KARALIENĖ MOLIO BATELIAIS, ARBA SAVIMONĖS TEIGIMAS IR MENTALITETO ĮTVIRTINIMAS L. BELVERTAITĖS KŪRYBOJE

Vida MAŽRIMIENĖ, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

 

1 pav. L. Belvertaitė. Suktinis. 1958. Nuotr. iš NČDM archyvo

2 pav. L. Belvertaitė. Birutė. 1955. Nuotr. iš NČDM archyvo

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikusi paroda „Karalienė molio bateliais“
(2004.01.22 – 04.04), skirta mažai žinomos ir kontrastingai vertinamos dailininkės Leokadijos Belvertaitės (1904-1992) kūrybai. M. K. Čiurlionio dailės muziejus disponuoja itin dideliu šios dailininkės kūrybiniu palikimu.
Laiko tarpsnis, skiriantis šiandieninį žiūrovą nuo 6-7 dešimtmečio L. Belvertaitės dailės, tik dar labiau įtikina, kaip svarbu muziejininkystėje numatyti socialinę, meninę, istorinę kūrinių vertę. Tokie kūriniai tampa nepamainomais laikmečio liudytojais, Lietuvos kultūrinio paveldo ir dvasinio mentaliteto išraiškos dalimi.
L. Belvertaitės kūryba rutuliojosi sovietmečio ideologijos įkarštyje, kai daugelis dailininkų vengė savo individualybės įtvirtinimo, bijodami dvasinio ir fizinio susidorojimo. TSKP XX suvažiavimo gairės ir N. Chruščiovo kalba, pasmerkianti Stalino kultą, lėmė tam tikrą kultūrinį „atšilimą“. Nepaisant to, TSRS dailės akademijos viceprezidentas B. Johansonas, 1955 m. „Tiesoje“ aptardamas visasąjunginę tarybinių respublikų parodą Maskvoje, negailėjo kritikos tiems, kas nekuria idėjinių paveikslų ar iliustratyvaus tarybinio gyvenimo vaizdų. Šiame kontekste skaitome neįtikėtinas eilutes: L.Belvertaitės tautiniais motyvais grįsta kūryba vadinama „meistriška“, „įdomia“ ir pan. Šis kontroversiškas apibūdinimas ir tapo parodos motto: Kokia kūrybinės asmenybės galimybių identifikacija totalitarinio ręžimo laikais? Ar gali to laikmečio dailininkas išreikšti tautinį mentalitetą, atitrūkti nuo iliustratyvaus tikrovės vaizdavimo, deklaratyvumo ar net rutulioti nacionalinės mokyklos tradicijas? Kokiame taikomosios dailės fone vystosi L. Belvertaitės kūryba? Kas ji – masinė gamyba ar fenomenas?
„Aš negaliu gyventi be savo meno(…). Jis įpareigoja menininką neatsiskirti nuo kitų, verčia jį tarnauti paprasčiausiai ir visuotiniausiai tiesai.(…) Šitaip ir formuojasi menininkas – nuolatos eidamas prie kitų ir vėl grįždamas prie savęs, pusiaukelėje tarp grožio, be kurio negali apsieiti, ir bendruomenės, iš kurios negali ištrūkti.“, – sakė A. Camus 1957 m. Švedijoje atsiimdamas Nobelio premiją. L.Belvertaitės kūrybos atspirties taškai ir bandymas stagnacinėje politinėje sanklodoje įtvirtinti lituanistinius pradus įpareigoja nauju aspektu pažvelgti į kūrybą, nepelnytai užmirštą menotyrininkų. Žymiausia Lietuvos XX a. buitinio žanro keramikinių skulptūrėlių kūrėja, bažnytinės dailės puoselėtoja, tapytoja ir skulptorė, šiandien turėtų sulaukti gilesnio įvertinimo. Keramikoje ji įgyvendino figūratyvumo idėjas, įprasmino ansambliškumo ir utilitarumo išraiškas. Dailininkės darbai atspindėjo lietuviškos gyvensenos poreikius, jie sunkiai, tačiau ryžtingai prasiskverbė į užsienyje gyvenančių lietuvių buitį. Šie kūriniai gali būti traktuojami kaip istorijos pamoka. Politinių dogmų ir sovietinės ideologijos fone jie atrodo kaip drąsus tautinės savimonės teigimas, nacionalinės kultūros išlikimo garantas.
Sudėtingi šios dailininkės gyvenimo ir kūrybos vingiai: Aukštadvario žemės ūkio mokyklos auklėtinė, buvusi vienuolė, Kauno meno mokyklos studentė, J. Zikaro, J. Mikėno, P. Kalpoko, L. Strolio mokinė. Dailininkė ištekėjo už miškotvarkininko P. Kamuntavičiaus, o jam mirus, tapo B. Žygelio – Joniškio gimnazijos pirmojo direktoriaus, Spaudos fondo direktoriaus Kaune, Lietuviškosios enciklopedijos leidimo iniciatoriaus žmona. Profesorius L. Strolis L. Belvertaitę vadino skulptore, savo talentą atskleidusia mažose keramikinėse formose. Dailininkės kūrinių patrauklumas nulėmė jų serijinį charakterį. Beveik 43 metus ji dirbo Kauno „Dailės“ kombinate, sukūrė per 60 skulptūrinės keramikos etalonų. Anot dailininkės N. Kuosaitės, vienu metu tos skulptūrėlės keramikos ceche buvo pagrindinė masinės gamybos produkcija. Prekyboje turėjo didžiulę paklausą „Eglė Žalčių karalienė“, „Suktinis“, „Rūtų darželyje“, „Mergaitė laisto gėles“, „Mergaitė su stirniuku“, „Vaikai su sviediniu“, „Kepurinė“. Laikmetis „Dailės“ kombinate suvedė dailininkus V.Miknevičių, R. Antinį, J. Šmidtaitę, H. Butkevičių, V. Manomaitį, M. Sabulį, V. Stankevičių, G. Vincevičienę, P. Krivaitį, N. Kuosaitę ir kitus. L. Belvertaitei pasitraukus iš aktyvios kūrybinės veiklos, gamyboje pasijuto skulptūros stygius. Tik L. Striogai pradėjus dirbti keramikos ceche, dekoruotų skulptūrėlių gamyba buvo atgaivinta.
L. Belvertaitės kūriniai ne kartą eksponuoti parodose: Kaune, Vilniuje, Rygoje, Maskvoje, Osakoje, Monrealyje, Leipcige. Pasaulinėje parodoje Briuselyje(1958) jai paskirtas aukso medalis už skulptūrėles „Lietuvaitė“, „Vandens nešėja“, „Rūtų darželyje“, „Prie šaltinėlio“, „Birutė su lauknešėliu“. Ji pelnė apdovanojimus ir Respublikinio suvenyro konkurse Vilniuje, Lietuvos kultūros ministerijos garbės raštus už nuopelnus vystant lietuvių liaudies meną. L. Belvertaitė ilgus dešimtmečius paskyrė bažnytinei dailei. Diplominis darbas Jėzaus širdies statula (1937) puošia Kristaus žengimo į dangų bažnyčią Utenoje. Jos tapybos ir skulptūros darbais dekoruotos Butrimonių, Alytaus, Pivašiūnų, Onuškio, Vilkijos, Žilinų bažnyčios.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengta jubiliejinė L. Belvertaitės keramikos, skulptūros, tapybos ir piešinių paroda skatina naujai pažvelgti į lituanistinio rinkinio pristatymą atskiro laikotarpio kontekste. Kartu tai – puiki proga pakoreguoti žinias apie postalinistinio periodo dailininkų veiklą, kai, nekartojant pasaulinių (Meiseno, Vedžvudo) manufaktūrų, rusiškųjų porceliano fabrikų produkcijos etalonų, liekama prie tautinės kultūros šaknų. L. Belvertaitės kūryba pristatyta 2004 m. muziejų mokslinėje konferencijoje.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų