PERKŪNAS VĖL ATRAKINO DANGŲ IR ŽEMĘ: JORĖ IR APEIGOS KULIONIŲ PILIES GYNĖJAMS

Jonas VAIŠKŪNAS, Molėtų krašto muziejus

Praėjus mėnesiui po pavasario lygiadienio, šviesai nustūmus tamsą, parskridus paukščiams, sprogstant pavasariniams pumpurams, tekant beržų sulai, nugriaudėjus pirmajam Perkūnui, Lietuvos romuviai, sukviesti Molėtų Romuvos ir Molėtų krašto muziejaus, kasmet švenčia savo Naujuosius metus – didžiąją Jorės dieną. Septynerius metus Jorės šventėjus Kulionyse giedra ir šiluma lepinęs Dievulis, tartum norėdamas išbandyti švenčiančiųjų pasiryžimo tvirtybę, šiemet nepagailėjo lietaus lašų. Bet dangiškojo vandens srovių nepabūgo apie pusė tūkstančio šventėjų.

1 pav. Giedamos Jorės giesmės. J. Marozo nuotr.

Čia buvo svečių iš Latvijos, Kalifornijos, Norvegijos ir net iš tolimosios Korėjos. Labiausiai prisiekusieji šventės dalyviai rinkosi jau šventės išvakarėse. Lenktinio ežero pakrantėje išaugo palapinių miestelis, vakaro sutemas pradėjo skrosti pakilus būgnų tratėjimas ir „Žalvarinio“ giedorių giesmės.Šiemet jau aštuntą kartą buvo švenčiama pirmosios pavasario žalumos šventė Jorė. Balandžio 24-25 dienomis, nepabūgę rūškano dangaus, į Kulionyse, šalia observatorijos, esančią Molėtų krašto muziejaus etnografinę sodybą iš visos Lietuvos rinkosi žmonės, pasiryžę nepraleisti progos kartu su atbundančia gamta įsitraukti į pavasarinio gyvybės prisikėlimo ratą.

Pirmąją Jorės dieną visi rinkosi talkai. Pasirengimo darbas šventinėms apeigoms nuo seno buvo svarbi pačios šventės dalis. Tvarkydami šventinę erdvę šventės dalyviai kūrė darną aplinkoje ir savo viduje. Juk pati šventė ir yra jėgų atgavimas ir papildymas, baigiant vienus darbus ir rengiantis kitiems. Išgrėbę pernykščius lapus, sukrovę šventinius laužus, pirmąja pavasarine žaluma papuošę šventinius vartus, Dangaus stebyklos stulpus ir Perkūno šventovės erdves, o patys stipriausi – privežę lauko riedulių Perkūno šventovei statyti, keliavo į karštai iškūrentą dūminę pirtį ant Lenktinio ežero kranto. Po šventinės talkos protėvių pirtyje visi Visatos pradai – ugnis, akmuo, vanduo, oras, garas, medis, žemė teikė dieviškų galių švenčiančiųjų dvasiai ir kūnui. Išsikaitinę, išsipėrę ir išsimaudę gėlame Lenktinio ežero vandenyje, švaria ir pakylėta siela persikūniję, visi ėjo prie vakaro laužo ugnies. Čia buvo rodomas režisieriaus A.Tarvydo filmas apie mitologą profesorių Norbertą Vėlių, giedama ir kalbama apie senojo baltų tikėjimo nūdieną. Šventinio laužo ugnis tamsos erdvėje, kaip ir tolimoje praeityje, šviesos ratu sujungė susirinkusius, nuteikė apmąstymams apie mūsų dvasinio paveldo prasmę ir vertę. Senųjų giesmių žodžiai tiesė saitus tarp susirinkusių žmonių širdžių ir kiekvieno iš mūsų dvasinių ištakų.

2 pav. Jorės vartų puošimas. J. Marozo nuotr.

Antrąją Jorės dieną iš ankstyvo ryto atsivėrė dangus, ir, pasruvus lietaus srovėms, atrodė, kad švęsti bus neįmanoma. Iš tolimesnių miestų skambino – klausė ar neatidėsime šventinių apeigų. Apie tai negalėjo būti nė kalbos – lietus tebuvo tik paliudijimas, kad pavasarinis Perkūnas iš tiesų atrakino dangų ir paleido rasą, kad prasidėjo tikras gamtos atbudimas ir prisikėlimas iš žiemos kalėjimo. Išbandymą lietumi išlaikė apie pusė tūkstančio Romuvos pasekėjų, sekmadienio rytą susirinkusių į Molėtų krašto muziejaus etnografinę sodybą. Susirinkusius pasitikęs sodybos šeimininkas Molėtų Romuvos vaidila Jonas Vaiškūnas sakė: „Pirmąja pavasario žaluma pasireiškiančiai bei gyvąją gamtą prikeliančiai galybei – Jorei apgaubus žemę, medžius, gyvulius ir žmones, visiems gyvybės syvams ir galioms sukilus naujam vešėjimo metui, ir mes, žmonės, privalome laiku įsilieti į naują gyvybės klestėjimo ratą, kad mūsų kelionė būtų sėkminga, kad būtume stiprūs ir sveiki, kad prisipildytumėme ryžto ir sumanumo, kad laiku pakiltumėme naujiems darbams ir žygiams“.

Pasveikinti Romuvos krivio ir užkaitę didįjį aukų katilą su šventiniu viralu, švenčiantieji darnia eisena patraukė į Kulionių piliakalnį. Gyva žmonių grandinė sujungė šventvietę su pilies kalnu, gyvuosius – su protėviais, dabartį – su būtove… Ėjome semtis galių iš protėvių stiprybės aruodų. Užlipę ant pilies kalno, nusilenkę Kulionių pilies gynėjų ir mūsų tautos dvasinio paveldo puoselėtojų vėlėms, pasveikinti Lietuvos Romuvos krivio Jono Trinkūno ir Molėtų vaidilos Jono Vaiškūno,

3 pav. J. Marozo nuotr.

klausėmės Veronikos Povilionienės giesmių, skirtų garbiųjų protėvių žygiams atminti. Lietuvių tautos laisvės ir tikėjimo gynėjų krauju persisunkusiame šventkalnyje susirinkusieji dėkojo protėvių vėlėms, kad yra lietuviai, kad vis dar gyvi, kad turi savo žemę, kalbą, savo būtovę, savo tikėjimą. Skambant „Kūlgrindos“ giesmėms, pasiryžusieji tęsti protėvių darbus, tardami šventuosius priesaikos žodžius, įsišventė į romuvius, prisiekdami tęsti protėvių kelią ir kurti darną. Paminėję 1988 m. Kulionių piliakalnyje žuvusios Kauno moksleivės Dainos Ramanavičiūtės atminimą ir pakvietę kartu su gyvaisiais į Jorės šventę įsitraukti ir mūsų tautos vėles, šventės dalyviai darnia eisena patraukė atgal į Dangaus stebyklą. Lietus nesiliovė, tačiau visų nuotaika buvo šventiškai pakili. Sugrįžę į stebyklą, vedami krivio ir vaidilos, nuo Kulionių piliakalnio atsinešta ugnimi užkūrę Šventosios ugnies aukurą, aukojome didiesiems tautos Dievams – Aukštėjui, Perkūnui, Vėlinui ir Žemynai, dėkojome už dar vienus Pasaulio metus, už galimybę ir vėl pasisemti galių iš atgyjančios gamtos srovių ir sprogimų. Žinodami, kad Jorė yra nepaprasta diena, kai Aukštėjo galybė Perkūno šviesos pavidalu nusileidžia į Žemynos globojamus kūnus, visa perkūnydama naujo vešėjimo metui, visi kartu gamtos prieglobstyje priėmėme Dangaus ir Žemės dovanas sau ir savo artimiesiems linkėdami darnos! Padėkoję už teikiamas gyvybės galias krivis Trinkūnas ir vaidila Vaiškūnas iškilmingai sudaužė protėvių ženklais išmargintus kiaušinius joručius ir užkasdami čia pat prie aukuro, paaukojo Motinai Žemei. Visi dalinosi šventą duoną, aukojo vašką ir alų. Susitelkę aplink Amžinąją ugnį vieni kitiems tarėme sveikinimo žodžius, linkėjome darnos ir stiprybės dar viename metų rato vingyje. Po Romuvos krivio J. Trinkūno ir Molėtų Romuvos vaidilos J. Vaiškūno į susirinkusius kreipėsi Nijolė Jakavonienė, perduodama Seimo nario romuvio Gedimino Jakavonio sveikinimus ir kvietimą sugrįžimo į Europos tautų tarpą proga balandžio 30-osios dienos vakare, 21 val. 40 min., 5 minutėms įjungti visas šviesas ir užkurti laužus ant kalvų.

Kildama į viršų aukuro ugnis nešė senųjų giesmių garsus aukštai, aukštai, mūsų dėmesio išsiilgusiems, žiliesiems baltų Dievams. Pavasarinis Perkūnas dangaus srovėmis budino Jorę, negirdimai sruvo prisikeliančios gyvybės galia per žemės šaknis, per medžių kamienus, per kūnus, atsibudusius dar vienai gyvenimo vasarai. Susikabinę rankomis žmonės suko ratą po rato apie Aukuro ugnį bei dangop besistiepiančius Dangaus stebyklos stulpus. „Dijūto kalnali…“ aidėjo aplinkui ir kilo aukštyn į Dangaus kalną darnios sutartinės garsai.

4 pav. Aukojimas. Aukoja Romuvos krivis J. Trinkūnas. J. Marozo nuotr.

Vėliau vienas paskui kitą, visi iškilmingai aukojo Perkūno šventovei atvežtus akmenis. Kiekvienas apsakė – iš kur akmuo atkeliavo ir, dėdamas savo atvežtą akmenį į metai iš metų augantį akmenų kalnelį, tarė linkėjimus susirinkusiesiems ir kylančiai Šventovei. Kai krivis įšventino paaukotuosius akmenis ir darnus rankomis susikabinusių šventės dalyvių ratelis giedodamas keletą kartų apėjo Perkūno šventovę, prasidėjo apeiginės vaišės. Visi ėjo prie apeiginio katilo semtis šventinio viralo, kurį švenčiantiems aukojo Molėtų, Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Varėnos Romuvos. Šventinis didžiojo apeiginio katilo viralas visus atgaivino ir sušildė. Vaišinomės savo atsivežtu maistu ir vaišinome kitus. Vaišės, sūpuoklės, šokiai, rateliai ir dainos įtraukė į šventinį sūkurį ir jauną, ir seną. Muzikanto Valdo Striužo muzikai ir „Giliuko“ jaunimo šokiams nebuvo abejingų.

Už etnografinės sodybos vartų plušėjo tautodailininkas Rimantas Ordinas, mokydamas visus norinčius tradicinių baltiškų papuošalų gamybos paslapčių. Norintys patys galėjo pasigaminti arba labai pigiai nusipirkti patikusį dirbinį. Tautodailininkė Dalia Lovčikienė suteikė galimybę įsigyti jos unikalių karpinių, skirtų senajai baltų pasaulėžiūrai. Vaistažolių įmonė „Herba Humana“ visus vaišino karšta lietuviškų žolelių arbata.

Šventei besibaigiant dangus nusigiedrijo. Kantriausi šventės dalyviai dar kartą buvo pakviesti į dūminę pirtį. Buvo be galo malonu išsikaitinus išlėkti su garų kamuoliais ir pūkštelti į tyrą, gėlą Lenktinio ežero vandenį. Ugnies, akmenų, vandenų, garų ir beržinių vantų jėga visus apvalė, pakylėjo ir perkūnijo iki kitos Jorės.

Dėkojame Kultūros ministerijai, Kultūros ir sporto rėmimo fondui, Utenos apskrities viršininko administracijai už suteiktą finansinę paramą. Ačiū Vilniaus pedagoginio universiteto Fizikos ir technologijos fakulteto, bendrovės „Molėtų švara“, įmonių „Sintagma“ bei „Herba Humana“ vadovams ir asmeniškai Giedraičių ambulatorijos direktoriui Virgilijui Rimavičiui, be kurių pagalbos šventė būtų netekusi didelės dalies žavesio.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų