<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI. NR. 4

LIETUVOS JŪRŲ MUZIEJUS –
UNIKALUS KARINIO IR MARINISTINIO PAVELDO OBJEKTAS

Dainius Elertas
Lietuvos jūrų muziejus

Lietuvos jūrų muziejus 1979 m. įsikūrė unikaliame karinio ir marinistinio paveldo objekte - Nerijos forte. Šiandien kito tokio karinio įtvirtinimo Lietuvoje neturime. Vienoje iš poternų karinę šios vietos praeitį įamžina nedidelė ekspozicija. Ją pagyvina garsinis įrašas, į vieną srautą suliejantis Kopgalio kaimo, Nerijos forto, Lietuvos jūrų muziejaus istorijos vingius. Nors apie Nerijos fortą rašyta lietuviškai ir vokiškai, daugeliui karinė bei marinistinė jo praeitis dar mažai žinoma.
Nerijos fortas buvo pastatytas Kopgalyje. Kopgalis - vakarinė įplaukos į Klaipėdos uostą dalis ir Kuršių nerijos galas. Kariniais įtvirtinimais Kopgalyje siekta apsaugoti Klaipėdos uostą nuo netikėto priešo įsiveržimo iš jūros pusės. Jie užkirto galimybę priešui išlaipinti desantą Nerijoje ir pulti Klaipėdos miestą iš mažiau saugomos marių pusės.
Pati idėja Kuršių nerijos smaigalyje įkurdinti kariškius nėra sena. Iki XVIII a. dėl menko puolimo technikos pajėgumo statyti Nerijoje karinius įtvirtinimus buvo netikslinga. 1598 12 17 Klaipėdos pilies pareigūnas rašė Prūsijos hercogui, kad nuo labai aukšto kalno Smiltynėje (Sandkrug) priešams šaudyti į pilį būtų nenaudinga, nes miesto puolimas iš marių pusės negalimas. Šūviai nesiektų taikinių kitoje marių pusėje. Tokiu būdu, statyti gynybinius įtvirtinimus Nerijos pusėje būtų beprasmiška1 . Tobulėjant karybai grėsmė iš marių pusės augo. XVIII a. pradėta aptarinėti ir įgyvendinti karinių įtvirtinimų Kopgalyje idėją. 1719 07 29 generolų de Boldt bei de Brion pranešime Prūsijos karaliui siūloma įrengti įtvirtinimus uosto įplaukai ginti. Todėl ant Vakarinio rago (Wester haken) reikėję pastatyti keturkampį redutą, jame įrengti bokštą, o statinio viršūnėje - gairę laivams. Nurodoma, kad bokštas neturėtų būti didelis. Vakarinis ragas esąs visai prie jūros ir jo nedengia Šiaurinis ragas (Norder haken). Tačiau Šiaurinį ragą nuo jūros dengia smėlio kalnai2 . Jei Šiaurinis ragas yra ir kituose šaltiniuose žinomas XVIII a. pab. išnykęs iškyšulys netoli dabartinio švyturio, tai kur būta Vakarinio rago (Wester haken)? Į vakarus nuo šios vietos tyvuliavo marios ir kyšojo Kopgalis. Gal tai Kopgalio karinių įtvirtinimų istorijos pradžia? Kuo baigėsi ši generolų akcija nėra žinoma. Uosto įplaukos apsaugos idėja pasinaudota vėliau. 1782 m. S. Lilienthal suprojektavo Kopgalyje medinį blokhauzą. Tai turėjo būti medinis penkiakampis statinys su vidiniu kiemu. Pastatas siaurėjo į viršų. Iš lauko pusės jo karkasą dengė apipjauti rąstai. Sienos protarpiais įtvirtintos savotiškais kontraforsais - įkastais rąstais. Rąstais siūlyta dengti stogą, ant jo įrengti šaudymo aikšteles. Parapete buvo numatoma pastatyti pabūklus, todėl jame suprojektuotos šaudymo angos. Vėliau šį statinį rekomenduota apmūryti plytomis3. Nėra žinoma ar projektas buvo realizuotas. Apie karinių įtvirtinimų statybas XVIII a. pab. - XIX a. 1 deš. nieko nerašo ir Klaipėdos uosto veiklą plėtoję S. Lilienthal ir H. K. Veit. Jie neužfiksuoti detaliame 1792 -1802 m. Schroetter sudarytame Kuršių nerijos žemėlapyje. Tačiau patikimų žinių apie kažkokius kariškių darbus Kopgalyje XVIII a. pab. - XIX a. pr. yra. 1802 03 10 karo ir domenų tarėjo Müller ataskaitoje apie 1801 11 03 uragano pasekmes, minimos kariškių konfiskuotos fašinos, įtvirtinimams Kopgalyje įrengti4. Kariškių darbai nebuvo reikšmingi, nes jų pėdsakus nušlavė minėtasis uraganas.
Pirmosios žinios apie užbaigtus karinius statinius Kopgalyje mus pasiekia iš Napoleono karų laikotarpio. 1807 m. Prūsija patyrusi skaudų pralaimėjimą ir pažeminimą tapo Prancūzijos sąjungininke. Klaipėdos uostas tapo paskutiniu Prūsijos monarchų prieglobsčiu. Prancūzai siekė užkirsti kelią Baltijoje pasirodžiusiam anglų laivynui išlaipinti desantą. Jų raginami prūsai atnaujino ir išplėtė Klaipėdos uosto gynybinę sistemą. Buvo supilti pylimai bei iškasti apkasai ties Klaipėdos švyturiu, netoli Locų bokšto ir kt. Vienas atspirties taškų buvo įrengtas Kopgalyje. 1811-1812 m. generolo Bjork pastangomis šiauriau dabartinio Lietuvos jūrų muziejaus buvo iškastas griovys ir supiltas redutas - pylimas. Darbus inicijavo prancūzų karinės valdžios atstovas Compredon5. Jiems vadovavo prūsų artilerijos majoras von Fielbig, majoras von Marckoff, inžinierius kapitonas von Beeberstein6. 1809 m. Klaipėdos uosto ir miesto įtvirtinimų plane yra vėliau įklijuotas Pietų rago (Sudhaken) reduto piešinys. Tai stačiakampio formos pylimas su nedideliu praėjimu kiekvienos pylimo sienos viduryje. Jis apjuostas dvigubai platesniu nei pylimas grioviu7 . Egzistuoja ir kiti 1812 m. planai. Viename jų šie įtvirtinimai vaizduojami žvelgiant iš viršaus, tai buvo marių pusėje laiptuotos formos pylimas, o priešingoje pusėje - dvi lygios sienos jungėsi stačiu kampu. Pylimas pavadintas „Redoute auf de Nehrung“. Planas svarbus nustatant šio įrenginio vietą. Kitame marių krante, ties Locų bokštu, baterija plane žymima tiesiai prieš jį8. Architektas V. Šliogeris mano, kad įrenginio plano pokyčiai - rekonstrukcijos padarinys. Supilti ir sutvirtinti fašinomis smėlio pylimus nebuvo sudėtinga. H. K. Veit rašė, kad 1821 m. iš reduto neliko nė žymės: „1812 m. išoriniame šios kopos smaigalyje buvo įrengtas redutas, tačiau dabar kuris visiškai užpustytas“9. Pagal įtvirtinimo aprašymus ir planą galima manyti, kad jis buvo pėstininkų šansas. 1831 m. J. E. Wutzke rašė apie karinių įtvirtinimų Kopgalyje ir ties švyturiu būtinybę. Jis teigė, kad dalis 1812 m. įtvirtinimų buvo dar išlikę.10
XIX a. vid. vykstant Vokietijos vienijimosi procesui bei konfrontuojant su Danija, Prancūzija, Austrija kilo poreikis geriau apsaugoti uostus. Sparčiai besivystanti artilerija ėmė kelti grėsmę seno tipo įtvirtinimams ir iš vandens. Buvo statomi nauji bei pertvarkomi seni gynybiniai įrenginiai. Nuogąstauta neveltui - karo metu Danija bandė blokuoti vokiškus Baltijos uostus. Prūsijos uostų militarizavimo procesas neaplenkė Klaipėdos uostamiesčio. Norėta įtvirtinti Dangės žiotis, įplauką. 1864-1888 m. vyko Klaipėdos pilies (citadelės) poternų rekonstrukcija. Buvo numatyta įrengti kazematus, parako sandėlius. 1865 m. pradėta Nerijos forto (Nehrungs fort) statyba Kopgalyje. Tarpukaryje jis vadintas ir Vilhelmo fortu (Wilhems fort). V. Šliogeris nurodė, kad iš pradžių buvo pastatytas kazematas, sumūrytos kitos patalpos. Kazematas turėjo šaudymo angas (vėliau jos užmūrytos). Planuose šis pastatas vadintas centriniu redutu. Tik po jo pastatymo formuoti pylimai. Darbų nespėta baigti iki prūsų - austrų karo pradžios. 1866 m. dar neįrengtas fortas buvo skubiai aprūpintas patrankomis. Žemyninės marių pakrantės gynybai pasinaudota Bomelsvitės kapinių pylimu. Jame buvo iškastos išpjovos ir pastatytos patrankos. Nuo pylimo iki marių prūsai iškasė šaulių apkasus. Prie marių įtvirtinimus užbaigė baterija. Kartotos XVIII a. rusų, XIX a. pr. prancūzų Klaipėdos gynybinės schemos idėjos. Po prūsų - austrų karo forto statyba Kopgalyje atnaujinta, tačiau vyko lėtai, su pertraukomis. 1867-1872 m. kitoje marių pusėje buvo statomas Miško fortas (Plantagenfort). 1871 m. po Vokietijos pergalės prieš Prancūziją susirūpinta užtikrinti visų Vokietijos uostų saugumą. 1873 m. Vokietijos vyriausybė pareikalavo baigti Baltijos uostų bei upių žiočių įtvirtinimus. Tais pačiais metais buvo įrengtas Miško fortas. Marių dugnu į Nerijos fortą pravestas telegrafo kabelis užtikrino tiesioginį ryšį su miestu. 1875 m. Hoffmann sudarytame jūrlapyje forte pažymėta telegrafo stotis. Kiti darbai Nerijos forte vyko iki 1890 m.11 Kaip matyti iš projektų ir planų, Kuršių marių įplauką galvota ginti keliais būdais: Nerijos ir Miško fortai priešų laivus galėjo apšaudyti jūroje bei įplaukoje, o jiems prasmukus pro molus kelią užtverti turėjo užtvara. Buvo numatyta ties Nerijos fortu iki kito marių kranto pertempti grandinę, kuri priešų laivams trukdytų judėti tolyn link uosto. Šią sistemą galėjo sustiprinti ir minų užtvaros12.
Visa Nerijos forto dokumentacija dar nesurasta. Pirmojo Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus A. Každailio teigimu, prie jo rastų Vokietijoje forto brėžinių, planų, projektų nebuvo aprašymų ir kitų dokumentų. Kai kurie Nerijos forto statytojai ir projektuotojai pasirašė po brėžiniais. Projektų autorystė priskirtina šiems asmenims: 1868-1870 m. - majorui ir inžinieriui karininkui Timm, 1868 m. - majorui Schols, 1870-1889 m. - majorui karininkui Grünzel, 1877-1878 m. - majorui inžinieriui Schmoller, 1877 m. - majorui artilerijos karininkui Morgenroth, vyresniajam leitenantui Stache, generolui majorui von Eliester, generolui majorui F. Frechnecke, 1882 m. - majorui inžinieriui karininkui Lancelle, majorui artilerijos karininkui Broecker, pulkininkui leitenantui ir tvirtovės inžinieriui Kleseker, karininkams Arnold ir Sabinski, 1886 m. - inžinieriui inspektoriui Harnnhagen, 1886-1887 m. - majorui inžinieriui karininkui Prüm, 1889 m. - kapitonui inžinieriui karininkui Tappen bei komendantui pulkininkui leitenantui Khnack. Po išlikusiais projektais dažniausia sutinkame majoro karininko Grünzel parašą13. Mažai žinome ir apie karines struktūras, sudariusias Klaipėdos tvirtovės bei Nerijos forto įgulą. Nuo 1867 m. rugpjūčio 4 d. Klaipėdos tvirtovės įgulos pagrindą sudarė keturios kuopos iš 41 Rytprūsių von Boyen pėstininkų regimento trečiojo bataliono. Viena jo kuopa buvo įkurdinta Nerijos forte. Nuo 1870 m. liepos 20 iki 1888 m. Klaipėdoje buvo dislokuotos dvi tvirtovės artilerijos kuopos. 1888 m. sumažinus įgulos narių skaičių ir panaikinus įtvirtinto miesto statusą buvo išvesta I Pomeranijos pėstininkų artilerijos regimento 7-oji kuopa14.
Nerijos fortas - vienintelis išlikęs XIX a. pab. Rytprūsių įtvirtinimų statybos pavyzdys Lietuvoje. Jį sudaro vidinis šešiakampis 14 m aukščio pylimas ir uždaro kiemo viduryje pastatytas [D. E. - dabartinėje akvariumo vietoje] 40 m skersmens apvalus 2 aukštų kazematas - centrinis redutas. Jame gyveno forto įgula. Redutas buvo apjuostas nedideliu grioveliu iš marių pusės, o iš jūros pusės pastato siena sustiprinta žemių pylimu. Jis turėjo uždarą 20 m skersmens kiemą. Kieme buvo įrengtas šulinys su rankiniu siurbliu. Nuo jūros šį statinį dengė šiaurės vakarų išorinio pylimo dalis. Po vakarine jo dalimi buvo įrengtas parako sandėlis. Pylimo viršūnėje supilti 8 brustverai saugojo karius nuo kulkų. Šiaurės ir pietvakarių kampuose buvo parengtos po vieną, o vakariniame kampe net dvi artilerijos pozicijos. Prie jų buvo sumūryti ir žemių sluoksniu apsaugoti sandėliai šaudmenims, skirti vienai kovos dienai. Viename iš jų įrengtas keltuvas turėjo tiekti šaudmenis tiesiai iš po pylimu buvusio sandėlio. 1877 m. iš jūros pusės ant pylimo buvo parengtos aštuonios pozicijos pabūklams. Jos leido apšaudyti marių įplauką bei jos prieigas jūroje. Forto vėliavos stiebo vieta buvo įrengta ant pylime supilto paaukštinimo pietrytiniame statinio kampe. Fortą supo 2 m gylio griovys ir 12 m pločio fosa bei 45 m pločio glasis. Forto prieigas gynė iš po pylimo išsikišę trys šaulių kaponieriai. Jų sienos siekia net 1,5 m storio. Kaponieriai turi po 17 į visas puses nukreiptų ambrazūrų. Su vidiniu kiemu juos jungė trys poternos. Vienintelis kelias į fortą vedė pro iš forto apšaudomą glasį iki mažo supilto reduto prieš tiltą per fosą. Toliau jis suko trijų dalių tiltu. Pirmos dvi tilto dalys buvo medinės ir besiveržiant priešui turėjo būti padegamos, o trečioji - pakeliama. Užkertant kelią patekti ant pakeliamos tilto dalies vandeniu - prie jos įrengtos metalinės grotos su aštriais kabliais. Tiltą saugojo mūriniais brustverais apsupta ginklų (išpuolių) aikštelė pro kurios ambrazūras gynėjai galėjo saugiai apšaudyti tilto prieigas. Už aikštelės, atvėrus storo plieno lakšto vartus, tuneliu po pylimu - „kaklo poterna“ buvo patenkama į vidinį kiemą. Forto kieme ties šiaurės rytų poterna buvo įrengtas dar vienas šulinys, forto šlaitai buvo apželdinti dygiomis gudobelėmis (Crategus maeracantha)15. Jau 1866 m. Kopgalio kaime pylimų meistro sklype buvo pastatytas fachverkinis namas. Šis tarnautojas galėjo būti atsakingas už forto pylimų formavimą16. Pylimams pilti buvo naudotos iškrautos burlaivių balasto sankaupos. Pastačius fortą išnyko marių pakrantėje buvęs tokio balasto kalnas. Pylimai buvo stiprinami velėna, želdiniais17. Jiems auginti buvo užsėtas nedidelis sklypas šiauriau forto. 1872 m. be minėtos sodybos ir sodinukų plantacijos fortui priklausė dar du sklypai. Jam priskirtas ir piečiau forto stovėjęs barakas. Gal barake gyveno fortą statę darbininkai?18 Forto atsiradimas keitė Kopgalio kraštovaizdį. Jis prisidėjo prie šio kaimo infrastruktūros plėtros. Tuo metu buvo įrengtas ir nedidelis uostelis - kelios prieplaukėlės marių pakrantėje. Vienoje iš prieplaukų buvo sukonstruotos nedidelės medinės gervės krovos darbams. Naujomis krantinėmis naudojosi ne tik kariškiai, bet ir žvejai19.
XIX a. vid. - II p. Klaipėdos gynybinės sistemos likimą nulėmė sparti artilerijos raida. 1885 m. rudenį prie Rasytės buvo supilti pylimai analogiški Nerijos ir Miško fortų įtvirtinimams. Juos apšaudė naujomis patrankomis ginkluoti vokiečių karo laivai. Buvo nustatyta, kad Nerijos bei Miško fortų pylimai uosto gynybai nebetinkami. Sviediniai smigo iki šešių metrų gylio ir sprogdami išrausdavo milžiniškas duobes. Bandymas pademonstravo ypatingą naujos jūrų artilerijos tikslumą banguotoje jūroje20. Po jo Klaipėdos pilies poternose pradėtos sandėliuoti degios medžiagos, žibalas. Pilies teritorijoje leista kurtis pramonės objektams. 1888 m. išsprogdintas Miško fortas. Jo vietoje buvo įrengtas stadionas, dalis išlikusių patalpų naudotos sandėliavimui. 1897 m. atėjo eilė Nerijos fortui. Patrankos buvo demontuotos. Forto patalpas kariškiai perdavė civilinėms reikmėms. Jose įsirengė sandėlius Uosto valdyba bei Kopų prižiūrėtojai21. Centriniame redute buvo apgyvendinami samdyti darbininkai22. Karo tikslams fortas panaudotas 1915 m. žiemą. Klaipėdą užėmus rusų armijai kelias dienas čia buvo įsikūrę vokiečių stebėtojai, o dalis miestiečių jame slėpėsi nuo siautėjančių rusų karių. Po kelių dienų, vokiečių kariuomenei išstūmus rusus, gyvenimas grįžo į savo vėžes.
Net priklausydamas kariškiams Nerijos fortas buvo naudojamas civilių reikmėms. Augant Kopgalio kaimui valdžia pasirūpino forte įsteigti liaudies mokyklą. 1871 m. iš 53 Kopgalio gyventojų net 18 buvo beraščiai23. Nuo 1879 m. iki 1900 m. viename forto kazemate veikė Kopgalio (Suderspitze) kaimo mokykla. Joje mokytojavo puskarininkis forto sandėlio feldfebelis Albert Hannemann. Vienu metu jis ėjo ir tvirtovės komendanto pareigas. Prieš pradėdamas mokytojauti A. Hannemann šešias savaites lankė kursus Karalienės (į rytus nuo dabartinio Černehovskio) mokytojų seminarijoje. Čia buvo dėstoma ir lietuvių kalba. Po egzaminų jis gavo teisę mokytojauti kaimo mokyklose. A. Bezzenberger teigė, kad puskarininkis A. Hannemann vienu metu ėjęs komendanto, puskarininkio, mokytojo pareigas buvo geras pedagogas. 1897 m. puskarininkis atsižadėjęs karo tarnybos ėmėsi mokytojauti. Klaipėdos dienraštis „Memeler Dampfboot“ jį apibūdino kaip pastoviausią, pareigingiausią pedagogą. 1900 m. Kopgalio kaimo mokykla perkelta į kaimą. Tuo metu šioje mokykloje mokėsi septyni vaikai24.
XX a. pr. Nerijos fortas tapo svarbus laivybai. Jau 1670 m. Naronskio-Narūratvičiaus sudarytame plane šiauriau Kopgalio, ant jūros kranto aukščiausios kopos, ties Smiltyne, pažymėtas navigacijos ženklas laivams - kartis su apvaliu skydeliu viršūnėje. Būsimo Nerijos forto teritorijoje ant rytinio kopos šlaito medinis navigacinis ženklas pažymėtas 1811 m. nubraižytame ir 1834 m. papildytame Klaipėdos uosto plane25 . 1902 m. ant šiaurinio Nerijos forto pylimo buvo įrengtas vėjo semaforas ir signalinė stotis laivams. 1905 m. juo žavėjosi Klaipėdoje apsilankęs Liepojos uosto garlaivio „Ledokol-2“ kapitonas. Jis rašė, kad šis semaforas buvo ypač naudingas žvejams bei kabotažiniams laivams. Semaforas rodė meteorologines sąlygas, banguotumą. Jis buvo gerai matomas. Semaforo ženklus perskaitydavo Žiemos uoste stovinčių laivų kapitonai. Giedru, skaidriu oru jį pastebėdavo net per 6-7 mylias nuo kranto. Semaforą sudarė stiebas ant kurio buvo pritvirtintos keturios viena virš kitos esančios horizontalios judamos signalinės lentelės iš vienos ir kitos pusės. Greta stovėję du mažesni stiebai su dideliais skrituliais, padalinti į keturias dalis. Skritulys vaizdavo vėjų rožę. Jo centre pritvirtinta rodyklė rodė vėjo kryptį, o lentelės - vėjo jėgą. Semaforo ženklai buvo matomi iš abejų pusių. Semaforo stiebo šiaurinėje pusėje pritvirtinta didelė raidė „L“ žymėjo vėjo kryptį bei jėgą link Liepojos. Raide „B“ paženklinta pietinė pusė - link Brüsterort (Sambijos pusės). Apie oro sąlygas semaforo prižiūrėtojas sužinodavo telegrafu iš Liepojos bei Brüsterort uostų. Atsižvelgdamas į gautus duomenis, tarnautojas tris kartus per dieną reguliavo semaforo parodymus26. Geresniam ryšiui su miestu palaikyti, prieš I pasaulinį karą, į fortą iš miesto buvo nutiestas povandeninis telefono kabelis. 1934 m. semaforas naudojosi telefono numeriu 18, o nuo 1938 m. - 367927. Ilgą laiką semaforą aptarnavo ponia Leisch. Georg Grenz prisimena savo įspūdžius, kai būdamas vaikas svečiavosi pas ją: „Dar nuostabiau būdavo, kai pačiam didelę geležinę rankeną sukant ir taip galingą semaforo ranką girgždančią bei spaudžiančią pajudinti reikėjo, kurios tikrosios paskirties niekada nesužinojau.“ XX a. pr. forto semaforas buvo ryškiausias Kopgalio kraštovaizdžio akcentas28.
Po I pasaulinio karo forte kurį laiką gyveno tik semaforo prižiūrėtoja Leisch. Georg Grenz prisimena: „Buvo patrauklu ir kartu šiurpu būti jos vedamu per tamsius kazematus, kuriuose aplink šmirinėjo žiurkės bei glūdumoje dusliai ir kraupiai skambėjo nepaliaujamas lašėjimas“29. Christa Zschucke mini forte gyvenusius du mokytojus. Tai buvo moteris ir vyras - „numylėtiniai mūsų akyse“. Abu žavėjosi forto teritorijoje augusiomis raktažolėmis30 . Po 1923 m. gyvenimas forte pagyvėjo. Centriniame redute įsikūrė 14-15 šeimų. Jų vyrai dirbo uoste ar jūroje. Čia uosto tarnautojų šeimoje gimusi ponia Rūta Paplauskienė-Pielokaitė prisiminė: „Buvo apskritas namas, panašiai kur dabar akvariumas, tik didesnis, ten kur dabar žuvys plaukioja, buvo akmenimis grįstas kiemas, ant namo stogo žaliavo žolė, tiltelis driekėsi per kanalą. Viename bute gyveno vokietė, kurią vadinome „tanteliš“; grįžusią iš miesto ją apstodavo vaikai, o ji kaskart apdalindavo saldainiais. Su vienmete vokietaite kartu kalbėti pradėjom, jos šeimoje - vokiškai, namie - lietuviškai. Maišėsi kalbos: tarkim, Wie alt ist dein Kind?“ versdavom: „Kaip senas tavo vaikas?“, o kepenine dešrą vadinome „lebervuške“. Augau su J. Baltušio pusbroliu Viktoru (…) jis buvo kalvis“31. Kartu su Rūta forte augo ir jos brolis Voldemaras. Vėliau šeima persikėlė į miestą. Forte bėgo ir pono V. Galkaus vaikystės metai. Jo tėvas dirbo uoste dailide32. 1924-1925 m. čia vasaras leido Kauno aukštesniosios technikos mokyklos laivininkų skyriaus kursantai. Nuo 1924 m. Klaipėdos uosto valdybos pirmininkas L. Stulpinas Kopgalio tvirtovės patalpomis leido naudotis pirmiesiems Klaipėdos jūros skautams. Forte glaudėsi Pasienio policijos IV rajono Smiltynės sargyba. 1938-1939 m. jos postas naudojosi telefono numeriu 3680. 1932-1934 m. Klaipėdos uosto valdybos pastangomis forto kanalas perkasa buvo sujungtas su mariomis. 1935 m. forto griovyje įrengtas uostas policijos laivams ir uosto padargams laikyti. Jame švartuodavosi pasienio policijos laivai: „Partizanas“, „Žaibas“, „Savanoris“, „Lietuvaitė“, „Banga“, „Vėjas“. Sutvarkytame forto kanale veikė kelios valčių nuomos stotys33. Forto griovys ir toliau buvo pritaikomas laivybai. Klaipėdos krašto laikraštyje „Lietuvos keleivis“ apie numatomus darbus rašyta: „Toliau galutinai sutvarkyti tvirtovės perkasą Kopgalyje. Galutinai sutvirtinti krantus ir padaryti vartus. Jei būtų statomi vartai - padaryti lieptą „tiltelį perėjimui“. Darbus numatyta atlikti per penkerius metus. 1936 m. forto griovio laivų prieplaukoje ir kitur buvo sukalta 103 m ilgio špunto su inkarais bei gelžbetoninėmis plytomis. Įrengta 40 m ilgio prieplauka. Griovio įplaukoje pastatyti du apie 12 m ilgio apsauginiai molai bei įrengti vartai. Buvusios tvirtovės griovyje sukalta 90 m špunto, 21 kv. m šlaito išgrįsta stambiais akmenimis, o 100 kv. m padengta velėna. Darbininkai išardė seną medinę estakadą. 1937 m. forto griovyje įkaltos 8 dalbos. Jo gilinimui, prieplaukų statymui, sujungiančios su mariomis perkasos priežiūrai, pakrančių tvarkymui Uosto valdyba išleido: 1936 m. - 44 923,17 Lt., 1937 m. - 5043,90 Lt.34
Kariškiai Nerijos fortą vėl perėmė savo žinion Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą 1939 m. Jo komendantu tapo karo laivo vadas kapitonas von Bredow35. Forto patalpos naudotos ginklų, amunicijos sandėliavimui. Atrodo, kad jame veikė priešlėktuvinių karo pajėgų intendantūra. 7-ajame deš., valant užgriuvusias poternas, aptiktos įvairių buities daiktų dėžės. Ant šakučių, šaukštų, katiliukų puikavosi priešlėktuvinės gynybos emblema. 8-iose pylimo pabūklų aikštelėse buvo pastatytos zenitinės baterijos. Į pietvakarius nuo forto, jūros pakrantės kopose buvo įrengti keli betoniniai dzotai. 1944 m. spalį fortas nukentėjo bombarduojant Klaipėdą. 1944 m. spalio 14 d. karo laivo „Lützow“ žurnale buvo įrašyta: Klaipėda dega, o 15 06 nugriaudėjo didžiulis sprogimas nerijoje. Buvo manoma, kad sprogo Nerijos forto amunicija, 16 06 laivo budintis užrašė apie dar vieną sprogimą toje pačioje vietoje.36 1945 m. lapkritį ir gruodį forte galėjo lankytis ne tik priešlėktuvinės gynybos kariai. Apie tai liudija 7-ame deš. forto kieme rasta SS kario diržo sagtis37 . Žinome, kad Klaipėdos gynyboje dalyvavo ir nedidelė esesininkų „Žaliosios kaukolės“ formuotė. 1945 m. atsitraukdama vokiečių kariuomenė išsprogdino tvirtovės redutą bei tiltą per griovį. Atliekant šiuos darbus nebuvo apsieita be aukų. Pasakojama, jog vienas sprogimas nugriaudėjo į fortą įėjus raudonarmiečiams. Keliems iš jų tai kainavo gyvybes, tačiau tai veikiau gandai. 6-ame deš., valant užgriuvusią latriną, rasti dviejų vokiečių karių skeletai. Kariai buvo pasislėpę latrinos duobėje. Abu turėjo kaučiukinius apsiaustus. Vienas iš jų - karininkas (išliko antpečiai su viena žvaigždute - stačiakampiu), kitas - eilinis. Karininkas turėjo odinę piniginę, pilną įvairių Europos valstybių pinigėlių (graikų, belgų ir kt.). Jis buvo apsiginklavęs tik mažu „moterišku“ pistoletu su perlamutru inkrustuota rankena. Ant rankos segėjo sidabrinį laikrodį. Užantyje išliko suiręs dokumentas. Jame nurodoma, kad jo savininkas Wilhelm Koch iš Berno g. 1918 m. Kareivis turėjo peiliuką makštyse, dviračio ventilį. Jų misiją galima numanyti iš greta gulėjusios sprogimo paleidimo dėžutės. Vokiečiai tikėjosi, kad pavyks išsprogdinti visą fortą. Sprogimo banga palaidojo vokiečių kariškius slėptuvėje38 .
1945 01 28 22 val. Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios divizijos, vadovaujamos papulkininkio V. Lunia, 156-asis šaulių pulkas susitelkė ties Smiltelės žiotimis. 23 val. 1-ojo bataliono kuopa su žvalgais bei pionieriais persikėlė ledu į Neriją. Buvęs 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos artilerijos vado štabo baterijos ryšininkas Alfonsas Petrauskas prisiminė: „Ties ta vieta, kur dabar yra Žvejybos uostas, kartu su pėstininkais kėlėmės ledu į Smiltynę. Žiema buvo labai šalta, tačiau marių vidurys buvo dar neužšalęs. Teko grįžti atgal, susiradom medinių statinių, sumetėm jas į vandenį ir lipdami per jas pasiekėm kitą krantą. Dalis karių pasiliko vietoje, o man su keliais bendražygiais teko pasukti dešinėn ir eiti iki Kopgalio. Ten, kur dabar yra Lietuvos jūrų muziejus ir delfinariumas, buvo įkurtas vokiečių bunkeris. Lauke degė anglių briketai, tačiau nei vieno hitlerininko ten jau neberadom. Įėjus vidun, radistas įjungė radiją ir ten laukėm tolimesnių įsakymų. Tačiau nurodymų daugiau nebebuvo - tuo mūsų misija baigėsi ir ledu teko persikelti atgal į miestą. Grįžtant dar matėm kabelį, kuriuo vokiečiai buvo pasiruošę išsprogdinti bunkerius“39. 1945 01 30 9 val. ryte Kopgalyje šeimininkavę Raudonosios armijos kariai pietinio molo švyturyje iškėlė raudoną vėliavą40.
Po II pasaulinio karo Nerijos fortą savo žinion perėmė sovietų pasieniečiai. Iki 1975 m. jis liko uždaroje pasienio zonoje. 1947-1949 m. Klaipėdos toponuotraukoje fortas pažymėtas su tiltu, tačiau be reduto. Jį juosiantis griovys ir įplauka į marias buvo parodyta neužslinkusi41. Nuo 6-ojo deš. šiaurės rytų poterną sandėliavimui naudojo Elektrinės žūklės laboratorija. Kadangi praėjimas pro tiltą jau buvo užgriuvęs, vaikščiota pro pietvakarių kaponierių. Forto griovys užgriuvo tik iš dalies. Jame savo katerius laikė Elektrinės žūklės laboratorija. Kateriai išplaukdavo pro dabar užpiltą forto kanalo sujungimą su mariomis. Jų įgulą budriai sekė sovietiniai pasieniečiai. Kiekvienas darbuotojas privalėjo turėti tiek pasą, tiek leidimą išplaukti į jūrą. Čia būta ir tragedijų: apie 1960 m. kanalo sujungime su mariomis paskendo smiltyniškis berniukas42, o 1973 ar 1974 m. pietvakariniame kaponieriuje maniakas pasmaugė jauną merginą43 . 1975-1979 m. fortas vėl atgijo. Vyko jo restauravimo bei pritaikymo kitoms reikmėms darbai. Forte aptikta nemažai artilerijos sviedinių bei kitų sprogmenų. Daug jų rasta valant forto griovius. Pasak liudininkų, aptiktos ir sviediniais pakrautos nuskendusios baržos liekanos. Išminuotojai išvežė du sunkvežimius su mirtinu kroviniu44. Lietuvos jūrų muziejaus direktorius A. Každailis, architektai V. Šliogeris, L. Šliogerienė, P. Lapė nubrėžė būsimo muziejaus karinio paveldo paminkle gaires. Siekta išsaugoti ir atnaujinti išlikusias patalpas, išorinius pylimus, fosą. Uždavinys palengvėjo, kai A. Každailis rado Nerijos forto brėžinius, planus Merzeburge (Vokietija). 1979 m. Nerijos forte įsikūrė Jūrų muziejus, o reduto vietoje išaugo cilindro formos akvariumo pastatas45.
Nors Nerijos fortas nėra labai senas, jis apipintas neįtikėtinais pasakojimais. Dar ir šiandien yra žmonių, kuriems „teko“ lankytis požeminiame tunelyje, vedančiame iš forto į miestą po mariomis. Jis esą jungia tvirtovę su pilimi - citadele ar kalėjimu - teismu. Nerijos fortą ir požemį įsirengę švedai, todėl Nerijos fortas neretai vadinamas ir švedų tvirtove. Kaip atsirado šie pasakojimai?
Idėja sieti požeminį perėjimą su pilimi nėra nauja. 1726 m. G. Reimer minėjo požemį, vedusį iš pilies po Dangės upe iki Vitės priemiesčio46. Panašūs pasakojimai galėjo tapti padavimo apie požemį po mariomis užuomazga. Jie išplito XIX a. pab. - XX a. A. Tautavičius rašė: „Kadangi tuo metu statybos vyko ir pilies teritorijoje - fortuose ir nerijoje tai iš to, laiko išliko pasakojimas, kad iš pilies eina urvas po mariomis iki nerijoje esančio forto. Laikui bėgant pasakojimai kito. Pamažu plito aiškinimas, kad tokį pilį ir neriją jungiantį urvą išmūrijo švedai, tik jie paslėpę įėjimą požemyje“47. A. Každailis su V. Šliogeriu patikslino: „Tarp tvirtovės ir miesto citadelės mariu dugnu buvo nutiestas telegrafo kabelis, kuris, laikui bėgant, žmonių vaizduotėje virto tuneliu“48. Padavimo pradžia sietina su 1870 - 1874 m. kabelio klojimo darbais49 . Darbininkai, dirbę daugelio pertvarų padalytose fortų citadelės poternose, galėjo susidaryti ilgai besidriekiančių tunelių įspūdį. Jį gilino silpnas apšvietimas, apribotas patekimas į pilies - citadelės bei fortų teritorijas, nuolat užrakintos kai kurios patalpos. Po II pasaulinio karo laivų statybos įmonės izoliacija beveik ištrynė piliavietę iš naujųjų Klaipėdos gyventojų sąmonės. Raudoni Nerijos forto mūrai asocijavosi su raudonais jo bendraamžiais kalėjimo - teismo rūmais, buvusiais Malkų-Uosto gatvėje. Juos pastatė 1857-1862 m., o 1898 m. praplėtė. Naujose padavimo versijose kalėjimo - teismo rūmai pakeitė pilį - citadelę.
Dabar turbūt neįmanoma nustatyti, kas pirmasis Nerijos fortą susiejo su švedais. Lietuvių tautosakoje švedams dažnai priskiriamas piliakalnių, pylimų, pilkapių supylimas, požemių kasimas ir pan. Tikriausiai, tokią Nerijos forto kilmės versiją „įteisino“ A. B. Klaipėdiškio vadovėlis. Jame rašoma: „patartina Kopagalyje esamą senų laikų bastioną pažiūrėti, kuris buvo pastatytas XVII šimtmetyje Klaipėdai nuo jūrų ginti“50. Jam antrino J. Pronskus: „Kitapus Kopgalio, miškelyje, yra sena sena, XVIII amžiuje statyta, bet nuo 1897 m. apleista tvirtovė, apsupta giliu kanalu (…)”51. Vėliau šie teiginiai paplito ir buvo susieti su švedais.
Nerijos forte įsikūręs Lietuvos jūrų muziejus prikėlė Nerijos fortą naujam gyvenimui. Galime pasidžiaugti, kad militarinio - marinistinio paveldo objektas jau 25 m. tarnauja kultūrai. Kiek ir kaip šiame muziejuje atskleidžiamas karinio ir marinistinio paveldo paminklas?
Dėl įvairių priežasčių po restauracijos muziejininkai apie jį prisimindavo tik vesdami ekskursijas bei publikuotuose straipsniuose, išleistose knygose. Intensyvesnei veiklai muziejininkus skatino diskusijos apie karinio-jūrinio paveldo aktualinimą. Pirmiausia visuomenei buvo priminta karinė funkcija teatralizuotuose renginiuose: 2001 m. liepos 15 d. jį gynė ir puolė Napoleono epochos kariai „Gyvosios istorijos pamokos“ karinėje inscenizacijoje. Tų pačių metų rugsėjo 20 d. „Europos paveldo dienos“ buvo pradėtos Europos vėliavos pakėlimo ceremonialu. Vėliavą iškėlė ir patrankos salve pagerbė XIX a. Prūsijos princo Albrechto Tilžės lietuviškojo dragūnų regimento kariai. Rugsėjo 24-28 d. Lietuvos jūrų muziejuje vyko „Europos paveldo dienų“ edukaciniai renginiai moksleiviams. Moksleivių grupes pasitikdavo kardu ginkluotas minėto Prūsijos lietuvių dragūnų regimento karys. Jis supažindindavo moksleivius su Nerijos fortu, jo istorija. Tiek mokinius, tiek jų mokytojus ypatingai domino Klaipėdos karo istorijos klubo XIX a. pr. prūsų kavalerijos lengvasis pabūklas. Per edukacinius renginius siekta perteikti žinias lengva bendravimo forma, leidžiant moksleiviams pajusti kariško gyvenimo forte kasdienybę52. 2002 m. trijų dalių Klaipėdos praeities vaizdų inscenizacija - „Karalienės Luizės vizitas“ įtraukė klaipėdiečius bei miesto svečius į 1806-1809 m. įvykių sūkurį. Pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos jūrų muziejaus vėliava. Joje pavaizduotas šioje teritorijoje buvusio Kopgalio kaimo žvejybinių laivų vėtrungės ženklas bei muziejaus emblema. Vienoje iš Lietuvos jūrų muziejaus salių įrengta ekspozicija pašvęsta forto praeičiai. Ją praturtino garsinis siužetas - „Tvirtovės praeitis atsiliepia aidais“53. 2004 m. istorinė mūšio inscenizacija - „Nerijos forto šturmas“ tapo vienu ryškiausiu muziejaus jubiliejaus akcentu. Šioje veikloje muziejininkams talkina būrys entuziastų iš Klaipėdos karo istorijos klubo. Jų dėka ant forto pylimo vietą atrado švenčių progomis šaudančio XIX a. pr. pabūklo replika. Patrankos salvėmis bei iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija Lietuvos jūrų muziejus ne kartą pasitiko iškiliausius Lietuvos, Klaipėdos svečius. Nuo 2004 m. vienoje poternoje lankytojai supažindinami su Nerijos forto istorija ne tik ekspozicijos stendais, garsais, bet ir vaizdiniu siužetu. 2005 m. ekspoziciją papildė tikslus Nerijos forto maketas.

Nuorodos ir paaiškinimai

1 LJM. MA. J-4:290-296.

2 LJM. MA. J-5:118-120.

3 Tatoris J. Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų. Vilnius, 1994. P. 35, 165; šio projekto mikrofilmas saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, J. Tatorio fonde.

4 LJM. MA. J-7:19-20.

5 Tatoris J. Senoji Klaipėda… P. 35, 165.

6 Zembrickis J. Klaipėdos karališko Prūsijos uosto ir prekybos miesto istorija. Klaipėda, 2002. T. 1. P. 260.

7 KJM. p. m. 546.

8 Planą surado ir fotokopiją turi istorikas J. Tatoris. Šiuo metu planų fotokopijos saugomos Mažosios Lietuvos muziejuje, J. Tatorio fonde D - 507 ir D - 508.

9 Veit H. K. Beschreibung des Memelschen Hafens und der daselbst angelegten Werke, nebst einem Situations Plane. Vom Herrn Hafenbau - Inspektor Veit in Memel. // Betrage zur Kunde Preussens. Konigsberg, 1821. Bd.11. S. 489.

10 Wutzke J. E. Bemerkung uher die Entstehung und den gegenwartigen Zustand der Kurischen Haff und der Nehrung, und uber den und Hahef bei Memel. // Preussische Provinzial Blater. Konigsberg, 1831. B. 5. S. 228.

11 Tatorius J. Senoji Klaipėda… P. 161 - 166; Baranauskas M. Nuo tvirtovės iki Jūrų muziejaus - akvariumo. // Lietuvos žvejys. 1980 01 19. P. 6; Das Plantage und das Nehrungsfort. // M. D., 1986. No.10. S. 147; Kurschat H. Das buch vom Memeland. Oldenburg, 1990. S. 302; V. Šliogerio žodinė informacija.

12 LJM p. m. 570, 573.

13 Planų mikrofilmai saugomi Lietuvos jūrų muziejaus archyve.

14 Bieliebte Garnisonsstadt. // M. D., 1987. No.5. S. 83-84.

15 Tatorius J. Senoji Klaipėda … P. 166; Každailis A., Šliogeris V. Kopgalio tvirtovė. // Mokslas ir gyvenimas. Vilnius, 1973. Nr. 8. P. 50 - 51; Šliogeris A., Šliogerienė L. Kultūros vertybės S. 135 (Nerijos, vad. Kopgalio fortas) pagrindinis dosjė. Vilnius, 1996; LJM saugomų forto brėžinių mikrofilmai.

16 LJM. p. m. 571.

17 Elertas D. Kopgalis. Klaipėda, 2002. P. 61.

18 LJM p. m. 572.

19 Elertas D. Kopglis. Klaipėda, 2002. P. 21-23.

20 Die Alten Forts. // M. D., 1985. No.11. S. 169-170.

21 Tatoris J. Senoji Klaipėda… P. 166.

22 Tatoris J. Senoji Klaipėda… P. 166; Elertienė B. P. Žvilgsnis į Kopgalio preitį. // Tarybinė Klaipėda. 1978 02 04.

23 Baranauskas M. Buvźs Kopgalio kaimas. // Lietuvos žvejys. 1980. Nr. 17. P. 9.

24 Baranauskas M. Kopgalio mokykla. // Tarybinė Klaipėda. 1980 05 17; Švambrys H. Kopgalis. // Mokslas ir gyvenimas. 1979. Nr.7. P. 18.

25 Elertas D. Kopgalis. Klaipėda, 2003. P. 10, 39

26 LJM. RRAGA. J:253; J. Tatoris… P. 91, 287; Kurschat H. Zwischen Süderspitze und sandkrug // Memelland Kalender. Oldenburg, 1954. S. 34.

27 Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1934 metais. Kaunas, 1934; Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1938 metais. Kaunas, 1938; Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1939 metais. Kaunas, 1939.

28 Grenz G. Mein Suderspitze. // M. D., 1966. No. 9, No.10. S. 104, 117-118.

29 G. Grenz … S. 104, 117-118.

30 Zschucke C. Suderspitze. // M. D., 1988. Nr. 8. S. 127.

31 Pamenu ilgą Kalėdų stalą. // Vakarų ekspresas. 2001 12 15. P. 9.

32 Lietuvos jūrų muziejuje saugomi atsiminimų audio įrašai.

33 Tatoris J. Senoji Klaipėda … P. 166; Elertienė B. Žvilgsnis į Kopgalio preitį. // Tarybinė Klaipėda. 1978 02 04; Elertienė B. Smiltynė. // Tarybinė Klaipėda. 1978 01 28; Brakas M. Žiupsnelis prisiminimų apie pirmuosius budžius ir „Budį“. // Klaipėda (Mūsų jūra). 1994 04 30. P. 19; Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1938 metais. Kaunas, 1938; Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1939 metais. Kaunas, 1939.

34 Tatoris J. Senoji Klaipėda… P. 166; Losinskis J. Klaipėdos uostas. Mašinraštis. 1949. P. 68; Klaipėdos uosto direktorijos metinė ataskaita. 1935 metai. Klaipėda, 1936. P. 1; Klaipėdos uosto direktorijos metinė ataskaita. 1936 metai. Klaipėda, 1937. P. 1 - 3, 5; Klaipėdos uosto direktorijos metinė ataskaita. 1937 metai. Klaipėda, 1938. P. 4, 9.

35 Vareikis V. Klaipėda XX amžiuje. Klaipėda, 1993. P. 51.

36 Jennet R. Die Kriegsmarine im Einsatz vor Memel. // M. D., 1968. No. 22. S. 299-302.

37 Šiuo metu saugoma Lietuvos jūrų muziejaus fonduose.

38 Autoriaus gauta informacija iš valymo darbams vadovavusio sandėlininko bei architekto V. Šliogerio.

39 http://www.vakaru-ekspresas.lt/?rub= 1065924810&data =2003-08-21&id=1061393890 informacija gauta 2003 08 21.

40 Švambrys H. Kopgalis. // Mokslas ir gyvenimas. 1979. Nr. 7. P. 18.

41 Топографическая карта Клайпеды. 1947-1949 æ.

42 Apie tai pasakojo jo giminaitis Evaldas A.

43 Autoriaus gauta informacija iš buvusių Elektrinės žūklės laboratorijos darbuotojų.

44 Elertas D. Kopgalis. Klaipėda, 2002. P. 44

45 Plačiau apie muziejaus įsikūrimą žr. I. Mačiulaitienė. Klaipėdos jūrų muziejus ir akvariumas Kopgalio tvirtovėje. VVU Istorijos fakulteto studentės diplominio darbo mašinraštis. Vilnius, 1985.

46 Reimer G. Merkwudigheiten der Stadt und Festung Memel. // Erleutertes Preussen. Konigsberg, 1726. Bd. 4. S. 235-269.

47 Tautavičius A. Klaipėdos pilis. // Lietuvos pilys. Vilnius, 1971. P. 298-299.

48 Každailis A., Šliogeris V. Kopgalio tvirtovė. // Mokslas ir gyvenimas. 1973. Nr. 8. P. 50-51.

49 KJM p. m. 537.

50 Klaipėdiškis A. B. Vadovėlis po Klaipėdos kraštą, ir žemaičių bei prūsų paribius. Klaipėda, 1924. P. 39.

51 Pronskus J. Lietuvos sachara. Klaipėda, 1937. P. 65.

52 Elertas D. „Europos paveldo dienų“ pradžią Nerijos forte skelbė patrankos šūviai. // Muziejinkystės biuletenis. 2001. Nr. 4.

53 http://whatson.delfi.lt/archive/article.php?id= 1240870&categoryID=427702&ndate=1028090806.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13