Dainius Elertas
Lietuvos jūrų muziejus
Lietuvos jūrų muziejus 1979 m. įsikūrė unikaliame
karinio ir marinistinio paveldo objekte - Nerijos forte. Šiandien kito
tokio karinio įtvirtinimo Lietuvoje neturime. Vienoje iš poternų karinę
šios vietos praeitį įamžina nedidelė ekspozicija. Ją pagyvina garsinis
įrašas, į vieną srautą suliejantis Kopgalio kaimo, Nerijos forto,
Lietuvos jūrų muziejaus istorijos vingius. Nors apie Nerijos fortą
rašyta lietuviškai ir vokiškai, daugeliui karinė bei marinistinė jo
praeitis dar mažai žinoma.
Nerijos fortas buvo pastatytas Kopgalyje. Kopgalis - vakarinė įplaukos į
Klaipėdos uostą dalis ir Kuršių nerijos galas. Kariniais įtvirtinimais
Kopgalyje siekta apsaugoti Klaipėdos uostą nuo netikėto priešo
įsiveržimo iš jūros pusės. Jie užkirto galimybę priešui išlaipinti
desantą Nerijoje ir pulti Klaipėdos miestą iš mažiau saugomos marių
pusės.
Pati idėja Kuršių nerijos smaigalyje įkurdinti kariškius nėra sena. Iki
XVIII a. dėl menko puolimo technikos pajėgumo statyti Nerijoje karinius
įtvirtinimus buvo netikslinga. 1598 12 17 Klaipėdos pilies pareigūnas
rašė Prūsijos hercogui, kad nuo labai aukšto kalno Smiltynėje (Sandkrug)
priešams šaudyti į pilį būtų nenaudinga, nes miesto puolimas iš marių
pusės negalimas. Šūviai nesiektų taikinių kitoje marių pusėje. Tokiu
būdu, statyti gynybinius įtvirtinimus Nerijos pusėje būtų beprasmiška1
. Tobulėjant karybai grėsmė iš marių pusės augo. XVIII a. pradėta
aptarinėti ir įgyvendinti karinių įtvirtinimų Kopgalyje idėją. 1719 07
29 generolų de Boldt bei de Brion pranešime Prūsijos karaliui siūloma
įrengti įtvirtinimus uosto įplaukai ginti. Todėl ant Vakarinio rago (Wester
haken) reikėję pastatyti keturkampį redutą, jame įrengti bokštą, o
statinio viršūnėje - gairę laivams. Nurodoma, kad bokštas neturėtų būti
didelis. Vakarinis ragas esąs visai prie jūros ir jo nedengia Šiaurinis
ragas (Norder haken). Tačiau Šiaurinį ragą nuo jūros dengia smėlio
kalnai2 . Jei Šiaurinis ragas
yra ir kituose šaltiniuose žinomas XVIII a. pab. išnykęs iškyšulys
netoli dabartinio švyturio, tai kur būta Vakarinio rago (Wester haken)?
Į vakarus nuo šios vietos tyvuliavo marios ir kyšojo Kopgalis. Gal tai
Kopgalio karinių įtvirtinimų istorijos pradžia? Kuo baigėsi ši generolų
akcija nėra žinoma. Uosto įplaukos apsaugos idėja pasinaudota vėliau.
1782 m. S. Lilienthal suprojektavo Kopgalyje medinį blokhauzą. Tai
turėjo būti medinis penkiakampis statinys su vidiniu kiemu. Pastatas
siaurėjo į viršų. Iš lauko pusės jo karkasą dengė apipjauti rąstai.
Sienos protarpiais įtvirtintos savotiškais kontraforsais - įkastais
rąstais. Rąstais siūlyta dengti stogą, ant jo įrengti šaudymo aikšteles.
Parapete buvo numatoma pastatyti pabūklus, todėl jame suprojektuotos
šaudymo angos. Vėliau šį statinį rekomenduota apmūryti plytomis3.
Nėra žinoma ar projektas buvo realizuotas. Apie karinių įtvirtinimų
statybas XVIII a. pab. - XIX a. 1 deš. nieko nerašo ir Klaipėdos uosto
veiklą plėtoję S. Lilienthal ir H. K. Veit. Jie neužfiksuoti detaliame
1792 -1802 m. Schroetter sudarytame Kuršių nerijos žemėlapyje. Tačiau
patikimų žinių apie kažkokius kariškių darbus Kopgalyje XVIII a. pab. -
XIX a. pr. yra. 1802 03 10 karo ir domenų tarėjo Müller ataskaitoje apie
1801 11 03 uragano pasekmes, minimos kariškių konfiskuotos fašinos,
įtvirtinimams Kopgalyje įrengti4.
Kariškių darbai nebuvo reikšmingi, nes jų pėdsakus nušlavė minėtasis
uraganas.
Pirmosios žinios apie užbaigtus karinius statinius Kopgalyje mus
pasiekia iš Napoleono karų laikotarpio. 1807 m. Prūsija patyrusi skaudų
pralaimėjimą ir pažeminimą tapo Prancūzijos sąjungininke. Klaipėdos
uostas tapo paskutiniu Prūsijos monarchų prieglobsčiu. Prancūzai siekė
užkirsti kelią Baltijoje pasirodžiusiam anglų laivynui išlaipinti
desantą. Jų raginami prūsai atnaujino ir išplėtė Klaipėdos uosto
gynybinę sistemą. Buvo supilti pylimai bei iškasti apkasai ties
Klaipėdos švyturiu, netoli Locų bokšto ir kt. Vienas atspirties taškų
buvo įrengtas Kopgalyje. 1811-1812 m. generolo Bjork pastangomis
šiauriau dabartinio Lietuvos jūrų muziejaus buvo iškastas griovys ir
supiltas redutas - pylimas. Darbus inicijavo prancūzų karinės valdžios
atstovas Compredon5. Jiems
vadovavo prūsų artilerijos majoras von Fielbig, majoras von Marckoff,
inžinierius kapitonas von Beeberstein6.
1809 m. Klaipėdos uosto ir miesto įtvirtinimų plane yra vėliau
įklijuotas Pietų rago (Sudhaken) reduto piešinys. Tai stačiakampio
formos pylimas su nedideliu praėjimu kiekvienos pylimo sienos viduryje.
Jis apjuostas dvigubai platesniu nei pylimas grioviu7
. Egzistuoja ir kiti 1812 m. planai. Viename jų šie įtvirtinimai
vaizduojami žvelgiant iš viršaus, tai buvo marių pusėje laiptuotos
formos pylimas, o priešingoje pusėje - dvi lygios sienos jungėsi stačiu
kampu. Pylimas pavadintas „Redoute auf de Nehrung“. Planas svarbus
nustatant šio įrenginio vietą. Kitame marių krante, ties Locų bokštu,
baterija plane žymima tiesiai prieš jį8.
Architektas V. Šliogeris mano, kad įrenginio plano pokyčiai -
rekonstrukcijos padarinys. Supilti ir sutvirtinti fašinomis smėlio
pylimus nebuvo sudėtinga. H. K. Veit rašė, kad 1821 m. iš reduto neliko
nė žymės: „1812 m. išoriniame šios kopos smaigalyje buvo įrengtas
redutas, tačiau dabar kuris visiškai užpustytas“9.
Pagal įtvirtinimo aprašymus ir planą galima manyti, kad jis buvo
pėstininkų šansas. 1831 m. J. E. Wutzke rašė apie karinių įtvirtinimų
Kopgalyje ir ties švyturiu būtinybę. Jis teigė, kad dalis 1812 m.
įtvirtinimų buvo dar išlikę.10
XIX a. vid. vykstant Vokietijos vienijimosi procesui bei konfrontuojant
su Danija, Prancūzija, Austrija kilo poreikis geriau apsaugoti uostus.
Sparčiai besivystanti artilerija ėmė kelti grėsmę seno tipo
įtvirtinimams ir iš vandens. Buvo statomi nauji bei pertvarkomi seni
gynybiniai įrenginiai. Nuogąstauta neveltui - karo metu Danija bandė
blokuoti vokiškus Baltijos uostus. Prūsijos uostų militarizavimo
procesas neaplenkė Klaipėdos uostamiesčio. Norėta įtvirtinti Dangės
žiotis, įplauką. 1864-1888 m. vyko Klaipėdos pilies (citadelės) poternų
rekonstrukcija. Buvo numatyta įrengti kazematus, parako sandėlius. 1865
m. pradėta Nerijos forto (Nehrungs fort) statyba Kopgalyje. Tarpukaryje
jis vadintas ir Vilhelmo fortu (Wilhems fort). V. Šliogeris nurodė, kad
iš pradžių buvo pastatytas kazematas, sumūrytos kitos patalpos.
Kazematas turėjo šaudymo angas (vėliau jos užmūrytos). Planuose šis
pastatas vadintas centriniu redutu. Tik po jo pastatymo formuoti
pylimai. Darbų nespėta baigti iki prūsų - austrų karo pradžios. 1866 m.
dar neįrengtas fortas buvo skubiai aprūpintas patrankomis. Žemyninės
marių pakrantės gynybai pasinaudota Bomelsvitės kapinių pylimu. Jame
buvo iškastos išpjovos ir pastatytos patrankos. Nuo pylimo iki marių
prūsai iškasė šaulių apkasus. Prie marių įtvirtinimus užbaigė baterija.
Kartotos XVIII a. rusų, XIX a. pr. prancūzų Klaipėdos gynybinės schemos
idėjos. Po prūsų - austrų karo forto statyba Kopgalyje atnaujinta,
tačiau vyko lėtai, su pertraukomis. 1867-1872 m. kitoje marių pusėje
buvo statomas Miško fortas (Plantagenfort). 1871 m. po Vokietijos
pergalės prieš Prancūziją susirūpinta užtikrinti visų Vokietijos uostų
saugumą. 1873 m. Vokietijos vyriausybė pareikalavo baigti Baltijos uostų
bei upių žiočių įtvirtinimus. Tais pačiais metais buvo įrengtas Miško
fortas. Marių dugnu į Nerijos fortą pravestas telegrafo kabelis
užtikrino tiesioginį ryšį su miestu. 1875 m. Hoffmann sudarytame
jūrlapyje forte pažymėta telegrafo stotis. Kiti darbai Nerijos forte
vyko iki 1890 m.11 Kaip matyti
iš projektų ir planų, Kuršių marių įplauką galvota ginti keliais būdais:
Nerijos ir Miško fortai priešų laivus galėjo apšaudyti jūroje bei
įplaukoje, o jiems prasmukus pro molus kelią užtverti turėjo užtvara.
Buvo numatyta ties Nerijos fortu iki kito marių kranto pertempti
grandinę, kuri priešų laivams trukdytų judėti tolyn link uosto. Šią
sistemą galėjo sustiprinti ir minų užtvaros12.
Visa Nerijos forto dokumentacija dar nesurasta. Pirmojo Lietuvos jūrų
muziejaus direktoriaus A. Každailio teigimu, prie jo rastų Vokietijoje
forto brėžinių, planų, projektų nebuvo aprašymų ir kitų dokumentų. Kai
kurie Nerijos forto statytojai ir projektuotojai pasirašė po brėžiniais.
Projektų autorystė priskirtina šiems asmenims: 1868-1870 m. - majorui ir
inžinieriui karininkui Timm, 1868 m. - majorui Schols, 1870-1889 m. -
majorui karininkui Grünzel, 1877-1878 m. - majorui inžinieriui Schmoller,
1877 m. - majorui artilerijos karininkui Morgenroth, vyresniajam
leitenantui Stache, generolui majorui von Eliester, generolui majorui F.
Frechnecke, 1882 m. - majorui inžinieriui karininkui Lancelle, majorui
artilerijos karininkui Broecker, pulkininkui leitenantui ir tvirtovės
inžinieriui Kleseker, karininkams Arnold ir Sabinski, 1886 m. -
inžinieriui inspektoriui Harnnhagen, 1886-1887 m. - majorui inžinieriui
karininkui Prüm, 1889 m. - kapitonui inžinieriui karininkui Tappen bei
komendantui pulkininkui leitenantui Khnack. Po išlikusiais projektais
dažniausia sutinkame majoro karininko Grünzel parašą13.
Mažai žinome ir apie karines struktūras, sudariusias Klaipėdos tvirtovės
bei Nerijos forto įgulą. Nuo 1867 m. rugpjūčio 4 d. Klaipėdos tvirtovės
įgulos pagrindą sudarė keturios kuopos iš 41 Rytprūsių von Boyen
pėstininkų regimento trečiojo bataliono. Viena jo kuopa buvo įkurdinta
Nerijos forte. Nuo 1870 m. liepos 20 iki 1888 m. Klaipėdoje buvo
dislokuotos dvi tvirtovės artilerijos kuopos. 1888 m. sumažinus įgulos
narių skaičių ir panaikinus įtvirtinto miesto statusą buvo išvesta I
Pomeranijos pėstininkų artilerijos regimento 7-oji kuopa14.
Nerijos fortas - vienintelis išlikęs XIX a. pab. Rytprūsių įtvirtinimų
statybos pavyzdys Lietuvoje. Jį sudaro vidinis šešiakampis 14 m aukščio
pylimas ir uždaro kiemo viduryje pastatytas [D. E. - dabartinėje
akvariumo vietoje] 40 m skersmens apvalus 2 aukštų kazematas - centrinis
redutas. Jame gyveno forto įgula. Redutas buvo apjuostas nedideliu
grioveliu iš marių pusės, o iš jūros pusės pastato siena sustiprinta
žemių pylimu. Jis turėjo uždarą 20 m skersmens kiemą. Kieme buvo
įrengtas šulinys su rankiniu siurbliu. Nuo jūros šį statinį dengė
šiaurės vakarų išorinio pylimo dalis. Po vakarine jo dalimi buvo
įrengtas parako sandėlis. Pylimo viršūnėje supilti 8 brustverai saugojo
karius nuo kulkų. Šiaurės ir pietvakarių kampuose buvo parengtos po
vieną, o vakariniame kampe net dvi artilerijos pozicijos. Prie jų buvo
sumūryti ir žemių sluoksniu apsaugoti sandėliai šaudmenims, skirti
vienai kovos dienai. Viename iš jų įrengtas keltuvas turėjo tiekti
šaudmenis tiesiai iš po pylimu buvusio sandėlio. 1877 m. iš jūros pusės
ant pylimo buvo parengtos aštuonios pozicijos pabūklams. Jos leido
apšaudyti marių įplauką bei jos prieigas jūroje. Forto vėliavos stiebo
vieta buvo įrengta ant pylime supilto paaukštinimo pietrytiniame
statinio kampe. Fortą supo 2 m gylio griovys ir 12 m pločio fosa bei 45
m pločio glasis. Forto prieigas gynė iš po pylimo išsikišę trys šaulių
kaponieriai. Jų sienos siekia net 1,5 m storio. Kaponieriai turi po 17 į
visas puses nukreiptų ambrazūrų. Su vidiniu kiemu juos jungė trys
poternos. Vienintelis kelias į fortą vedė pro iš forto apšaudomą glasį
iki mažo supilto reduto prieš tiltą per fosą. Toliau jis suko trijų
dalių tiltu. Pirmos dvi tilto dalys buvo medinės ir besiveržiant priešui
turėjo būti padegamos, o trečioji - pakeliama. Užkertant kelią patekti
ant pakeliamos tilto dalies vandeniu - prie jos įrengtos metalinės
grotos su aštriais kabliais. Tiltą saugojo mūriniais brustverais apsupta
ginklų (išpuolių) aikštelė pro kurios ambrazūras gynėjai galėjo saugiai
apšaudyti tilto prieigas. Už aikštelės, atvėrus storo plieno lakšto
vartus, tuneliu po pylimu - „kaklo poterna“ buvo patenkama į vidinį
kiemą. Forto kieme ties šiaurės rytų poterna buvo įrengtas dar vienas
šulinys, forto šlaitai buvo apželdinti dygiomis gudobelėmis (Crategus
maeracantha)15. Jau 1866 m.
Kopgalio kaime pylimų meistro sklype buvo pastatytas fachverkinis namas.
Šis tarnautojas galėjo būti atsakingas už forto pylimų formavimą16.
Pylimams pilti buvo naudotos iškrautos burlaivių balasto sankaupos.
Pastačius fortą išnyko marių pakrantėje buvęs tokio balasto kalnas.
Pylimai buvo stiprinami velėna, želdiniais17.
Jiems auginti buvo užsėtas nedidelis sklypas šiauriau forto. 1872 m. be
minėtos sodybos ir sodinukų plantacijos fortui priklausė dar du sklypai.
Jam priskirtas ir piečiau forto stovėjęs barakas. Gal barake gyveno
fortą statę darbininkai?18 Forto
atsiradimas keitė Kopgalio kraštovaizdį. Jis prisidėjo prie šio kaimo
infrastruktūros plėtros. Tuo metu buvo įrengtas ir nedidelis uostelis -
kelios prieplaukėlės marių pakrantėje. Vienoje iš prieplaukų buvo
sukonstruotos nedidelės medinės gervės krovos darbams. Naujomis
krantinėmis naudojosi ne tik kariškiai, bet ir žvejai19.
XIX a. vid. - II p. Klaipėdos gynybinės sistemos likimą nulėmė sparti
artilerijos raida. 1885 m. rudenį prie Rasytės buvo supilti pylimai
analogiški Nerijos ir Miško fortų įtvirtinimams. Juos apšaudė naujomis
patrankomis ginkluoti vokiečių karo laivai. Buvo nustatyta, kad Nerijos
bei Miško fortų pylimai uosto gynybai nebetinkami. Sviediniai smigo iki
šešių metrų gylio ir sprogdami išrausdavo milžiniškas duobes. Bandymas
pademonstravo ypatingą naujos jūrų artilerijos tikslumą banguotoje
jūroje20. Po jo Klaipėdos pilies
poternose pradėtos sandėliuoti degios medžiagos, žibalas. Pilies
teritorijoje leista kurtis pramonės objektams. 1888 m. išsprogdintas
Miško fortas. Jo vietoje buvo įrengtas stadionas, dalis išlikusių
patalpų naudotos sandėliavimui. 1897 m. atėjo eilė Nerijos fortui.
Patrankos buvo demontuotos. Forto patalpas kariškiai perdavė civilinėms
reikmėms. Jose įsirengė sandėlius Uosto valdyba bei Kopų prižiūrėtojai21.
Centriniame redute buvo apgyvendinami samdyti darbininkai22.
Karo tikslams fortas panaudotas 1915 m. žiemą. Klaipėdą užėmus rusų
armijai kelias dienas čia buvo įsikūrę vokiečių stebėtojai, o dalis
miestiečių jame slėpėsi nuo siautėjančių rusų karių. Po kelių dienų,
vokiečių kariuomenei išstūmus rusus, gyvenimas grįžo į savo vėžes.
Net priklausydamas kariškiams Nerijos fortas buvo naudojamas civilių
reikmėms. Augant Kopgalio kaimui valdžia pasirūpino forte įsteigti
liaudies mokyklą. 1871 m. iš 53 Kopgalio gyventojų net 18 buvo beraščiai23.
Nuo 1879 m. iki 1900 m. viename forto kazemate veikė Kopgalio (Suderspitze)
kaimo mokykla. Joje mokytojavo puskarininkis forto sandėlio feldfebelis
Albert Hannemann. Vienu metu jis ėjo ir tvirtovės komendanto pareigas.
Prieš pradėdamas mokytojauti A. Hannemann šešias savaites lankė kursus
Karalienės (į rytus nuo dabartinio Černehovskio) mokytojų seminarijoje.
Čia buvo dėstoma ir lietuvių kalba. Po egzaminų jis gavo teisę
mokytojauti kaimo mokyklose. A. Bezzenberger teigė, kad puskarininkis A.
Hannemann vienu metu ėjęs komendanto, puskarininkio, mokytojo pareigas
buvo geras pedagogas. 1897 m. puskarininkis atsižadėjęs karo tarnybos
ėmėsi mokytojauti. Klaipėdos dienraštis „Memeler Dampfboot“ jį apibūdino
kaip pastoviausią, pareigingiausią pedagogą. 1900 m. Kopgalio kaimo
mokykla perkelta į kaimą. Tuo metu šioje mokykloje mokėsi septyni vaikai24.
XX a. pr. Nerijos fortas tapo svarbus laivybai. Jau 1670 m. Naronskio-Narūratvičiaus
sudarytame plane šiauriau Kopgalio, ant jūros kranto aukščiausios kopos,
ties Smiltyne, pažymėtas navigacijos ženklas laivams - kartis su apvaliu
skydeliu viršūnėje. Būsimo Nerijos forto teritorijoje ant rytinio kopos
šlaito medinis navigacinis ženklas pažymėtas 1811 m. nubraižytame ir
1834 m. papildytame Klaipėdos uosto plane25
. 1902 m. ant šiaurinio Nerijos forto pylimo buvo įrengtas vėjo
semaforas ir signalinė stotis laivams. 1905 m. juo žavėjosi Klaipėdoje
apsilankęs Liepojos uosto garlaivio „Ledokol-2“ kapitonas. Jis rašė, kad
šis semaforas buvo ypač naudingas žvejams bei kabotažiniams laivams.
Semaforas rodė meteorologines sąlygas, banguotumą. Jis buvo gerai
matomas. Semaforo ženklus perskaitydavo Žiemos uoste stovinčių laivų
kapitonai. Giedru, skaidriu oru jį pastebėdavo net per 6-7 mylias nuo
kranto. Semaforą sudarė stiebas ant kurio buvo pritvirtintos keturios
viena virš kitos esančios horizontalios judamos signalinės lentelės iš
vienos ir kitos pusės. Greta stovėję du mažesni stiebai su dideliais
skrituliais, padalinti į keturias dalis. Skritulys vaizdavo vėjų rožę.
Jo centre pritvirtinta rodyklė rodė vėjo kryptį, o lentelės - vėjo jėgą.
Semaforo ženklai buvo matomi iš abejų pusių. Semaforo stiebo šiaurinėje
pusėje pritvirtinta didelė raidė „L“ žymėjo vėjo kryptį bei jėgą link
Liepojos. Raide „B“ paženklinta pietinė pusė - link Brüsterort (Sambijos
pusės). Apie oro sąlygas semaforo prižiūrėtojas sužinodavo telegrafu iš
Liepojos bei Brüsterort uostų. Atsižvelgdamas į gautus duomenis,
tarnautojas tris kartus per dieną reguliavo semaforo parodymus26.
Geresniam ryšiui su miestu palaikyti, prieš I pasaulinį karą, į fortą iš
miesto buvo nutiestas povandeninis telefono kabelis. 1934 m. semaforas
naudojosi telefono numeriu 18, o nuo 1938 m. - 367927.
Ilgą laiką semaforą aptarnavo ponia Leisch. Georg Grenz prisimena savo
įspūdžius, kai būdamas vaikas svečiavosi pas ją: „Dar nuostabiau būdavo,
kai pačiam didelę geležinę rankeną sukant ir taip galingą semaforo ranką
girgždančią bei spaudžiančią pajudinti reikėjo, kurios tikrosios
paskirties niekada nesužinojau.“ XX a. pr. forto semaforas buvo
ryškiausias Kopgalio kraštovaizdžio akcentas28.
Po I pasaulinio karo forte kurį laiką gyveno tik semaforo prižiūrėtoja
Leisch. Georg Grenz prisimena: „Buvo patrauklu ir kartu šiurpu būti jos
vedamu per tamsius kazematus, kuriuose aplink šmirinėjo žiurkės bei
glūdumoje dusliai ir kraupiai skambėjo nepaliaujamas lašėjimas“29.
Christa Zschucke mini forte gyvenusius du mokytojus. Tai buvo moteris ir
vyras - „numylėtiniai mūsų akyse“. Abu žavėjosi forto teritorijoje
augusiomis raktažolėmis30 . Po
1923 m. gyvenimas forte pagyvėjo. Centriniame redute įsikūrė 14-15
šeimų. Jų vyrai dirbo uoste ar jūroje. Čia uosto tarnautojų šeimoje
gimusi ponia Rūta Paplauskienė-Pielokaitė prisiminė: „Buvo apskritas
namas, panašiai kur dabar akvariumas, tik didesnis, ten kur dabar žuvys
plaukioja, buvo akmenimis grįstas kiemas, ant namo stogo žaliavo žolė,
tiltelis driekėsi per kanalą. Viename bute gyveno vokietė, kurią
vadinome „tanteliš“; grįžusią iš miesto ją apstodavo vaikai, o ji
kaskart apdalindavo saldainiais. Su vienmete vokietaite kartu kalbėti
pradėjom, jos šeimoje - vokiškai, namie - lietuviškai. Maišėsi kalbos:
tarkim, Wie alt ist dein Kind?“ versdavom: „Kaip senas tavo vaikas?“, o
kepenine dešrą vadinome „lebervuške“. Augau su J. Baltušio pusbroliu
Viktoru (…) jis buvo kalvis“31.
Kartu su Rūta forte augo ir jos brolis Voldemaras. Vėliau šeima
persikėlė į miestą. Forte bėgo ir pono V. Galkaus vaikystės metai. Jo
tėvas dirbo uoste dailide32.
1924-1925 m. čia vasaras leido Kauno aukštesniosios technikos mokyklos
laivininkų skyriaus kursantai. Nuo 1924 m. Klaipėdos uosto valdybos
pirmininkas L. Stulpinas Kopgalio tvirtovės patalpomis leido naudotis
pirmiesiems Klaipėdos jūros skautams. Forte glaudėsi Pasienio policijos
IV rajono Smiltynės sargyba. 1938-1939 m. jos postas naudojosi telefono
numeriu 3680. 1932-1934 m. Klaipėdos uosto valdybos pastangomis forto
kanalas perkasa buvo sujungtas su mariomis. 1935 m. forto griovyje
įrengtas uostas policijos laivams ir uosto padargams laikyti. Jame
švartuodavosi pasienio policijos laivai: „Partizanas“, „Žaibas“,
„Savanoris“, „Lietuvaitė“, „Banga“, „Vėjas“. Sutvarkytame forto kanale
veikė kelios valčių nuomos stotys33.
Forto griovys ir toliau buvo pritaikomas laivybai. Klaipėdos krašto
laikraštyje „Lietuvos keleivis“ apie numatomus darbus rašyta: „Toliau
galutinai sutvarkyti tvirtovės perkasą Kopgalyje. Galutinai sutvirtinti
krantus ir padaryti vartus. Jei būtų statomi vartai - padaryti lieptą
„tiltelį perėjimui“. Darbus numatyta atlikti per penkerius metus. 1936
m. forto griovio laivų prieplaukoje ir kitur buvo sukalta 103 m ilgio
špunto su inkarais bei gelžbetoninėmis plytomis. Įrengta 40 m ilgio
prieplauka. Griovio įplaukoje pastatyti du apie 12 m ilgio apsauginiai
molai bei įrengti vartai. Buvusios tvirtovės griovyje sukalta 90 m
špunto, 21 kv. m šlaito išgrįsta stambiais akmenimis, o 100 kv. m
padengta velėna. Darbininkai išardė seną medinę estakadą. 1937 m. forto
griovyje įkaltos 8 dalbos. Jo gilinimui, prieplaukų statymui,
sujungiančios su mariomis perkasos priežiūrai, pakrančių tvarkymui Uosto
valdyba išleido: 1936 m. - 44 923,17 Lt., 1937 m. - 5043,90 Lt.34
Kariškiai Nerijos fortą vėl perėmė savo žinion Vokietijai
aneksavus Klaipėdos kraštą 1939 m. Jo komendantu tapo karo laivo vadas
kapitonas von Bredow35. Forto
patalpos naudotos ginklų, amunicijos sandėliavimui. Atrodo, kad jame
veikė priešlėktuvinių karo pajėgų intendantūra. 7-ajame deš., valant
užgriuvusias poternas, aptiktos įvairių buities daiktų dėžės. Ant
šakučių, šaukštų, katiliukų puikavosi priešlėktuvinės gynybos emblema.
8-iose pylimo pabūklų aikštelėse buvo pastatytos zenitinės baterijos. Į
pietvakarius nuo forto, jūros pakrantės kopose buvo įrengti keli
betoniniai dzotai. 1944 m. spalį fortas nukentėjo bombarduojant
Klaipėdą. 1944 m. spalio 14 d. karo laivo „Lützow“ žurnale buvo įrašyta:
Klaipėda dega, o 15 06 nugriaudėjo didžiulis sprogimas nerijoje. Buvo
manoma, kad sprogo Nerijos forto amunicija, 16 06 laivo budintis užrašė
apie dar vieną sprogimą toje pačioje vietoje.36
1945 m. lapkritį ir gruodį forte galėjo lankytis ne tik priešlėktuvinės
gynybos kariai. Apie tai liudija 7-ame deš. forto kieme rasta SS kario
diržo sagtis37 . Žinome, kad
Klaipėdos gynyboje dalyvavo ir nedidelė esesininkų „Žaliosios kaukolės“
formuotė. 1945 m. atsitraukdama vokiečių kariuomenė išsprogdino
tvirtovės redutą bei tiltą per griovį. Atliekant šiuos darbus nebuvo
apsieita be aukų. Pasakojama, jog vienas sprogimas nugriaudėjo į fortą
įėjus raudonarmiečiams. Keliems iš jų tai kainavo gyvybes, tačiau tai
veikiau gandai. 6-ame deš., valant užgriuvusią latriną, rasti dviejų
vokiečių karių skeletai. Kariai buvo pasislėpę latrinos duobėje. Abu
turėjo kaučiukinius apsiaustus. Vienas iš jų - karininkas (išliko
antpečiai su viena žvaigždute - stačiakampiu), kitas - eilinis.
Karininkas turėjo odinę piniginę, pilną įvairių Europos valstybių
pinigėlių (graikų, belgų ir kt.). Jis buvo apsiginklavęs tik mažu
„moterišku“ pistoletu su perlamutru inkrustuota rankena. Ant rankos
segėjo sidabrinį laikrodį. Užantyje išliko suiręs dokumentas. Jame
nurodoma, kad jo savininkas Wilhelm Koch iš Berno g. 1918 m. Kareivis
turėjo peiliuką makštyse, dviračio ventilį. Jų misiją galima numanyti iš
greta gulėjusios sprogimo paleidimo dėžutės. Vokiečiai tikėjosi, kad
pavyks išsprogdinti visą fortą. Sprogimo banga palaidojo vokiečių
kariškius slėptuvėje38 .
1945 01 28 22 val. Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios
divizijos, vadovaujamos papulkininkio V. Lunia, 156-asis šaulių pulkas
susitelkė ties Smiltelės žiotimis. 23 val. 1-ojo bataliono kuopa su
žvalgais bei pionieriais persikėlė ledu į Neriją. Buvęs 16-osios
lietuviškosios šaulių divizijos artilerijos vado štabo baterijos
ryšininkas Alfonsas Petrauskas prisiminė: „Ties ta vieta, kur dabar yra
Žvejybos uostas, kartu su pėstininkais kėlėmės ledu į Smiltynę. Žiema
buvo labai šalta, tačiau marių vidurys buvo dar neužšalęs. Teko grįžti
atgal, susiradom medinių statinių, sumetėm jas į vandenį ir lipdami per
jas pasiekėm kitą krantą. Dalis karių pasiliko vietoje, o man su keliais
bendražygiais teko pasukti dešinėn ir eiti iki Kopgalio. Ten, kur dabar
yra Lietuvos jūrų muziejus ir delfinariumas, buvo įkurtas vokiečių
bunkeris. Lauke degė anglių briketai, tačiau nei vieno hitlerininko ten
jau neberadom. Įėjus vidun, radistas įjungė radiją ir ten laukėm
tolimesnių įsakymų. Tačiau nurodymų daugiau nebebuvo - tuo mūsų misija
baigėsi ir ledu teko persikelti atgal į miestą. Grįžtant dar matėm
kabelį, kuriuo vokiečiai buvo pasiruošę išsprogdinti bunkerius“39.
1945 01 30 9 val. ryte Kopgalyje šeimininkavę Raudonosios armijos kariai
pietinio molo švyturyje iškėlė raudoną vėliavą40.
Po II pasaulinio karo Nerijos fortą savo žinion perėmė sovietų
pasieniečiai. Iki 1975 m. jis liko uždaroje pasienio zonoje. 1947-1949
m. Klaipėdos toponuotraukoje fortas pažymėtas su tiltu, tačiau be reduto.
Jį juosiantis griovys ir įplauka į marias buvo parodyta neužslinkusi41.
Nuo 6-ojo deš. šiaurės rytų poterną sandėliavimui naudojo Elektrinės
žūklės laboratorija. Kadangi praėjimas pro tiltą jau buvo užgriuvęs,
vaikščiota pro pietvakarių kaponierių. Forto griovys užgriuvo tik iš
dalies. Jame savo katerius laikė Elektrinės žūklės laboratorija.
Kateriai išplaukdavo pro dabar užpiltą forto kanalo sujungimą su
mariomis. Jų įgulą budriai sekė sovietiniai pasieniečiai. Kiekvienas
darbuotojas privalėjo turėti tiek pasą, tiek leidimą išplaukti į jūrą.
Čia būta ir tragedijų: apie 1960 m. kanalo sujungime su mariomis
paskendo smiltyniškis berniukas42,
o 1973 ar 1974 m. pietvakariniame kaponieriuje maniakas pasmaugė jauną
merginą43 . 1975-1979 m. fortas
vėl atgijo. Vyko jo restauravimo bei pritaikymo kitoms reikmėms darbai.
Forte aptikta nemažai artilerijos sviedinių bei kitų sprogmenų. Daug jų
rasta valant forto griovius. Pasak liudininkų, aptiktos ir sviediniais
pakrautos nuskendusios baržos liekanos. Išminuotojai išvežė du
sunkvežimius su mirtinu kroviniu44.
Lietuvos jūrų muziejaus direktorius A. Každailis, architektai V.
Šliogeris, L. Šliogerienė, P. Lapė nubrėžė būsimo muziejaus karinio
paveldo paminkle gaires. Siekta išsaugoti ir atnaujinti išlikusias
patalpas, išorinius pylimus, fosą. Uždavinys palengvėjo, kai A.
Každailis rado Nerijos forto brėžinius, planus Merzeburge (Vokietija).
1979 m. Nerijos forte įsikūrė Jūrų muziejus, o reduto vietoje
išaugo cilindro formos akvariumo pastatas45.
Nors Nerijos fortas nėra labai senas, jis apipintas neįtikėtinais
pasakojimais. Dar ir šiandien yra žmonių, kuriems „teko“ lankytis
požeminiame tunelyje, vedančiame iš forto į miestą po mariomis. Jis esą
jungia tvirtovę su pilimi - citadele ar kalėjimu - teismu. Nerijos fortą
ir požemį įsirengę švedai, todėl Nerijos fortas neretai vadinamas ir
švedų tvirtove. Kaip atsirado šie pasakojimai?
Idėja sieti požeminį perėjimą su pilimi nėra nauja. 1726 m. G. Reimer
minėjo požemį, vedusį iš pilies po Dangės upe iki Vitės priemiesčio46.
Panašūs pasakojimai galėjo tapti padavimo apie požemį po mariomis
užuomazga. Jie išplito XIX a. pab. - XX a. A. Tautavičius rašė: „Kadangi
tuo metu statybos vyko ir pilies teritorijoje - fortuose ir nerijoje tai
iš to, laiko išliko pasakojimas, kad iš pilies eina urvas po mariomis
iki nerijoje esančio forto. Laikui bėgant pasakojimai kito. Pamažu plito
aiškinimas, kad tokį pilį ir neriją jungiantį urvą išmūrijo švedai, tik
jie paslėpę įėjimą požemyje“47.
A. Každailis su V. Šliogeriu patikslino: „Tarp tvirtovės ir miesto
citadelės mariu dugnu buvo nutiestas telegrafo kabelis, kuris, laikui
bėgant, žmonių vaizduotėje virto tuneliu“48.
Padavimo pradžia sietina su 1870 - 1874 m. kabelio klojimo darbais49
. Darbininkai, dirbę daugelio pertvarų padalytose fortų citadelės
poternose, galėjo susidaryti ilgai besidriekiančių tunelių įspūdį. Jį
gilino silpnas apšvietimas, apribotas patekimas į pilies - citadelės bei
fortų teritorijas, nuolat užrakintos kai kurios patalpos. Po II
pasaulinio karo laivų statybos įmonės izoliacija beveik ištrynė
piliavietę iš naujųjų Klaipėdos gyventojų sąmonės. Raudoni Nerijos forto
mūrai asocijavosi su raudonais jo bendraamžiais kalėjimo - teismo
rūmais, buvusiais Malkų-Uosto gatvėje. Juos pastatė 1857-1862 m., o 1898
m. praplėtė. Naujose padavimo versijose kalėjimo - teismo rūmai pakeitė
pilį - citadelę.
Dabar turbūt neįmanoma nustatyti, kas pirmasis Nerijos fortą susiejo su
švedais. Lietuvių tautosakoje švedams dažnai priskiriamas piliakalnių,
pylimų, pilkapių supylimas, požemių kasimas ir pan. Tikriausiai, tokią
Nerijos forto kilmės versiją „įteisino“ A. B. Klaipėdiškio vadovėlis.
Jame rašoma: „patartina Kopagalyje esamą senų laikų bastioną pažiūrėti,
kuris buvo pastatytas XVII šimtmetyje Klaipėdai nuo jūrų ginti“50.
Jam antrino J. Pronskus: „Kitapus Kopgalio, miškelyje, yra sena sena,
XVIII amžiuje statyta, bet nuo 1897 m. apleista tvirtovė, apsupta giliu
kanalu (…)”51. Vėliau šie
teiginiai paplito ir buvo susieti su švedais.
Nerijos forte įsikūręs Lietuvos jūrų muziejus prikėlė Nerijos fortą
naujam gyvenimui. Galime pasidžiaugti, kad militarinio - marinistinio
paveldo objektas jau 25 m. tarnauja kultūrai. Kiek ir kaip šiame
muziejuje atskleidžiamas karinio ir marinistinio paveldo paminklas?
Dėl įvairių priežasčių po restauracijos muziejininkai apie jį
prisimindavo tik vesdami ekskursijas bei publikuotuose straipsniuose,
išleistose knygose. Intensyvesnei veiklai muziejininkus skatino
diskusijos apie karinio-jūrinio paveldo aktualinimą. Pirmiausia
visuomenei buvo priminta karinė funkcija teatralizuotuose renginiuose:
2001 m. liepos 15 d. jį gynė ir puolė Napoleono epochos kariai „Gyvosios
istorijos pamokos“ karinėje inscenizacijoje. Tų pačių metų rugsėjo 20 d.
„Europos paveldo dienos“ buvo pradėtos Europos vėliavos pakėlimo
ceremonialu. Vėliavą iškėlė ir patrankos salve pagerbė XIX a. Prūsijos
princo Albrechto Tilžės lietuviškojo dragūnų regimento kariai. Rugsėjo
24-28 d. Lietuvos jūrų muziejuje vyko „Europos paveldo dienų“
edukaciniai renginiai moksleiviams. Moksleivių grupes pasitikdavo kardu
ginkluotas minėto Prūsijos lietuvių dragūnų regimento karys. Jis
supažindindavo moksleivius su Nerijos fortu, jo istorija. Tiek mokinius,
tiek jų mokytojus ypatingai domino Klaipėdos karo istorijos klubo XIX a.
pr. prūsų kavalerijos lengvasis pabūklas. Per edukacinius renginius
siekta perteikti žinias lengva bendravimo forma, leidžiant moksleiviams
pajusti kariško gyvenimo forte kasdienybę52.
2002 m. trijų dalių Klaipėdos praeities vaizdų inscenizacija -
„Karalienės Luizės vizitas“ įtraukė klaipėdiečius bei miesto svečius į
1806-1809 m. įvykių sūkurį. Pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos jūrų
muziejaus vėliava. Joje pavaizduotas šioje teritorijoje buvusio Kopgalio
kaimo žvejybinių laivų vėtrungės ženklas bei muziejaus emblema. Vienoje
iš Lietuvos jūrų muziejaus salių įrengta ekspozicija pašvęsta forto
praeičiai. Ją praturtino garsinis siužetas - „Tvirtovės praeitis
atsiliepia aidais“53. 2004 m.
istorinė mūšio inscenizacija - „Nerijos forto šturmas“ tapo vienu
ryškiausiu muziejaus jubiliejaus akcentu. Šioje veikloje muziejininkams
talkina būrys entuziastų iš Klaipėdos karo istorijos klubo. Jų dėka ant
forto pylimo vietą atrado švenčių progomis šaudančio XIX a. pr. pabūklo
replika. Patrankos salvėmis bei iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija
Lietuvos jūrų muziejus ne kartą pasitiko iškiliausius Lietuvos,
Klaipėdos svečius. Nuo 2004 m. vienoje poternoje lankytojai
supažindinami su Nerijos forto istorija ne tik ekspozicijos stendais,
garsais, bet ir vaizdiniu siužetu. 2005 m. ekspoziciją papildė tikslus
Nerijos forto maketas.
Nuorodos ir paaiškinimai
1 LJM. MA. J-4:290-296.
2 LJM. MA. J-5:118-120.
3 Tatoris J. Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir
architektūra iki 1939 metų. Vilnius, 1994. P. 35, 165; šio projekto
mikrofilmas saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, J. Tatorio
fonde.
4 LJM. MA. J-7:19-20.
5 Tatoris J. Senoji Klaipėda… P. 35, 165.
6 Zembrickis J. Klaipėdos karališko Prūsijos uosto ir
prekybos miesto istorija. Klaipėda, 2002. T. 1. P. 260.
7 KJM. p. m. 546.
8 Planą surado ir fotokopiją turi istorikas J. Tatoris. Šiuo metu planų fotokopijos saugomos Mažosios Lietuvos
muziejuje, J. Tatorio fonde D - 507 ir D - 508.
9 Veit H. K. Beschreibung des Memelschen Hafens und
der daselbst angelegten Werke, nebst einem Situations Plane. Vom Herrn
Hafenbau - Inspektor Veit in Memel. // Betrage zur Kunde Preussens.
Konigsberg, 1821. Bd.11. S. 489.
10 Wutzke J. E. Bemerkung uher die Entstehung und den
gegenwartigen Zustand der Kurischen Haff und der Nehrung, und uber den
und Hahef bei Memel. // Preussische Provinzial Blater. Konigsberg, 1831.
B. 5. S. 228.
11 Tatorius J. Senoji Klaipėda… P. 161 - 166;
Baranauskas M. Nuo tvirtovės iki Jūrų muziejaus - akvariumo. // Lietuvos
žvejys. 1980 01 19. P. 6; Das Plantage und das Nehrungsfort. // M. D.,
1986. No.10. S. 147; Kurschat H. Das buch vom Memeland. Oldenburg, 1990.
S. 302; V. Šliogerio žodinė informacija.
12 LJM p. m. 570, 573.
13 Planų mikrofilmai saugomi Lietuvos jūrų muziejaus
archyve.
14 Bieliebte Garnisonsstadt. // M. D., 1987. No.5. S.
83-84.
15 Tatorius J. Senoji Klaipėda … P. 166; Každailis
A., Šliogeris V. Kopgalio tvirtovė. // Mokslas ir gyvenimas. Vilnius,
1973. Nr. 8. P. 50 - 51; Šliogeris A., Šliogerienė L. Kultūros vertybės
S. 135 (Nerijos, vad. Kopgalio fortas) pagrindinis dosjė. Vilnius, 1996;
LJM saugomų forto brėžinių mikrofilmai.
16 LJM. p. m. 571.
17 Elertas D. Kopgalis. Klaipėda, 2002. P. 61.
18 LJM p. m. 572.
19 Elertas D. Kopglis. Klaipėda, 2002. P. 21-23.
20 Die Alten Forts. // M. D., 1985. No.11. S.
169-170.
21 Tatoris J. Senoji Klaipėda… P. 166.
22 Tatoris J. Senoji Klaipėda… P. 166; Elertienė B.
P. Žvilgsnis į Kopgalio preitį. // Tarybinė Klaipėda. 1978 02 04.
23 Baranauskas M. Buvźs Kopgalio kaimas. // Lietuvos
žvejys. 1980. Nr. 17. P. 9.
24 Baranauskas M. Kopgalio mokykla. // Tarybinė
Klaipėda. 1980 05 17; Švambrys H. Kopgalis. // Mokslas ir gyvenimas.
1979. Nr.7. P. 18.
25 Elertas D. Kopgalis. Klaipėda, 2003. P. 10, 39
26 LJM. RRAGA. J:253; J. Tatoris… P. 91, 287;
Kurschat H. Zwischen Süderspitze und sandkrug // Memelland Kalender.
Oldenburg, 1954. S. 34.
27 Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1934 metais.
Kaunas, 1934; Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1938 metais. Kaunas,
1938; Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1939 metais. Kaunas, 1939.
28 Grenz G. Mein Suderspitze. // M. D., 1966. No. 9,
No.10. S. 104, 117-118.
29 G. Grenz … S. 104, 117-118.
30 Zschucke C. Suderspitze. // M. D., 1988. Nr. 8. S.
127.
31 Pamenu ilgą Kalėdų stalą. // Vakarų ekspresas.
2001 12 15. P. 9.
32 Lietuvos jūrų muziejuje saugomi atsiminimų audio
įrašai.
33 Tatoris J. Senoji Klaipėda … P. 166; Elertienė B.
Žvilgsnis į Kopgalio preitį. // Tarybinė Klaipėda. 1978 02 04; Elertienė
B. Smiltynė. // Tarybinė Klaipėda. 1978 01 28; Brakas M. Žiupsnelis
prisiminimų apie pirmuosius budžius ir „Budį“. // Klaipėda (Mūsų jūra).
1994 04 30. P. 19; Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1938 metais.
Kaunas, 1938; Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1939 metais. Kaunas,
1939.
34 Tatoris J. Senoji Klaipėda… P. 166; Losinskis J.
Klaipėdos uostas. Mašinraštis. 1949. P. 68; Klaipėdos uosto direktorijos
metinė ataskaita. 1935 metai. Klaipėda, 1936. P. 1; Klaipėdos uosto
direktorijos metinė ataskaita. 1936 metai. Klaipėda, 1937. P. 1 - 3, 5;
Klaipėdos uosto direktorijos metinė ataskaita. 1937 metai. Klaipėda,
1938. P. 4, 9.
35 Vareikis V. Klaipėda XX amžiuje. Klaipėda, 1993.
P. 51.
36 Jennet R. Die Kriegsmarine im Einsatz vor Memel.
// M. D., 1968. No. 22. S. 299-302.
37 Šiuo metu saugoma Lietuvos jūrų muziejaus
fonduose.
38 Autoriaus gauta informacija iš valymo darbams
vadovavusio sandėlininko bei architekto V. Šliogerio.
39 http://www.vakaru-ekspresas.lt/?rub=
1065924810&data =2003-08-21&id=1061393890 informacija gauta 2003 08
21.
40 Švambrys H. Kopgalis. // Mokslas ir gyvenimas.
1979. Nr. 7. P. 18.
41
Топографическая карта Клайпеды. 1947-1949 æ.
42 Apie tai pasakojo jo giminaitis Evaldas A.
43 Autoriaus gauta informacija iš buvusių Elektrinės
žūklės laboratorijos darbuotojų.
44 Elertas D. Kopgalis. Klaipėda, 2002. P. 44
45 Plačiau apie muziejaus įsikūrimą žr. I.
Mačiulaitienė. Klaipėdos jūrų muziejus ir akvariumas Kopgalio
tvirtovėje. VVU Istorijos fakulteto studentės diplominio darbo
mašinraštis. Vilnius, 1985.
46 Reimer G. Merkwudigheiten der Stadt und Festung
Memel. // Erleutertes Preussen. Konigsberg, 1726. Bd. 4. S. 235-269.
47 Tautavičius A. Klaipėdos pilis. // Lietuvos pilys.
Vilnius, 1971. P. 298-299.
48 Každailis A., Šliogeris V. Kopgalio tvirtovė. //
Mokslas ir gyvenimas. 1973. Nr. 8. P. 50-51.
49 KJM p. m. 537.
50 Klaipėdiškis A. B. Vadovėlis po Klaipėdos kraštą,
ir žemaičių bei prūsų paribius. Klaipėda, 1924. P. 39.
51 Pronskus J. Lietuvos sachara. Klaipėda, 1937. P.
65.
52 Elertas D. „Europos paveldo dienų“ pradžią Nerijos
forte skelbė patrankos šūviai. // Muziejinkystės biuletenis. 2001. Nr.
4.
53 http://whatson.delfi.lt/archive/article.php?id=
1240870&categoryID=427702&ndate=1028090806.