LATVIJOS ISTORINIS PORTRETAS XVII-XVIII A. IŠ LATVIJOS ISTORIJOS MUZIEJAUS RINKINIŲ

Anita MEINARTĖ, Latvijos istorijos muziejus

Lietuvos nacionaliniame muzie-juje 2004 m. balandžio 22 d. – liepos 10 d. veikė paroda „Latvijos istorinis portretas XVII-XVIII a.“. Parodoje eksponuota tapyba, graviūros, medaliai ir monetos iš Latvijos istorijos muziejaus kolekcijų supažindino su unikaliu meno paveldu, tuo pačiu leido pažvelgti į istorinius procesus XVII-XVIII a. Latvijoje.

1 pav. Latvijos istorijos muziejaus parodos „Latvijos istorinis portretas XVII-XVIII a.“ spaudos konferencija Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Iš kairės: LNM direktorė B.Kulnytė, LIM direktorius A.Radinš ir fondų vyr. saugotoja A.Meinartė, LNM Ikonografijos skyriaus vedėja L.Birškytė-Klimienė. L.Valužienės nuotr.

XVII-XVIIII a. Latvijos teritorijoje vyko lemtingi karai, lėmę esminius teritorinius ir politinius pokyčius. Pirmosios kovos dėl Baltijos jūros prasidėjo dar XVI a. viduryje. Livonijos karo metu (1558-1583) buvo sunaikinta Livonijos šalių konfederacija. Paskutinysis ordino magistras Gotthardas Kettleris (1517-1587) pripažino Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valdžią. Livonijos ordinas tapo pasaulietiniu. Ankstesnėje Livonijos teritorijoje, į pietus nuo Dauguvos upės, 1562 m. Lenkijos vasalės teisėmis įkurta nauja – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė. Pirmuoju jos kunigaikščiu tapęs Gotthardas Kettleris pradėjo Kettlerių dinastiją. Teritorijos į šiaurę nuo Dauguvos upės tiesiogiai priklausė jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei.

Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės karo su Švedija (1600-1629) Ryga ir Vidžemė atiteko Švedijai. Abiejų Tautų Respublikos priklausomybėje liko Latgala – teritorija į rytus nuo Aiviekstės upės; netgi po prijungimo prie Rusijos imperijos (1772 m.) ji išlaikė konfesinius ryšius su katalikiškuoju pasauliu ir glaudžius kultūrinius ir meninius ryšius su Abiejų Tautų Respublika.

Per Šiaurės karą (1700-1721), jau 1710 m. Vidžemė ir Ryga tapo Rusijos imperijos dalimi. Šiaurės karas – miestų ir tvirtovių apgultys, kariuomenės persigrupavimai, atskiros mūšių scenos – pavaizduota raižiniuose, sukurtuose pagal Švedijos kariuomenės karininko, karo inžinieriaus, „architektūros braižytojo“ Johanno Litheno (1663-1725) piešinius. 1696 m. jis kartu su vienu žymiausiu švedų įtvirtinimų specialistu, vyriausiuoju Rygos ir Vidžemės gubernatoriumi Eriku Dahlbergu aplankė Vidžemę ir, prasidėjus Šiaurės karui, tapo šių įvykių liudininkais.

Politinis suskaldymas turėjo lemtingos įtakos vietos vaizduojamųjų menų ypatumų plėtotei, kurią vis tik lėmė tiesioginiai ir netiesioginiai kontaktai su žymiausiais Europos meno centrais. Santykinai nepriklausomoje Kuršo ir Žiemgalos valstybėje prabangus Baroko epochos dvarų gyvenimas ir galimybė gauti naudingų užsakymų traukė meistrus ir menininkus. Kuršo kunigaikščių rezidencija Jelgavoje XVII ir XVIII a. tapo reikšmingu kultūros centru.
1614 m. Aleksandras von Hohenastenberg-Wiegandtas, Kuršo kunigaikščiui priklausančio Kalnamuižos dvaro valdytojas, Kalnamuižos bažnyčiai padovanojo altorių. Centrinėje altoriaus dalyje nutapyta „Golgota“, kurios kompozicijai buvo panaudotos dvi olandų tapytojo Hendriko Goltziaus graviūros, dabar saugomas Latvijos istorijos muziejuje. Tačiau dešinysis šio altoriaus sparnas, kuriame buvo nutapytos von Hohenastenberg-Wiegandto žmona Elisabeth, mergautine pavarde von Henning, su dukterimi, buvo sunaikintas. Parodoje galima pamatyti kairįjį altoriaus sparną su besimeldžiančio ir klūpančio ant kelių fundatoriaus portretu: pirmame plane pavaizduoti keturi jo sūnūs. Jeigu „Golgota“ galėjo būti stipriai veikta pasirinkto pavyzdžio, tai fundatoriaus portretas, kuris yra vienas iš ankstyviausių Latvijos portretinės tapybos pavyzdžių, išreiškia dailininko individualumą ir to meto dvasią.Laikotarpis nuo XVI a. 4 ketvirčio iki XVII a. vidurio, kai Latviją pasiekė mene plintantis Šiaurės renesansas ir manierizmas, stiliaus požiūriu yra vienas įdomiausių.
Daugiau barokinių portretų Kuršo ir Žemgalos kunigaikštystėje nutapyta XVIII a. II pusėje kunigaikščių Ernsto Johanno von Birono ir Peterio von Birono valdymo laikotarpiu. Tuo metu dirbo Leonhardtas Schoreris, Friedrichas Hartmanas Barisienas ir Johannas Gottliebas Beckeris ir kiti mažiau žinomi portretistai, kurių darbai eksponuojami šioje parodoje.Maždaug XVII a. viduryje portretuose ėmė ryškėti baroko stilius, išaugo pasaulietinio portreto poreikis. Pagrindiniais užsakovais tapo kunigaikščiai, didikai, dvasininkai ir turtingi Kuršo miestiečiai. Iki šių dienų išlikę nedaug paveikslų ir giminės galerijų iš Kuršo kunigaikščių rūmų ir dvarų. Parodoje eksponuojami keturi XVII-XVIII a. portretai iš von Taube giminės portretų galerijos Ėrbergės dvare: nežinomo vyro portretas (1670) atspindi Baroko epochoje paplitusį riterio portreto tipą. Portretuojamasis nutapytas vilkintis šarvus – taip akcentuojamas giminės senumas ir kilmingumas. Dvare iš pradžių yra kabojęs Friedricho Wilhelmo von Taube portretas – kopija, kurią padarė H. C. Leuttner 1719 m. pagal nežinomo dailininko 1655 m. originalą. Jis patvirtina riterio tipo portretų populiarumą XVIII a. Didiko portretą papildo šeimos herbas ir įrašas apie portretuojamojo pareigas kunigaikščio tarnyboje.

Portretistas Leonhardtas Schoreris (1715-1777), gimęs Karaliaučiuje, buvo globojamas Kuršo diduomenės, 1736-1737 dirbo Drezdene, apie 1744 m. apsigyveno Kurše. L. Schoreris nutapė Ernsto Johanno von Birono ir kunigaikštienės Benignos Gottlieb portretus, nors vietinių aristokratų paradiniai portretai sudaro didžiąją jo meninio palikimo dalį. L. Schorer tapyba žavi realistine, ekspresyvia portretuojamojo asmens charakteristika. Apie 1751 m. jis nutapė Katharinos von Bismarck, kunigaikštienės Benignos Gottlieb sesers, portretą. Po Ernsto Johano von Birono arešto, ji kartu su vyru Ludolphu Augustu von Bismarku buvo ištremta, vėliau amnestuota. Po vyro mirties 1750 m. iš Poltavos ji grįžo į Jelgavą. Ji gyveno asketiškai ir užsiėmė labdaringa veikla. 1775 Jelgavoje įkūrė Katharinos prieglaudą kilmingoms, bet neturtingoms merginoms ir našlėms. K. von Bismarck portrete nutapyta atitinkamai pagal jos gyvenimo būdą: vilkinti kukliais drabužiais su uždara apykakle, be papuošalų, panaši į vienuolę.
XVIII a. II pusės viduryje Kurše kūrė tapytojas iš Karaliaučiaus Johannas Gottliebas Beckeris. Vertėtų paminėti jo sukurtą Gerhardto von Noldės, Lielgramzdos dvarininko ir Gramzdos liuteronų bažnyčios steigėjo portretą, nutapytą 1743 m., kabojusį minėtoje bažnyčioje. Įrašas pjedestalo, kuriame vaizduojamas šeimos herbas, viršuje skelbia, kad bažnyčia pradėta statyti 1740 m. ir „sėkmingai su Dievo padėjimu baigta 1744“. Portretuojamasis vaizduojamas visu ūgiu, veidą atgręžęs žiūrovams, rankoje laiko bažnyčios projektą, jis atrodo rimtas ir orus, tarsi žinotų apie šio įvykio svarbą ateities kartoms.Žymusis Friedrichas Hartmanas Barisienas (1724-1796) gimė Saksonijoje, Coburgo mieste. Tapybos mokėsi Drezdene, trumpai gyveno Rusijoje, apie 1770 m. atvyko į Kuršą, tarnavo kunigaikščio Peterio von Birono dvare, buvo dvaro dailininkas. Tapė kunigaikščio Peterio ir jo šeimos narių portretus, kaip ir kiti Europos dvarų dailininkai vadovavosi reprezentacinio portreto schemomis, būdingomis barokui, kartodavo įprastines kompozicijas. F. H. Barisienui darė įtaką prancūzų dailininkų H. Rigaud, N. de Largilliere, L. M. Van Loo, J. M. Nattier kūryba, pagal jų kūrinius atlikti raižiniai, jis pats dažnai tapydavo savo darbų kopijas.

Likimo ironija – 1935 m. paveikslas buvo perkeltas į Istorijos muziejų (dabar Latvijos istorijos muziejus), o per Antrąjį pasaulinį karą (1941 m.) bažnyčia sudegė.

XVII-XVIII a. Kuršo kunigaikščių portretinės graviūros ikonografijos požiūriu yra svarbi muziejaus grafikos kolekcijos dalis, kartu atspindi to meto Europos dailės stilistines tendencijas. XVII a. graviūros būdavo užsakomos užsienyje, jomis dažniausiai puoštos įvairios publikacijos. Parodoje eksponuojami keli Kettler kunigaikščių dinastijos portretai. Du iš jų – unikalūs raižiniai: kunigaikščio Jacobo (graveris Mathias Czwiczek, Branderburgo kurfiursto rūmų dailininkas, pagal jo paties piešinį) ir kunigaikštytės Luise Charlotte portretas (graveris Johannas Hermannas iš Karaliaučiaus pagal Mathias Czwiczek piešinį).

Iš XVIII a. portretų minėtinas Ernsto Johanno von Birono paveikslas, raižytas Ivano Sokolovo (1717-1757). Jo sukūrimo istorija primena patį kunigaikštį – turtingos prigimties ir dramatiško likimo žmogų. 1740 m. Peterburgo mokslo akademijos graviūrų kabinetui buvo užsakyta pora kunigaikščio Ernsto Johanno von Birono ir kunigaikštienės Benignos Gottlieb portretų. I. Sokolovas apsiėmė išgraviruoti Ernsto Johanno von Birono portretą. Kunigaikštį areštavus graviūra taip ir liko nebaigta. Portretas buvo užbaigtas tik po Ernsto Johanno reabilitacijos, grįžus jam į Jelgavą – tikriausiai tai padarė vietos graveris. Latvijos istorijos muziejus turi bandomąjį pabaigtos kopijos atspaudą, atspaustą be parašo.

Apie vietinės lakštinės grafikos tradicijas galima kalbėti pradedant tik XVIII a. IV ketvirčiu, kai Jelgavoje aktyviai darbavosi Samuelis Gottliebas Kütneris (1747-1828). Parodoje eksponuojamas 1781 m. jo išraižytas kunigaikščio Peterio von Birono portretas. Baigęs studijas Leipcige S. G. Kütneris atvyko į Jelgavą, kur pradėjo dirbti piešimo mokytoju naujai įsteigtoje Academijoje Petrinoje. Jis atidarė graviūrų dirbtuves ir tapo kunigaikščio dvaro graveriu.

Parodą papildo XVII-XVIII a. medaliai ir monetos su kunigaikščių portretais, nukaldinti Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystėje.

 

Iš anglų kalbos vertė Lijana Birškytė-Klimienė

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų