VIDURIO EUROPOS PILIS IR KARALIŲ REZIDENCIJAS APLANKIUS

Audronis KATILIUS, LDK valdovų rūmų atkūrimo projekto koordinatorius 

 

1 pav. …šviestuvai su žvakėmis, kabantys kelis šimtus metų – elektra neįvesta… Česki Krumlov rezidencinė pilis. Autoriaus nuotr.
2 pav. …labai atsargiai reikėtų naudoti apibendrinančią stilizaciją, jos tiesmukiški sprendiniai labai sumenkina bendrąjį kokybės lygmenį… Bratislava, rezidencinė pilis, pokario rekonstrukcija. Autoriaus nuotr.

3 pav. …tikrai maloniai nuteikia ir naujausi vykdomi seniausiosios pilies dalies tvarkymo ir eksponavimo darbai… Prahos hradas. Autoriaus nuotr.

4 pav. …dirbama metodiškai, apgalvotai… Žemutinio Višegrado gotikinė-renesansinė vengrų karalių rezidencija (XV a. II p. – XVI a. I ketv.). Autoriaus nuotr.

5 pav. …paskutiniais dešimtmečiais įrengta šiuolaikiška įspūdinga požeminė ikigotikinių ir gotikinių statinių liekanų ekspozicija… Bratislava, rezidencinė pilis. Autoriaus nuotr.

Per keliolika metų, kai dirbame tvarkydami Vilniaus pilis, specializuotose išvykose aplankėme keliasdešimt Rytų ir Vidurio Europos pilių, rezidencinių rūmų.
Š pavasarį žiūrėjom ir nagrinėjom Šiaurės ir Vidurio Italiją – šios ekspedicijos patirtis ir įspūdžiai dar nesugulė į „lentynėles“, kalbėti ir rašyti per anksti, bet pastaroji išvyka tik sustiprino ankstesnius įspūdžius ir mintis, aprašytas po praėjusį rudenį surengtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tyrinėtojų, atkūrimo projekto rengėjų ir muziejininkų tiriamosios ekspedicijos po Vidurio Europos pilis ir rezidencijas.
Tiek iš literatūros, tiek iš matyto, nežiūrint į nepaprastą pilių ir rūmų įvairovę, mintyse susiklosto bendras modelis: skirtinga istorijos raida apsprendė dabartinį vaizdą, labai skirtingą būklę ne tiek lėmė netikėti atsitiktinumai, kiek objektyvios istorinės sąlygos.
Šalyse, vietose, kur rezidavo galingi karalysčių ar imperijų monarchai bei didikai, ištaigingose rezidencijose sukaupę milžiniškus turtus, o istorija tekėjo labiau evoliucijos keliu, be visaapimančių suiručių, išliko paveldimumas, tęstinumas, atsispindintis tiek žmonių sąmonėje ir tradicijų suvokime, tiek išlikusioje ar išsaugotoje senųjų laikų materialioje ir, iš dalies, dvasinėje aplinkoje. Nebuvo šąlančių alkanų svetimų kariuomenių, besišildančių prie laužų, sukrautų iš meniškų baldų, o sava kariauna siaubė svetimas šalis, didingus rūmus paversdama kareivinėmis, o gynybinius įrenginius kalėjimais.
Praėjusio rudens išvykoje-ekspedicijoje galėjome nagrinėti puikiai išlikusias rezidencijas Austrijoje, Čekijoje.
Egenbergo rezidencijoje prie Graco 1625 m. italų architekto Pietro de Pomis perstatytuose iš gotikinės pilies į princo Hans Ulrich von Eggenberg vasaros rezidencinius rūmus, turėjusius atspindėti kosmoso harmoniją, čiupinėjome XVII amžiaus medinius langų rėmus su išlikusiu pirminiu įstiklinimu – tik vienas kitas stiklas buvęs išmuštas ir pakeistas, – ir klausėmės nusiskundimų, kaip rūmai daug nukentėjo, nes mėnesį ar du rūmus buvo užėmę rusai… Baldai, paveikslai buvę paimti į saugyklas, bet tikslūs inventoriai ir aprašai leido vėl viskam grįžti į savo vietas. O Krokuvos Vavelio karališkuosius rūmus austrai pavertė kareivinėmis.
Nemažai pilių ir rūmų Čekijoje išliko labiau nutolusiose nuo karo kelių vietose.
Sodai ir pastatai, interjerai, dekoras, baldai, šviestuvai su žvakėmis, kabantys kelis šimtus metų – elektra neįvesta, atsiprašoma, kad šie vertingi paveikslai prastai apšviesti, bet jie čia visada kabojo, tai ir apšvietimas buvo toks. Tai Česki Krumlov, vienų žymiausių čekų didikų, turtu ir prabanga besivaržančių su karaliaus dvaru rezidencinė pilis tapybiškame Vltavos vingyje – UNESCO pasaulio gamtos ir kultūros paveldo objektas. Baroko laikų teatras su visa scenos įranga, dekoracijomis, kostiumais. Kiekvienam statiniui parengta atskira byla, aiškiai aprašyta kas ir kuo vertinga, kaip naudotojas privalo elgtis. Sužinojus, kad toliau važiuojame į Jindrichuv Hradec, nusišypsoma, kad tai jų konkurentai, tik ten daugiau rekonstrukcijos. Ir tikrai, po Česki Krumlov čia šį kartą įspūdis mažesnis, negu ten buvus prieš kelerius metus. Bet medžioklės pilyje Velke Losinuose vos ne visose patalpose išlikę XVI ir XVII amžių medinės grindys (pilyje gyventa epizodiškai) vėl verčia susimąstyti.
Taip, istorija nebuvo visiems vienodai maloninga.
Tai, ką suminėjau, – ne strateginiai objektai. Gyvenę savo natūralų gyvenimą jie lyg savaime užsikonservavo, niekam nerūpėjo juos kaip nors kitaip panaudoti, perstatant pritaikyti kitai funkcijai. Funkcija pasikeitė – šeimininkai čia nebegyvena, bet toks įspūdis, kad jie kuriam laikui išvažiavo, ir laikinai rezidenciją prižiūri muziejininkai… Iš Česki Krumlovo ar Litomyšlio teatrų rodos tik ką išsiskirstė žiūrovai ir, gal tuoj tuoj prasidės sekanti repeticija. Kaip ir Graco arsenale: sušauk miestiečius ar samdinius, imk iš lentynų kardus, ietis, muškietas ir daugiatūkstantinė armija jau apginkluota. Istorija ten tartum kažkokiu momentu apmirė, stabtelėjo. Nors neblogai išlikusią XIV a. Karlšteino pilį prieš šimtą su viršum metų kažkodėl prireikė perstatyti į dar gražesnę, romantiškesnę.
Sudėtingiau istorija klostėsi sostinių pilyse ir rūmuose – trumpiau ar ilgiau, ar dar ir šiandien išlaikomas sąlyginis buvusios funkcinės paskirties tęstinumas. Išlaikomas svarbus autento bruožas, bet tai pačiai paskirčiai ir funkcijai gyvenimas kelia jau kitus reikalavimus, kas verčia daugiau ar mažiau taikytis prie nūdienos poreikių bei technologijų. Neišvengiami tobulinimai, perstatymai. Tai Karališkieji rūmai Budapešto Budoje, Prezidentūra Prahos Karališkuose rūmuose, Bratislavos pilis. Perstatinėjant dažnai vadovautasi voliuntaristiniais nurodymais, o ne mokslinėmis paminklosauginėmis nuostatomis.
Charakteringas pavyzdys – Bratislavos rezidencinė pilis. Nuo IX a. medinė, XII – XIII a. jau mūrinė, daug kartų perstatyta, po XVIII a. vidurio, Marijos Terezos laikais, kaip karališka rezidencija pasiekusi klestėjimo viršūnę, vėliau rekonstruota į Vyriausiąją seminariją 1802 metais sudegė ir griuvėsiais išstovėjo iki 1958 metų. Atstatyta pritaikant vyriausybiniams reprezentaciniams rūmams ir Nacionaliniam muziejui, nebandant nuosekliai atkurti XVIII a. karališkųjų rūmų. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais įrengta šiuolaikiška, įspūdinga požeminė ikigotikinių ir gotikinių statinių liekanų ekspozicija.
Tam tikrą analogiją su Bratislava įžvelgiu Karališkuosiuose rūmuose Budoje. Rūmai atstatyti po karo sugriovimų, pritaikant vyriausybinei reprezentacinei paskirčiai ir muziejui. Tuo metu architektūra šiuolaikinta, naudotos brangios medžiagos, tačiau man susidaro eklektiškos stilistikos įspūdis. To nepasakytum apie vėliau įrengtas restauruotas sales ir dabartinį senosios pilies liekanų konservavimą, restauravimą, ekspoziciją – santūresnę nei Bratislavoje, šiuolaikišką. Pamąstai, gal tas pokarinis gan pretenzingas, bet nenuoseklus rūmų atstatymas, ir iššaukė atatinkamą reakciją, pakreipė porai dešimtmečių vengrų restauratorius į restauravimo raiškos priemonių suabsoliutinimą, kurio taip gausu Budoje ir kitur Vengrijoje praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais restauruotuose pastatuose.
Prahos hrade taip pat yra prezidentūra, katedra ir muziejus. Įdomu, kad nepriklausomai nuo pastatų paskirties, jų administravimas vienose rankose – prezidento kanceliarija gerąja prasme administruoja viso komplekso paminklosaugą ir paminklotvarką (yra restauravimo centras ir t. t.). Tuo pačiu daugelyje šalių podukros vietą užimanti paminklosaugos sfera pakeliama į vieną aukščiausių valstybinių lygių. Gal tai išdava sąlyginai tolygios Prahos hrado raidos eilės amžių tėkmėje. Maloniai nuteikia ir dabar vykdomi seniausiosios pilies dalies tvarkymo ir eksponavimo darbai.
Istorinės sąlygos lėmė tolygią nepertraukiamą raidą ir didesniuose Austrijos miestuose – Grace, Zalcburge, Vienoje.
Grace, prie pat puikiai išlikusio senamiesčio, akį patraukė pora naujausios, avangardistinės architektūros šūksnių.
Upės viduryje tarsi plūduriuoja metalo ir stiklo konstrukcijų, lyg ir vikšro formos, įrenginys (statiniu tai pavadinti sunkoka) – kavinė-baras. Tikrai atrakciškas įrenginys, pilnas turistų, siurbčiojančių kavą ar kitus gėrimus ir besigrožinčių upės ir senamiesčio reginiu. Negali tvirtinti, kad šis netikėtas, kontrastuojančių medžiagų ir kiek siurrealistinių formų tvarinys kontekstualiai, harmoningai papildytų senamiesčio panoramą, tačiau, tik siaurais tilteliais sujungtas su abiem krantais, jis lyg ir trumpam sustojo, atplaukęs iš kito laikmečio. Taip, tikrai iš kito laikmečio, gal ir neilgam sustojo. Gyvenimas parodys. Bet dėl keliamo būtent tokio įspūdžio, žiūri atlaidžiai, su giedra šypsena.
Priešingame senamiesčiui krante, naujesnėje miesto dalyje, baigiamas įrengti kitas statinys, skirtas ekspozicinėms patalpoms. Šis statinys užima nedidelį trapecijos formos kvartalą. Tradicinės, būtent kontekstualios architektūros statinio dalis tvirtai formuoja upės krantinės ir jai statmenos gatvės kampą, o toliau statinys perauga į išgaubtu berėmiu veidrodiniu stiklu apsiūtą lyg pripūstos išraitytos gondolos formą, tartum dematerializuodamasis, savo pavidalu niekuo nebeprimenantis pastatą, gaubtais paviršiais atspindėdamas deformuotą kito kranto panoramą. Nesiryžčiau vertinti tradicinės estetikos skalėje, tačiau įspūdis lieka stiprus. Tarp kitko, statinys savo gabaritais ir masteliu visiškai įsikomponuoja į aplinką.
Taip sau leidžia paišdykauti visiškai pasisotinę puikiai išlikusiomis ir intensyviai, bet tvarkingai eksploatuojamomis kultūros vertybėmis, pakankamai turtingai ir kultūringai gyvenantys austrai.
Zalcburge, Naujojoje rezidencijoje, mus pasitiko Zalcburgo muziejaus Carolino Augusteneum, įsikūrusio vyskupo-miesto valdytojo rūmuose, direktorius dr. Erichas Marksas – aukštas, tiesus pusamžis austras plačiabryle juoda skrybėle, laisvai užsimestu plačiu juodu lietpalčiu, tvarkinga žilstelėjusia barzdele, kaip galėtume įsivaizduoti daktarą Faustą. Jo vadovaujamas muziejus šiuo metu rekonstruojamas – XVII amžiaus rūmai, įdiegus naujausias technologijas, turi virsti moderniu muziejum. Mus supažindina su projektu, matome natūroje vykdomus darbus, po kiemu, kur numatomos įrengti pagrindinės lankytojų aptarnavimui skirtos patalpos, atidengiamą Romos laikų užstatymą, kiek koreguojantį projektą… Pažįstama. Dar maloniai pažįstamais pasirodė ir jų brėžiniai, pamatėme, kad principiniai mūsų Valdovų rūmų sprendiniai, projektiniai siūlymai buvo tokie patys. Tik vargu ar pas mus tai pavyks įgyvendinti atkūrimo metu, ar neteks kai ko atidėti sekančiai rūmų rekonstrukcijai, ir tuomet tai kainuos jau keliskart brangiau. Vargšas moka du kartus. Tai sakytina ir apie valstybės išteklius ir apie dalies visuomenės išprusimą. Kalbu apie siūlymus skaidriai perdengti Valdovų rūmų pagrindinį vidaus kiemą, tuo žymiai praplečiant atkuriamų rūmų, kaip valstybingumo simbolio, šiuolaikišką supratimą, galimybę įspūdingą erdvę panaudoti tautos forumui, masiniams kultūriniams renginiams ištisus metus, nepriklausant nuo mūsų gamtos taip dažnai teikiamų siurprizų. Nors Zalcburge klimatas žymiai švelnesnis, austrai, pasitelkę vokiečių įmones, ryžosi tokiam žingsniui ne naujai statomame, o esamame istoriniame statinyje.
Kita situacija susiklostė istoriškai ir teritoriškai mums artimiausioje Lenkijoje. Su daugeliu Lenkijos pilių susipažinome ankstesnėse kelionėse, numatome dar važiuoti, tikslintis detales. Palaikome ryšius su lenkų restauratoriais. Lenkijos pilims istorija nebuvo maloninga. Tačiau visuomenės, o tuo pačiu ir politikų dėmesys tikrai ženklus. Jau daugiau kaip prieš pusantro šimto metų rengtas katedros Vavelyje restauravimo projektas, paremtas Viole le Diuko nuostatomis, nevykdytas, prieš šimtą dvidešimt metų pradėti tyrimai ir atkūrimo darbai perstatytuose į kareivines Vavelio pilies karališkuose rūmuose. Išspausdinta šimtai mokslinių straipsnių. Laikas bėgo, keitėsi restauracijos autoriai, keitėsi nuostatos, bet darbai vyko. Pilies karališkųjų rūmų atkūrimui 1905-1908 metais Zygmunto Hendelio parengtas projektas nebuvo aprobuotas Imperatoriškoje centrinėje meno ir istorijos paminklų komisijoje Vienoje dėl nepagrįsto romantizavimo – po prof. Makso Dvoržako referatyviniu vertinimu galima pasirašyti ir šiandien. Realizacija buvo moksliškesnė. Dar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą restauruotos arkados, rekonstruotas stogas sugrąžinant buvusią formą, panaudojant plienines konstrukcijas – jau pripažinta technikos paminklu. Tarpukaryje darbus tęsė Adolfas Šyško-Bohušas, po karo – Alfredas Majevskis. Stengiamasi vadovautis moksliniais pagrindais, tačiau neišvengiama ir esminių pakeitimų, patogesnei eksploatacijai priimamų sprendimų: vietoj buvusios centrinės anfilados trečiajame, reprezentaciniame aukšte, panaikintos perstatant į kareivines, daroma anfilada šone, prie galerijos. Padaromi nauji patogūs pagrindiniai laiptai. Beveik nepertraukiamai vykdomi nuoseklūs archeologiniai tyrimai, atkastos ikigotikinės ir gotikinės liekanos paskelbtos archeologiniais rezervatais, nutarta jas eksponuoti, bet neatkūrinėti. Įrengta labai efektinga ekspozicija, vadinamas prarastas Vavelis (Wawel zaginiony).
Karo metu nugriautos ir pokaryje atstatytos Varšuvos pilies istorija visiems žinoma. Šiuo metu vykdomi dideli darbai restauruojant vadinamas Arkady Kubickie, numatant įėjimą į pilį iš Vyslos pusės, didžiuliame plote po žeme turėtų būti patalpos informacijos centrui, edukacinei veiklai ir t. t. Ujazdovo pilis, nugriauta 1954 m., palaipsniui atstatinėjama nuo XX a. aštunto dešimtmečio. Šiame statinyje įsikūręs Šiuolaikinio meno centras. Jo vadovas labai patenkintas neįrengtais interjerais – puikios erdvės šiuolaikiniam menui eksponuoti…
Mūsų Valdovų rūmų atkūrimas neturi precedento, kaip tokiu atveju šiais laikais būtų elgiamasi Vidurio ar Rytų Europoje, vadovėlinio pavyzdžio nėra.
Išlikusios informacijos kiekiu gal artimiausias pavyzdys būtų Višegrade Vengrijoje, Žemutinio Višegrado gotikinės-renesansinės vengrų karalių rezidencijos (XV a. II p. – XVI a. I ketv.) dalinė rekonstrukcija. Išlikusio autento kiekis ribotas. Sistemingai dirbama jau nemažai metų, finansavimas gana tolygus, bet labai menkas. Dirbama metodiškai, apgalvotai. Aišku, dėl atskirų sprendimų galima ginčytis (kaip supratome, tai ir vyksta), tačiau bendras įspūdis neblogas, nors lėšų stygius atsispindi rezultatuose, sprendinių asketizmas perauga į skurdumą, prastumą. O ir paties objekto reikšmė šiandieninėje Vengrijoje tikrai nėra ženkli, jam neskiriamas idėjinis, simbolinis vaidmuo.
Tegul ir dideliu tempu prabėgant per šešias šalis prisirinkta labai daug tiesioginiam darbui reikalingos medžiagos, užmegzti nauji ar pagyvinti buvę ryšiai su specialistais kitose šalyse. Vienu kartu peržvelgta spalvinga paletė gražina prie pagrindinių klausimų – kuriuo keliu einame, ar jis teisingas, kurios kryptys ypatingai pavojingos, ko vengti.
Sutvirtėjo nuostatos
Teoriniais teiginiais ir praktiniais reikalavimais per daugelį metų suformuluotas LDK Valdovų rūmų atkūrimo kelias, atsispindintis direktyviniuose ir rekomendaciniuose dokumentuose, kuriuo projektuotojų autorinis kolektyvas stengiasi eiti, yra teisingas ir perspektyvus.
Didžiausia vertybė yra originalas, autentas. Jis sukelia pačius giliausius jausmus, mintis. Autentikos poveikis – tiek emocinis, tiek intelektualus – yra stipriausias. Jeigu originalo išlikę tik mūrų ar grindinių fragmentai, vizualiai mažai išraiškingi, galime taktiškai, subtiliai papildyti naujais elementais, kitomis priemonėmis, padedančiomis suvokti konstrukciją, išplanavimą, erdvę. Labai svarbu, kad originalas aktyviai „dalyvautų“ bendroje apžvalgos ir technologinių maršrutų kompozicijoje, atkurtajai statinio daliai suteikdamas svarumo, įtikinamumo.
Vengti papildymų, pratęsiančių originalą, akivaizdžiai neišskiriant autento – pagrįstos abejonės momentas devalvuoja originalą, kartu sukelia nepasitikėjimą autorių sąžiningumu ir atsakingumu atkūrime, tuo pačiu ir labai rimtai padarytas darbas praranda įtaigumą, prasmę. Bet kuriomis priemonėmis būtina išvengti falšo.
Saikingas kontrastas paryškina idėją, tačiau nuo tam tikros ribos ją sunaikina;
Labai atsargiai reiktų naudoti apibendrinančią stilizaciją, jos tiesmukiški sprendiniai labai sumenkina bendrąjį kokybės lygmenį. Perspektyvesnis asociatyvinis kelias.
Naudoti tik patikimas, kilnias medžiagas, tačiau jos negali tapti savitiksliu, neturi nustelbti pagrindinės idėjos.
Pavojingiausia pasiduoti trumpalaikiams, praeinantiems laiko ženklams, kitaip tariant, mados atspindžiams…
Ir dar daug daug minčių, patvirtinančių ar paneigiančių projektinius variantus…
Kyla minčių ir dėl atkurtų rūmų panaudojimo. Giliausią įspūdį, aišku, paliko išlikę autentiški rūmai ar pilys su visa tų laikų aplinka tapę muziejais: originaliais šviestuvais, baldais, kilimais, paveikslais, skulptūromis, indais… Minėtas arsenalas Grace, sausakimšai prikrautas sandėliuojamų autentiškų istorinių ginklų ir šarvų. Deja, mūsų istorija susiklostė kitaip. Visa, kas buvo vertingesnio, išgrobta ir išgrobstyta, sudegė ar sukūrenta, pastatai perstatyti, pritaikant kitoms funkcijoms. Išsaugodami autento liekanas, kurios mus pasiekė, restauruojame, atkūrinėjame. Iš dalies restauravę, iš dalies atkūrę Senąjį arsenalą, pritaikėme proistorės ar taikomosios dailės, rūmų apyvokos ar bažnytinio meno ekspozicijoms. Kaip sakoma, turinys neatitinka formos, o forma iš dalies taikoma naujam turiniui. Atkūrėm tūrius, iš dalies eksterjerą, o viduje autentiški mūrai jau patys tampa eksponatais, suteikiančiais atkurtam statiniui dvasinio įtaigumo, tačiau ne ką bendro turinčiais su muziejų rengiamomis ekspozicijomis. Tai ne blogiausias variantas, tačiau tenka spręsti daug prieštaravimų, tiek idėjinių, tiek ekspozicinių, tiek inžinerinių. Ieškome kompromisų, kartais pasiekiame ir neblogų rezultatų, sukuriami reikšmingi kultūrinės paskirties objektai, tačiau apie statinius, tapusius muziejais, kaip grynuolius, neperstatytus, išlaikiusius nepakitusią vidaus įrangą ir apstatymą, minimaliai pakitusioje artimiausioje aplinkoje, kalbėti netenka. Ir atkuriamuose Valdovų rūmuose materialaus autento teturėsime įvairių laikotarpių mūrų liekanas, išsaugotus didesnius ar mažesnius lauko grindinių plotus, atskirus architektūrinių detalių iš konglomerato ir smiltainio fragmentus. Tačiau tarp šių liekanų, buvusių rūmų reliktų, atkurtų rūmų naujame statinyje – iliustracijoje, kokie galėjo būti mūsų valdovų rūmai – bus puiki galimybė sąlyginai „in situ“ (toje pat vietoje) eksponuoti gausius archeologinių tyrimų metu surastus rūmų gyvavimo laikotarpio buities, puošybos elementus, unikalią koklių kolekciją. Kultūros ministrės pavedimu Lietuvos dailės muziejus rengia LDK Valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms ir edukacinėms funkcijoms programą, jos metmenims jau pritarta Vyriausybės patvirtintos koncepcijos įgyvendinimo koordinacinėje komisijoje.
Turbūt svarbiausia, kad atkurti LDK Valdovų rūmai būtų gyvas, daugeliui žmonių patrauklus objektas. Jeigu bendromis pastangomis to pasieksime, bus įvykdytas mums iškeltas uždavinys, Rūmai atliks įstatyme ir vyriausybės patvirtintoje koncepcijoje nubrėžtą vaidmenį.
Redakcijos pastaba: Su vyriausiojo redaktoriaus žinia perspausdinome paties autoriaus kiek pakeistą ir papildytą savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (2003-11-21) spausdintą straipsnį. Autoriaus prašymu tekstas neredaguotas. Buvęs pavadinimo variantas: „Įspūdžių štrichai ir mintys peržvelgus Vidurio Europos pilis ir karališkas rezidencijas“.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų