėjo gražų baritono balsą. R. Lymano pasirinktas mokyklos profilis - rengti vargonininkus - išskyrė ją iš kitų žymių XIX a. Lietuvoje veikusių Rietavo ir Plungės mokyklų.
Tarp bajorų didėjo išsilavinimo reikšmė. Šią situaciją lėmė ne tik Apšvietos amžiaus nuostatos, lenkų kalbos įsigalėjimas moksle, padidinęs mokslo žinių prieinamumą, bet ir vidutinės bei smulkiosios bajorijos padėties kitimas. Patekus į Rusijos sudėtį, bajorijai sumažėjo politinės veiklos galimybės. Sustabdžius Lietuvos Statuto veikimą, bajorija neteko svarbiausių ir tradicinių savo veiklos sričių - karo, valstybės valdymo ir teismo. Dėl šių pokyčių smulkioji ir vidutinė bajorija veržėsi į mokslus. Jau XIX a. viduryje išsilavinimas tarp bajorų, ypač tarp jaunosios kartos, tapo prestižo ženklu, net tam tikra mada. Salonuose tuščius pokalbius keitė diskusijos rimtais mokslo, literatūros ar socialiniais klausimais. Tuose pokalbiuose jau dalyvavo ne vien vyriškoji, bet ir moteriškoji bajorijos dalis. Medžioklę, kortas ir gėrimą ėmė stumti ne tik laikraščių skaitymas, bet ir knygos, mokslo veikalai, moksliniai tyrinėjimai ar folkloro rinkimas.
XIX a. išaugo dvaro kaip kultūrinio proceso dalyvio vaidmuo. Dvarai atliko kultūrinio vyksmo organizavimo funkciją. Rusų valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, nebeliko kultūrinio ir mokslinio gyvenimo organizavimo centro bei kolektyvinio mecenato, kuris galėjo duoti pragyvenimo šaltinį daugeliui kūrėjų ir mokslininkų. Nemaža dalis išsilavinusių bajorų apsigyveno dvaruose ir įsijungė į įprastinį dvarininko gyvenimą. Šie žmonės, išaugusių intelektualinių ir kultūrinių poreikių vedami, gyvendami dvaruose, ėmėsi aktyvios kūrybinės veiklos. Galima teigti, kad XIX a. viduryje Lietuvoje dominavo bajoriška arba dvarų kultūra. Dvaruose gyveno dauguma Lietuvos literatų (J. I. Kraševskis, L. Sirokomlė, A. Petkevičius ir kt.). Čia dirbo Lietuvos bei Lenkijos istorijos ir archeologijos tyrinėtojai (T. Narbutas, J. I. Kraševskis, E. ir K. Tiškevičiai), dvaruose kūrė lietuvių raštijai nusipelnę žmonės: D. Poška, J. Plateris, K. Praniauskaitė. Kultūros židiniuose buvo ieškoma istorijos šaltinių, atsiminimų, jie rengiami publikavimui, dvarininkai rinko ir skelbė lietuvių, baltarusių, ukrainiečių folklorą, dvaruose gyveno ir kūrė kai kurie dailininkai ir skulptoriai.
XIX a. dvarų kultūra buvo skirta tik vidiniams luomo poreikiams. Nei įvairiataučiai miestiečiai, nei valstiečiai nelaikyti vertais šios kultūros vartotojais ar kūrėjais. Tiesa, būta malonių išimčių, kai kurie bajorai ar net didikai parėmė besikuriančią tautinę lietuvišką kultūrą.
Po 1863-1864 m. sukilimo prasidėjus carinės valdžios represijoms, nukreiptoms pirmiausia prieš bajorų luomo ekonomines ir kultūrines pozicijas krašte, dvarai susigūžė, užsidarė, pasirinkdami esminę - išlikimo strategiją. Išlaikyti dvarų žemes, neleidžiant joms pereiti į rusų rankas, išsaugoti luomo ekonomines pozicijas, o svarbiausia apginti bajorišką lenkiškąjį tautiškumą, lenkų kultūrą nuo rusifikacijos ir nuo gimstančio lietuviško tautinio sąjūdžio - tapo dvarų gyventojų programa.
XIX a. pradžios dvilypė lenko-lietuvio savimonė, įsišaknijusi Abiejų Tautų Respublikos bajoriškos politinės tautos tradicijoje, XIX a. transformavosi. Stiprėjo kultūrinis lenkiškasis elementas. Prasidėjusį lietuvių tautinį atgimimą didžioji dalis dvarininkų sutiko priešiškai. Dalis bajoriškos kilmės asmenų prijautė lietuvių tautiniam atbudimui, aktyviai dalyvavo lietuviškoje visuomeninėje ir kultūrinėje, o vėliau politinėje veikloje. Toks žmogus buvo garsus teisės profesorius, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Mykolas Riomeris. Sena ir plati bajoriška Riomerių giminė Lietuvoje iškilo XVII a., o XVIII a. šios giminės atstovas Mykolas Juozapas Riomeris Rokiškio krašte įsigijo Kriaunas, Antanašę ir Bagdoniškį. Laikui bėgant Riomeriai susigiminiavo su žymiomis Lietuvos bajorijos giminėmis ir asimiliavosi, sulenkėjo. Gimtuosiuose M. Riomerio namuose jau viešpatavo lenkiška dvasia, šeimoje buvo bendraujama lenkų kalba, nors šeimos nariai su vietos gyventojais laisvai kalbėjo vietine rytų aukštaičių tarme.
Prof. M. Riomeris - neeilinė asmenybė nuopelnais mokslui, valstybei ir visuomenei. Jo pasirinktas gyvenimo kelias nesutapo su bajoriškos lenkiškos visuomenės atstovui būdingu pasirinkimu. Šis M. Riomerio gyvenimo kelias nebuvo savitikslis, neturėjo nieko bendra su noru pasirodyti, išsiskirti iš aplinkos. Priešingai, toks nusistatymas lemdavo tai, kad kartais jis pasijusdavo esąs vienišas, prie nieko nepritampantis ir visų atstumtas. „Visą savo gyvenimą“, - rašė jis, - „kaip koks legendinis Sizifas, ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo nuolat riedėjo žemyn. Įrodinėjau, kad mes, Lietuvos lenkai, turime stoti į piliečių gretas - Lietuvai, o ne Lenkijai, turime suprasti ir laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių interesais“.
Dvaras į XX a., tautinių judėjimų ir nacionalinių valstybių kūrimosi amžių, atėjo kaip lenkiškos kultūros nešėjas ir propaguotojas. Pagrįstai galima teigti, jog XX a. yra tikrasis dvarų „saulėlydžio“ laikas, kai jų vaidmuo, reikšmė ir įtaka nuolat menko. Įtakos darė I pasaulinio karo negandos. Šis karas laikomas savotiška riba, žyminčia bajorijos dominavimo įvairiose gyvenimo srityse pabaigą. Materialiniai dvarų nuostoliai buvo didžiuliai: išnyko bibliotekos, paveikslų, meno vertybių kolekcijos, archyvai, ginklų rinkiniai ir pan. Naujas smūgis dvarams buvo Lietuvos Respublikos žemės reforma, kurios metu nacionalizuota dalis dvarų žemės, paliekant po 80 ha.
XX a. dvarų kultūrinės pozicijos Lietuvoje sumenko. Vykstant visuomenės modernėjimo procesams, stiprėjant miestams, formavosi ir miestietiška visų visuomenės grupių poreikius tenkinanti kultūra. Sparčiai vyko mokslo ir kultūros kūrimo profesionalizacija, reikalavusi iš kūrėjų specialaus išsilavinimo, pasirengimo, gausėjo profesionalių kūrėjų. Kūrybinė ir mokslinė inteligentija iš visų sričių stūmė dvarininkus-mėgėjus, palikdama jiems vien vartojimo ir mecenavimo funkcijas. Taigi kultūrinis gyvenimas vis labiau profesionalėjo ir koncentravosi miestuose, nors periferijoje, kur kultūros įstaigų buvo mažiau, dvarai dar galėjo išsaugoti savo kultūrinę reikšmę
Dvarų istorija Lietuvoje pasibaigė 1940-1941 metais su sovietine okupacija, tremtimis ir nacionalizacija.
Senoji didikų ir bajorų kultūra ilgą laiką nebuvo istorikų dėmesio centre. Visas arba beveik visas lietuvių istorikų dėmesys susitelkė į liaudies istoriją. Visa kita buvo išstumta už tautos ribų ir virto lietuvių istoriko plunksnos nevertais dalykais. Į tyrinėjimų paviršių iškildavo tik tie didikai ar bajorai, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su lietuvių tautos ir kultūros modernėjimu, su lituanistiniu sąjūdžiu, su žymiaisiais XIX amžiaus herojais: S. Daukantu, M. Valančiumi, S. Stanevičiumi ar M. Akelaičiu. Tad jei grafų Jurgio ir Kazimiero Pliaterių ar kunigaikščio Irenėjaus Oginskio vardai mūsų išsilavinusiam inteligentui dar šį bei tą reiškia, tai Reinoldo Tyzenhauzo ar Liudviko Petkevičiaus - nieko nesako.
Sovietmečio istorikai, bandę savo plunksnas kultūros istorijoje, pakliūdavo tarp baisių buržuazinio nacionalizmo ir dar baisesnės dvarininkijos istoriografinių šmėklų. Sovietmetyje kaimiškasis (liaudiškasis) istorijos klodas buvo vienintelis galimas mokslinių tyrimų objektas. Toliau kaimiškojo horizonto mūsų kultūros istoriografija iš esmės nesiekė. Net tie pirmosios tautinio judėjimo bangos herojai, kurie gyveno ir kūrė ne kaimiškoje, bet dvaro ar miesto aplinkoje, vis dėlto būdavo piešiami šiaudinių pastogių fone. Istoriografijoje net vyskupas M. Valančius atrodydavo labiau primenantis valstietį negu bažnyčios kunigaikštį. Griuvėsiai, užstojantys turtingos praeities horizontą, tuo pat metu riboja ir sugebėjimus pasitikti ateitį. Šios ateities dalis yra ir dvarų kultūros tyrimai šiandien ypač aktualūs Lietuvos muziejininkams.

Nuorodos:

1. Tyzenhauzaitė S. Reminiscencijos. Vilnius, 2004.
2. Rokiškis. Miestas, kraštas, žmonės. Vilnius, 1999.
3. Rokiškio krašto muziejaus mokslinis archyvas (RKM MA). Byla 70 - 1, byla 70 - 2.
4. Mokslinės konferencijos „Rokiškio dvaro rūmams - 200 metų“ medžiaga. Rokiškis, 2001.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13