VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES LOBIS – XIV A. PABAIGOS VALSTYBINIŲ BEI VALDOVŲ ATRIBUTŲ ATSPINDYS

Eduardas REMECAS, Lietuvos nacionalinio muziejaus Numizmatikos skyrius

 

1 pav. Lobio radimo vieta (bendras tyrimų ploto vaizdas iš vakarų pusės). Nuotr. LNM archyvo
2 pav. LDK. Jogaila. Denaras. Apie 1386-1387 m.
3 pav. LDK. Jogaila. Denaras. Apie 1388 m.
4 pav. LDK. Jogaila. Denaras. Apie 1386-1387 m.
5 pav. LDK. Jogaila. Denaras. Apie 1388-1392 m.
6 pav. LDK. Vytautas. Denaras.
Apie 1392-1396 m.
2002 m. vasarą per archeologinius tyrimus Vilniuje, Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, buvo rastas unikalus XIV a. pabaigos pinigų lobis1. Jį sudarė pusė trišonio sidabro lydinio bei 63 monetos, tarp kurių buvo net penki skirtingi pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų tipai.
Pirmą kartą vienoje vietoje surastos skirtingų tipų rečiausios LDK monetos (kai kurių iš jų buvo žinomi vos keli vienetai) leido tiksliai nustatyti jas kaldinusių valdovų vardus bei galimas kaldinimo datas. Svarbiausią šio lobio dalį sudarė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos (1377-1392) monetos. Visą lobį sudaro:
● LDK trišonio (tribriaunio) sidabro lydinio pusė – 1 vnt.;
● denarai, kaldinti apie 1386-1387 m. (averse – portretas, reverse – liūtas/pynutė) – 18 vnt.;
● denaras, kaldintas apie 1386-1387 m. (averse – liūtas, reverse – erelis) – 1 vnt.;
● denarai, kaldinti apie 1388 m. (averse – žuvis-žiedas, reverse – dvigubas kryžius) – 16 vnt.;
● denarai, kaldinti apie 1388-1392 m. (averse – raitelis, reverse – dvigubas kryžius) – 14 vnt.;
● denarai, kaldinti apie 1392-1396 m. (averse – ietigalis su kryžiumi, reverse – PEČAT) – 13 vnt.;
● Karolio I (1346-1378) arba Vaclovo IV (1378-1419) laikų Čekijos grašio fragmentas – 1 vnt.
Rastas lobis įrodė, kad pirmosios LDK monetos buvo nukaldintos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos apie 1386-1387 m., po jo karūnavimo Lenkijos karaliumi. Kartu paneigta nuomonė, kad vadinamos PEČAT tipo monetos galėjo būti kaldintos Algirdo. Nustatyta, kad pastarosios monetos kaldintos Vytauto laikais, apie 1392-1396 metus. Lobyje neradus vadinamo II tipo monetų (Gediminaičių stulpai / ietigalis su kryžiumi) pasitvirtino teiginys, kad pastarosios monetos buvo kaldintos tik XV a., o ne didžiojo kunigaikščio Kęstučio valdymo laikais. Be to, lobio monetos leido pirmą kartą perskaityti vieno Jogailos tipo monetose esančią legendą. Monetose su averse esančiu raiteliu, o reverse – dvigubu kryžiumi skyde, abiejose pusėse yra įrašas ŹĶĄĒÜ ßĆĄ Ļ (kunigaikščio Jogailos ženklas, kitaip moneta). Lobis atskleidė ir iki tol nežinomą LDK monetos tipą – su averse esančiu liūtu, o reverse – ereliu.
Be šių atradimų, surastas lobis įdomus ir tuo, kad monetose visada atsispindi valstybių bei valdovų atributai – herbai ir asmeniniai ženklai. Pastarųjų, XIV a. pabaigos bei ankstyvesnių, mes galime pamatyti tik antspauduose. Tačiau antspaudai daugiau atspindėjo asmenį kuriam jie priklausė, tai yra valdovą, juos matė tik nedaugelis žmonių. Monetos gi turėjo visai kitą paskirtį. Jos buvo skirtos dideliam žmonių skaičiui. Ir nors pirmosios monetos buvo skirtos ne vietiniams gyventojams, o valdovo dvaro žmonėms, bažnyčiai, kariuomenei bei, žinoma, pirkliams, jų pagrindinis tikslas buvo proklamacija. Visais laikais ir visose valstybėse valdovai pinigų emisija siekdavo pelno bei pagarbos ir pripažinimo. Monetose būdavo valdovų atvaizdai ar asmeniniai ženklai, jų vardai ir titulai. Ne išimtis buvo ir LDK valdovai. Pirmasis, kaip jau minėta, monetas LDK pradėjo kaldinti Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila.
Portretinės monetos
Jogaila vienoje pirmųjų savo monetų, kaldintų apie 1386-1387 m., averse pateikia savo portretą, rašo savo titulą ir vardą – REG IHA (karalius Jogaila; pastarasis įrašas perskaitytas suradus naujų šio tipo monetų). Panašaus stiliaus portretinės monetos buvo kaldinamos daugelyje to meto Europos karališkų valstybių – Anglijoje – Ričardo II (1377-1399), Švedijoje – Albrechto Meklenburgiečio (1364-1389), Vengrijoje – Liudviko I (1342-1382), Čekijoje – Vaclovo IV (1378-1419), kaimyninėje Lenkijoje – Kazimiero Didžiojo (1333-1370). Panašios išvaizdos portretines monetas kaldino ir kitos mažesnės valstybės bei vyskupystės. Visose jose vaizduojamų valdovų veido bruožai panašūs, plaukai pagal to meto madą – ilgi. Bendra yra ir tai, kad beveik visų minėtų valstybių monetų aversuose aplink valdovo portretą yra ir legenda su valdovo vardu ir titulu, o kartais ir valstybės pavadinimu. Reversuose gi dažniausiai yra valstybės herbas. Panašu, kad tų pačių taisyklių laikėsi ir Jogaila.
Antroje portretinių monetų pusėje yra pavaizduotas liūtas, o virš jo nugaros – totoriškas ornamentas pynutė. Liūtas buvo XII-XIII a. Vladimiro Didžiosios Kunigaikštystės simbolis, kurį pradžioje, kaip Rusios simbolį, monetose naudojo Suzdalės-Nižnij Novgorodo Kunigaikštystė, o vėliau perėmė Maskvos kunigaikštis Vasilijus Dmitrijevičius (1389-1425), norėdamas parodyti savo pretenzijas valdyti visas Rusijos kunigaikštystes. Tuo tarpu Algirdas (1345-1377) nesėkmingai siekė pajungti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei visas rusų žemes bei sumažinti vis didėjančią Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės įtaką. Po 1380 m. rusų laimėto Kulikovo mūšio prieš Aukso ordą Maskvos įtaka dar labiau sustiprėjo. LDK ir nuo 1377 m. sostą užėmusio Jogailos vaidmuo rusiškoms žemėms ėmė mažėti. Prie to prisidėjo ir nepavykusi Jogailos parama Aukso ordai Kulikovo mūšyje. Kad išlaikytų savo įtaką rytuose ir vakaruose Jogaila net vedė derybas dviem kryptimis. Jis buvo sudaręs sutartį su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu (1359-1389) dėl ketinimo tuoktis su jo dukterimi Sofija ir įvesti Lietuvoje stačiatikybę. Dmitrijus už tai net reikalavo, kad Jogaila pripažintų save jo vasalu. Vis tik, kaip žinia, Jogaila pasirinko Lenkijos karalaitę Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi. Tačiau Rusijos žemių kontrolės problema neišnyko. Tokia įvykių raida Jogailos negalėjo tenkinti. Tuo labiau, kad Jogaila save, be Lietuvos didžiojo kunigaikščio, titulavo ir Rusios prigimtinio pono, ir paveldėtojo vardu. Tad liūto simbolį Jogailos monetose matome neatsitiktinai. Jis monetose rodė Jogailos pretenzijas į visos Rusijos žemes. Liūtas Jogailos monetų reversuose atliko tą patį vaidmenį, kaip ir daugelyje kitų valstybių kaldintose portretinėse monetose esantys simboliai, tai yra valstybės herbą.
Kiek sunkiau yra paaiškinti totoriško ornamento – pynutės prasmę monetoje. Pynutės ornamentas yra matomas ant Aukso ordos monetų. Šis dviejų persipynusių širdžių simbolis islamo pasaulyje laikomas globą teikiančiu simboliu. Rusijos kunigaikštystėms pradėjus kaldinti savo monetas, pynutės ornamentas taip pat buvo dedamas. Jis galėjo simbolizuoti priklausomybę Aukso ordai, tačiau tai galėjo būti ir savotiškas prekinis ženklas santykiuose su Aukso orda, tai galėjo būti ir tik ornamentas, užpildantis monetos lauką (tai būdinga vėlesnėms Rusijos monetoms), galbūt pynutė turėjo ir simbolinę reikšmę. Neabejotina, kad pynutės ornamentas Jogailos monetoms buvo paimtas iš Aukso ordos, tačiau jo prasmė nėra visiškai aiški. Šis simbolis monetoje tikrai nereiškė LDK pavaldumo Aukso ordai, o priešingai, tai turėjo parodyti Jogailos pretenzijas į visos Rusijos, taip pat ir į priklausomas nuo Aukso ordos jos žemes. Liūto ir pynutės simbolių panaudojimą monetose, matyt, galime vadinti proklamacija, skirta Maskvos didžiajam kunigaikščiui bei Aukso ordos chanui.
Monetos su liūtu ir ereliu
Šuo pat metu apie 1386-1387 m. galėjo būti kaldinamos ir dar vieno tipo Jogailos monetos. Monetų vienoje pusėje matome liūtą, o kitoje – erelį. Abejose pusėse šie simboliai apjuosti dar neidentifikuotomis legendomis. Pastarosios monetos šiandien žinomos vos dvi, tad jų datavimas kol kas yra negalutinis. Monetoje panaudoti simboliai lyg ir bylotų, kad ji yra ne LDK, tačiau monetos gamybos būdas (gaminta iš sidabro vielos, o ne iš ruošinio) rodo, kad ši moneta yra ne lenkiška ar Raudonosios Rusios. Pastaroji moneta – tai naujas, iki šiol nežinomas, LDK monetos tipas. Erelis monetoje yra labai panašus į vaizduojamus Lenkijos monetose, ir toks erelio vaizdavimas būdingas lenkiškoms monetoms, kaldintoms iki 1389 metų. Erelio panaudojimą monetoje galima sieti su Jogailos tapimu Lenkijos karaliumi, nes šis simbolis buvo Lenkijos herbas. Antroje monetos pusėje pavaizduotas liūtas yra lygiavertė atsvara ereliui, tad pastarasis simbolis taip pat gali būti tik valstybės herbas. Jau prieš tai minimoje Jogailos potretinėje monetoje liūtas simbolizuoja visos Rusijos žemes. Tad pastarojoje monetoje panaudoti simboliai galėjo reikšti Lenkijos (erelis) ir Rusijos žemių (liūtas) susijungimą. Labai tikėtina, kad tuo laiku po liūto simboliu galėjo būti suvokiamos ir visos LDK žemės.
Monetos su žuvies-žiedo simboliu
Apie 1388 metus Jogaila nukaldino naujų monetų. Jų averse matome pavaizduotą į žiedą susuktą žuvį (krikščionybės simbolį) bei legendą ŹĶĄĒÜ ßĆĄ (kunigaikštis Jogaila), o reverse – dvigubą kryžių skyde. Pastarosios monetos, manoma, yra skirtos Lietuvos krikštui paminėti. Žuvies-žiedo simbolis galėjo būti pasirinktas tuomet, kai popiežius Urbonas VI (1378-1389) oficialiai pripažino Lietuvą katalikišku kraštu. Toks pripažinimas įvyko 1388 metų balandžio 17 d. Tiesa, monetose pasirinktas žuvies-žiedo simbolis gali būti siejamas ir su kiek anksčiau, 1388 metais kovo 11 d., popiežiaus patvirtinta Jogailos įkurta Vilniaus vyskupija. Bet kokiu atveju šio simbolio panaudojimas monetose galėjo būti grynai propagandinis – turėjęs parodyti, kad LDK jau yra popiežiaus pripažinta ir globojama. Kitoje monetos pusėje pavaizduotas dvigubas kryžius skyde yra asmeninis Jogailos ženklas, vėliau tapęs visų Jogailaičių dinastijos ženklu. Šis ženklas atsirado po Jogailos krikšto ir jam tapus Lenkijos karaliumi, tai yra po 1386 metų. Dvigubo kryžiaus simbolis buvo perimtas iš Vengrijos per Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko dukterį, Lenkijos karalienę Jadvygą. Vengrijoje šis simbolis buvo naudotas nuo XII a. pabaigos, jis buvo perimtas iš Bizantijos. Vakarų Europos heraldikoje dvigubas kryžius simbolizuoja krikštą.
Monetos su raiteliu
Manoma, kad apie 1388 m. buvo pradėtas ir ilgalaikis Jogailos monetų kaldinimas. Iki 1392 m. galėjo būti kaldinamos monetos su raiteliu averse ir su dvigubu kryžiumi skyde reverse bei abiejose pusėse esančia legenda ŹĶĄĒÜ ßĆĄ Ļ (kunigaikščio Jogailos ženklas). Raitelis buvo valdovo (Jogailos) atvaizdas, perimtas iš portretinio antspaudo. Toks raitelio kaip valdovo atvaizdo simbolis buvo plačiai paplitęs nuo XII a. Europos valstybių valdovų antspauduose, tačiau monetose buvo retas. Dažniau raitelio simbolis sutinkamas XIV – XV a. monetose. Pvz., Prancūzijoje Karolis V (1364-1380) kaldino auksines monetas su savo kaip riterio atvaizdu. Prancūzijos monetų pavyzdžiu auksines monetas su riteriu nusikaldino Brabanto ir Olandijos kunigaikščiai, Kambre arkivyskupas. Raitą valdovą matome ir Milano kunigaikščio bei Ispanijos karaliaus auksinėse monetose. Tik vėliau, manoma kad XV amžiuje, raitelis tapo valstybės – LDK simboliu. Tačiau labai tikėtina, kad net iki XVI a. pradžios LDK monetose raitelis buvo ir konkretaus valdovo simbolis.
Vytauto monetos
Apie 1392 m. monetų kaldinimą perėmė Jogailos vietininkas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jis iki 1396 m. galėjo kaldinti anonimines monetas su savo asmeniniu ženklu ietigaliu ir kryžiumi averse bei įrašu PEČAT reverse. Ietigalis monetose, matyt, simbolizavo Trakų kunigaikštystę (Vytauto tėvoniją), kurios herbe buvo vaizduojamas pėsčias karys, vienoje rankoje laikantis ietį, o kita ranka atsirėmęs į pastatytą skydą. To laikotarpio monetose pavaizduoti visą Trakų kunigaikštystės herbą techniškai buvo sunku, kartu tai būtų prieštaravę ir vietininko teisėms, nes kario atvaizdas buvo siejamas su konkrečia asmenybe. Atskiras herbo elementas buvo plačiai naudojamas ir kitų to meto šalių monetose. Ietigalio simbolis paprastas, tačiau labai išraiškingas. Tai buvo ir ginklas, ir valdžios simbolis (skeptras). Vėliau kaldintose Vytauto monetose atsirado asmeninis ženklas – Gediminaičių stulpai, neturintys nieko bendro su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu. Pastarąjį asmeninį Vytauto ženklą, neabejotinai imtą naudoti nuo 1397 m., vėliau perėmė visi Kęstutaičiai, o nuo XVI a. stulpai tapo ir visų Gediminaičių dinastijos simboliu.

Išnaša1 Apie lobį plačiau rašoma autoriaus knygoje „Vilniaus Žemutinės pilies pinigų lobis (XIV a. pabaiga)“. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus. 2003.The Treasure of the Vilnius Lower Castle – the Reflections of the State Trappings of Power of the End of the 14th

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų