LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI. NR. 4
DVARAI – REIKŠMINGAS LIETUVOS KULTŪROS
PALIKIMAS
Algis Kazulėnas
Rokiškio krašto muziejus
Dvaras ilgus amžius egzistavo kaip ūkinis -
administracinis vienetas, kartu ir kaip didiko ar bajoro, jo šeimos
gyvenamoji vieta. Visą feodalizmo epochą dvaras su jam priklausančiais
kaimais buvo pagrindinis feodalinės visuomenės struktūrinis elementas.
Dvaras kūrė ne tik ekonominio, bet ir politinio bei kultūrinio
gyvenimo infrastruktūrą. Mūsų miestai ir miestiečiai, skirtingai nei
Vakarų Europos šalyse nepajėgė, tiksliau neturėjo galimybių sudaryti
atsvarą dvarui.
Iki pat XIX a. pabaigos, dėl susiklosčiusių politinių, ekonominių ir
socialinės raidos ypatumų, dvarai Lietuvoje išliko vienais svarbiausių
kultūros židinių. Meninė kūryba tebebuvo gyva Lietuvos dvaruose, o
ypač didikų rūmuose. Veikiant Švietimo epochos idėjoms dalis
aristokratų ėmėsi kūrybos: rašė arba vertė knygas, kūrė pjeses savo
rūmų teatrams, komponavo muziką ar patys muzikavo, kartu tęsdami
kultūros mecenavimo tradiciją. Pranešime apžvelgiama Rokiškio krašto
dvarų savininkų veikla, atskleidžiama šių kultūros židinių reikšmė.
Pirmoji moteris rašytoja, kilusi iš istorinės Lietuvos ir kūrusi
prancūzų kalba, buvo Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel-Gufje. Rokiškio dvaro
savininko Ignoto Tyzenhauzo, pastačiusio dvaro rūmus XVIII-XIX a.
sandūroje, duktė, Platelių dvaro savininko Oktavijaus Šuazelio žmona,
parašė keletą veikalų. Lietuvos tyrinėtojai, nagrinėję S.
Tyzenhauzaitės asmenybę ir kūrybą, dažniausiai mini jos 5 istorinius
romanus: „Lenkai Sant Domingo saloje, arba jaunoji kreolė“ (1818),
„Barbora Radvilaitė“ (1820), „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba
Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824), „Politikos nykštukas“
(1827), „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831) ir
„Atsiminimus apie imperatorių Aleksandrą, Rusijos carą“ (1829).
Pastarosios knygos papildytas leidimas - „Reminiscensijos“ (1862).
2004 m. ši knyga Žemaičių kultūros draugijos pastangomis pasirodė
lietuvių kalba. Tai pirmasis 1862 m. Paryžiuje išleistos knygos „Reminiscensijos
apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I“
vertimas.
„Reminiscensijose“ pasakojama apie įvykį, kuris S. Tyzenhauzaitę
išgarsino plačiai už Lietuvos ribų - Napoleonas, užėmęs Vilnių, įsakė
vietiniams magnatams prisistatyti jam su savo šeimomis. Visus
išgąsdino ceremonijoje dalyvavusi jaunoji Sofija Tyzenhauzaitė, kuri,
dar jausdama didelę simpatiją Aleksandrui I, atvyko pasipuošusi
visomis turėtomis Rusijos caro dvaro insignijomis. Giminaičiai tokiam
Sofijos elgesiui nepritarė. Visi su nerimu laukė, kaip reaguos
imperatorius Napoleonas. Šis, be abejo, insignijomis susidomėjo ir
paklausė Sofijos, ką turimi ženklai reiškia. Jaunoji Tyzenhauzaitė
diplomatiškai paaiškino. Jei Napoleonas Sofijos elgesį būtų supratęs
kaip iššūkį jam, nukentėti galėjo visa Sofijos giminė, tačiau jis
vertino drąsą, ir Sofija, tiek tarp pobūvio dalyvių, tiek ir
imperatoriaus Aleksandro I ir jo aplinkos žmonių akyse, tapo didvyre.
Pasibaigus karui su Napoleonu, daugelį Lietuvos didikų,
bendradarbiavusių su juo, caras Aleksandras I nubaudė. Bausmės grėsė
ir Sofijos tėvui bei broliams. Ne tik jiems, bet ir keliems kitiems
Sofijos artimiems žmonėms bausmės pavyko išvengti - taip caras
įvertino drąsų Sofijos poelgį.
Lietuvoje gyvenę aristokratai - Kosakovskiai, Tiškevičiai, Pliateriai,
Oginskiai, Tyzenhauzai ir kt. - savo rūmuose toliau kaupė bibliotekas,
paveikslų, ginklų, Lietuvos ir svetimų kraštų archeologinių radinių ir
senienų, meno vertybių kolekcijas. Kasdienybei paįvairinti rengė
vaidinimus, koncertus, kuriuose dalyvavo ne tik šeimos nariai,
draugai, kaimynai, bet ir kviestinės meno pasaulio įžymybės. Rokiškio
dvaro savininkas Konstantinas Tyzenhauzas, rašytojos S. Tyzenhauzaitės
brolis, buvo garsus mokslininkas ornitologas, tyrinėjęs ne tik
Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų paukščius. Pastarasis parašė
„Visuotinę ornitologiją“,surinko trijų tūkstančių paukščių iškamšų
kolekciją ir vėliau ją padovanojo Vilniaus senienų muziejui. Grafų
Tyzenhauzų didžiausias dvaro turtas - vaizduojamojo meno kolekcija,
kurios vertingiausia dalis buvo tapyba. Žinoma, kad Rokiškį puošė
Ticiano, Tjepolo, Negretti, Karavadžijo, Rubenso, Breigelio, Van
Ostadės, Hamiltono, Diuvevje ir kitų dailininkų darbai. Grafai
pagarbiai saugojo styginių instrumentų kolekciją, nes joje buvo
Stradivarijaus, Grobličo, Denkvorto darbų. Ypatingai vertintas Antano
Tyzenhauzo, Sofijos ir Konstantino senelio, Gardino manufaktūroje
išaustas gobelenas, senovinis sidabras bei krištolas.
Dvarininkai, sekdami kitų kraštų didikais, įsigeidė turėti nuosavą
orkestrą, kuris grotų pasilinksminimų metu. Tačiau dėl vietinių
muzikantų trūkumo, juos tekdavo kviestis iš kitur, o tai brangiai
kainuodavo. Kai kurie didikai sugalvojo pasikviesti tik vieną
muzikantą - specialistą ir įsteigti savo dvare muzikos, tiksliau
pasakius, orkestro mokyklą, kuris parengtų nemokamą, iš savų
valstiečių sudarytą orkestrą.
Muzikos mokyklų Lietuvoje būta jau seniai. Dvarininkų steigiamos
mokyklos, gabių muzikų vadovaujamos, tapdavo svarbiais
profesionaliosios muzikos židiniais, kurių garsas sklido toli už
Lietuvos ribų. Tokia buvo ir pirmoji vargonininkų, vadinama
„Grafiškoji vargonininkų ir giedojimo“ mokykla, vadovaujama maestro
Rudolfo Lymano. Ją 1883 m. įkūrė Rokiškio dvaro savininkė grafienė
Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė. Ji pasikvietė iš Čekijos muziką
R. Lymaną, kuris iki pat savo mirties (1904 m.) mokė vietinius
vaikinus muzikavimo meno. Tai buvo didelės erudicijos muzikas, vargonų
virtuozas ir improvizatorius, choro ir orkestro dirigentas,
kompozitorius, vargonų ir fortepijonų derintojas, mokėjo groti visais
orkestro instrumentais, turėjo gražų baritono balsą. R. Lymano
pasirinktas mokyklos profilis - rengti vargonininkus - išskyrė ją iš
kitų žymių XIX a. Lietuvoje veikusių Rietavo ir Plungės mokyklų.
Tarp bajorų didėjo išsilavinimo reikšmė. Šią situaciją lėmė ne tik
Apšvietos amžiaus nuostatos, lenkų kalbos įsigalėjimas moksle,
padidinęs mokslo žinių prieinamumą, bet ir vidutinės bei smulkiosios
bajorijos padėties kitimas. Patekus į Rusijos sudėtį, bajorijai
sumažėjo politinės veiklos galimybės. Sustabdžius Lietuvos Statuto
veikimą, bajorija neteko svarbiausių ir tradicinių savo veiklos sričių
- karo, valstybės valdymo ir teismo. Dėl šių pokyčių smulkioji ir
vidutinė bajorija veržėsi į mokslus. Jau XIX a. viduryje išsilavinimas
tarp bajorų, ypač tarp jaunosios kartos, tapo prestižo ženklu, net tam
tikra mada. Salonuose tuščius pokalbius keitė diskusijos rimtais
mokslo, literatūros ar socialiniais klausimais. Tuose pokalbiuose jau
dalyvavo ne vien vyriškoji, bet ir moteriškoji bajorijos dalis.
Medžioklę, kortas ir gėrimą ėmė stumti ne tik laikraščių skaitymas,
bet ir knygos, mokslo veikalai, moksliniai tyrinėjimai ar folkloro
rinkimas.
XIX a. išaugo dvaro kaip kultūrinio proceso dalyvio vaidmuo. Dvarai
atliko kultūrinio vyksmo organizavimo funkciją. Rusų valdžiai uždarius
Vilniaus universitetą, nebeliko kultūrinio ir mokslinio gyvenimo
organizavimo centro bei kolektyvinio mecenato, kuris galėjo duoti
pragyvenimo šaltinį daugeliui kūrėjų ir mokslininkų. Nemaža dalis
išsilavinusių bajorų apsigyveno dvaruose ir įsijungė į įprastinį
dvarininko gyvenimą. Šie žmonės, išaugusių intelektualinių ir
kultūrinių poreikių vedami, gyvendami dvaruose, ėmėsi aktyvios
kūrybinės veiklos. Galima teigti, kad XIX a. viduryje Lietuvoje
dominavo bajoriška arba dvarų kultūra. Dvaruose gyveno dauguma
Lietuvos literatų (J. I. Kraševskis, L. Sirokomlė, A. Petkevičius ir
kt.). Čia dirbo Lietuvos bei Lenkijos istorijos ir archeologijos
tyrinėtojai (T. Narbutas, J. I. Kraševskis, E. ir K. Tiškevičiai),
dvaruose kūrė lietuvių raštijai nusipelnę žmonės: D. Poška, J.
Plateris, K. Praniauskaitė. Kultūros židiniuose buvo ieškoma istorijos
šaltinių, atsiminimų, jie rengiami publikavimui, dvarininkai rinko ir
skelbė lietuvių, baltarusių, ukrainiečių folklorą, dvaruose gyveno ir
kūrė kai kurie dailininkai ir skulptoriai.
XIX a. dvarų kultūra buvo skirta tik vidiniams luomo poreikiams. Nei
įvairiataučiai miestiečiai, nei valstiečiai nelaikyti vertais šios
kultūros vartotojais ar kūrėjais. Tiesa, būta malonių išimčių, kai
kurie bajorai ar net didikai parėmė besikuriančią tautinę lietuvišką
kultūrą.
Po 1863-1864 m. sukilimo prasidėjus carinės valdžios represijoms,
nukreiptoms pirmiausia prieš bajorų luomo ekonomines ir kultūrines
pozicijas krašte, dvarai susigūžė, užsidarė, pasirinkdami esminę -
išlikimo strategiją. Išlaikyti dvarų žemes, neleidžiant joms pereiti į
rusų rankas, išsaugoti luomo ekonomines pozicijas, o svarbiausia
apginti bajorišką lenkiškąjį tautiškumą, lenkų kultūrą nuo
rusifikacijos ir nuo gimstančio lietuviško tautinio sąjūdžio - tapo
dvarų gyventojų programa.
XIX a. pradžios dvilypė lenko-lietuvio savimonė, įsišaknijusi Abiejų
Tautų Respublikos bajoriškos politinės tautos tradicijoje, XIX a.
transformavosi. Stiprėjo kultūrinis lenkiškasis elementas. Prasidėjusį
lietuvių tautinį atgimimą didžioji dalis dvarininkų sutiko priešiškai.
Dalis bajoriškos kilmės asmenų prijautė lietuvių tautiniam atbudimui,
aktyviai dalyvavo lietuviškoje visuomeninėje ir kultūrinėje, o vėliau
politinėje veikloje. Toks žmogus buvo garsus teisės profesorius, Kauno
Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Mykolas Riomeris. Sena ir
plati bajoriška Riomerių giminė Lietuvoje iškilo XVII a., o XVIII a.
šios giminės atstovas Mykolas Juozapas Riomeris Rokiškio krašte
įsigijo Kriaunas, Antanašę ir Bagdoniškį. Laikui bėgant Riomeriai
susigiminiavo su žymiomis Lietuvos bajorijos giminėmis ir
asimiliavosi, sulenkėjo. Gimtuosiuose M. Riomerio namuose jau
viešpatavo lenkiška dvasia, šeimoje buvo bendraujama lenkų kalba, nors
šeimos nariai su vietos gyventojais laisvai kalbėjo vietine rytų
aukštaičių tarme.
Prof. M. Riomeris - neeilinė asmenybė nuopelnais mokslui, valstybei ir
visuomenei. Jo pasirinktas gyvenimo kelias nesutapo su bajoriškos
lenkiškos visuomenės atstovui būdingu pasirinkimu. Šis M. Riomerio
gyvenimo kelias nebuvo savitikslis, neturėjo nieko bendra su noru
pasirodyti, išsiskirti iš aplinkos. Priešingai, toks nusistatymas
lemdavo tai, kad kartais jis pasijusdavo esąs vienišas, prie nieko
nepritampantis ir visų atstumtas. „Visą savo gyvenimą“, - rašė jis, -
„kaip koks legendinis Sizifas, ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo
nuolat riedėjo žemyn. Įrodinėjau, kad mes, Lietuvos lenkai, turime
stoti į piliečių gretas - Lietuvai, o ne Lenkijai, turime suprasti ir
laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų
gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių
interesais“.
Dvaras į XX a., tautinių judėjimų ir nacionalinių valstybių kūrimosi
amžių, atėjo kaip lenkiškos kultūros nešėjas ir propaguotojas.
Pagrįstai galima teigti, jog XX a. yra tikrasis dvarų „saulėlydžio“
laikas, kai jų vaidmuo, reikšmė ir įtaka nuolat menko. Įtakos darė I
pasaulinio karo negandos. Šis karas laikomas savotiška riba, žyminčia
bajorijos dominavimo įvairiose gyvenimo srityse pabaigą. Materialiniai
dvarų nuostoliai buvo didžiuliai: išnyko bibliotekos, paveikslų, meno
vertybių kolekcijos, archyvai, ginklų rinkiniai ir pan. Naujas smūgis
dvarams buvo Lietuvos Respublikos žemės reforma, kurios metu
nacionalizuota dalis dvarų žemės, paliekant po 80 ha.
XX a. dvarų kultūrinės pozicijos Lietuvoje sumenko. Vykstant
visuomenės modernėjimo procesams, stiprėjant miestams, formavosi ir
miestietiška visų visuomenės grupių poreikius tenkinanti kultūra.
Sparčiai vyko mokslo ir kultūros kūrimo profesionalizacija,
reikalavusi iš kūrėjų specialaus išsilavinimo, pasirengimo, gausėjo
profesionalių kūrėjų. Kūrybinė ir mokslinė inteligentija iš visų
sričių stūmė dvarininkus-mėgėjus, palikdama jiems vien vartojimo ir
mecenavimo funkcijas. Taigi kultūrinis gyvenimas vis labiau
profesionalėjo ir koncentravosi miestuose, nors periferijoje, kur
kultūros įstaigų buvo mažiau, dvarai dar galėjo išsaugoti savo
kultūrinę reikšmę
Dvarų istorija Lietuvoje pasibaigė 1940-1941 metais su sovietine
okupacija, tremtimis ir nacionalizacija.
Senoji didikų ir bajorų kultūra ilgą laiką nebuvo istorikų dėmesio
centre. Visas arba beveik visas lietuvių istorikų dėmesys susitelkė į
liaudies istoriją. Visa kita buvo išstumta už tautos ribų ir virto
lietuvių istoriko plunksnos nevertais dalykais. Į tyrinėjimų paviršių
iškildavo tik tie didikai ar bajorai, kurie vienaip ar kitaip buvo
susiję su lietuvių tautos ir kultūros modernėjimu, su lituanistiniu
sąjūdžiu, su žymiaisiais XIX amžiaus herojais: S. Daukantu, M.
Valančiumi, S. Stanevičiumi ar M. Akelaičiu. Tad jei grafų Jurgio ir
Kazimiero Pliaterių ar kunigaikščio Irenėjaus Oginskio vardai mūsų
išsilavinusiam inteligentui dar šį bei tą reiškia, tai Reinoldo
Tyzenhauzo ar Liudviko Petkevičiaus - nieko nesako.
Sovietmečio istorikai, bandę savo plunksnas kultūros istorijoje,
pakliūdavo tarp baisių buržuazinio nacionalizmo ir dar baisesnės
dvarininkijos istoriografinių šmėklų. Sovietmetyje kaimiškasis
(liaudiškasis) istorijos klodas buvo vienintelis galimas mokslinių
tyrimų objektas. Toliau kaimiškojo horizonto mūsų kultūros
istoriografija iš esmės nesiekė. Net tie pirmosios tautinio judėjimo
bangos herojai, kurie gyveno ir kūrė ne kaimiškoje, bet dvaro ar
miesto aplinkoje, vis dėlto būdavo piešiami šiaudinių pastogių fone.
Istoriografijoje net vyskupas M. Valančius atrodydavo labiau
primenantis valstietį negu bažnyčios kunigaikštį. Griuvėsiai,
užstojantys turtingos praeities horizontą, tuo pat metu riboja ir
sugebėjimus pasitikti ateitį. Šios ateities dalis yra ir dvarų
kultūros tyrimai šiandien ypač aktualūs Lietuvos muziejininkams.
Nuorodos:
1. Tyzenhauzaitė S. Reminiscencijos. Vilnius, 2004.
2. Rokiškis. Miestas, kraštas, žmonės. Vilnius, 1999.
3. Rokiškio krašto muziejaus mokslinis archyvas (RKM MA). Byla 70 - 1,
byla 70 - 2.
4. Mokslinės konferencijos „Rokiškio dvaro rūmams - 200 metų“
medžiaga. Rokiškis, 2001.
|