NAUJA ARCHEOLOGINĖ EKSPOZICIJA ŠIAULIŲ „AUŠROS“ MUZIEJUJE

Audronė ŠAPAITĖ,
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja

Ekspozicijai kurti panaudoti Šiaulių „Aušros“ muziejaus saugyklose sukaupti archeologiniai eksponatai – nuo pirmosiose prieškarinėse ekspedicijose surinktų daiktų iki pastarųjų metų archeologinių kasinėjimų radinių. Naujoji ekspozicija: užima dvi nedideles sales ir dalį fojė.
Kuo gi ji skiriasi nuo įprastinių muziejaus salių? Naujoje ekspozicijoje panaudota daug rekonstrukcijų, siužetinių piešinių, parodyti ne tik archeologiniai radiniai, bet ir jų aplinka. Greta įstiklintų vitrinų su archeologiniais radiniais įrengtos atviros erdvės, kuriose rekonstruoti įvairių laikų darbo procesai ir statiniai. Tai lankytojams suteikia realią galimybę iš arti pažvelgti į gyvenimą, prabėgusį prieš šimtus ir tūkstančius metų. Kad nebūtų atitrūkta nuo tikrovės, vitrinose eksponuojami vertingiausi laikotarpį ir pasirinktą temą atspindintys archeologiniai radiniai.

1 pav. Geležies lydymo rekonstrukcinė erdvė ir baltų vitrina. Nuotr. iš „Aušros“ muziejaus archyvo

Akmens amžių atspindi titnaginiai įrankiai, strėlės rekonstrukcija, akmeniniai kirviai. Lankytojai gali apžiūrėti, kaip atrodė ir kaip veikė akmeninių kirvių gręžimo prietaisas: ekspozicijoje stovi natūralaus dydžio jo rekonstrukcija, pagaminta remiantis archeologų atliktų eksperimentų išvadomis. Eksponatus ir rekonstrukcijas iliustruoja piešiniai su akmens amžiaus žmonių gyvenimo vaizdais.
Daug erdvės skirta IV-VIII a. Lieporių I gyvenvietės (Šiauliai) geležies lydymo vietos rekonstrukcijai. Čia stovi dvi molinės lydymo krosnelės, neįprastos konstrukcijos šulinys, iš liepos žievės pagamintas kibirėlis. Pažvelgus į rąstinį šulinį, gilumoje galima išvysti savo atspindį vandenyje. Norint įrengti gilų šulinį, teko prakirsti salės grindis. Šalia esančioje vitrinoje ant drobės išdėlioti geležies amžiaus darbo įrankiai ir ginklai, žalvariniai ir sidabriniai papuošalai. Ypatingas eksponatas – žalvarinė raudonu emaliu puošta geriamojo rago rankena, priklausiusi III-IV a. diduomenės atstovui. Dideliame žemėlapyje, nubraižytame tiesiai ant vitrinos galinės sienelės, pažymėtos žemaičių ir žiemgalių gyvenamos teritorijos. Šiauliai yra šių genčių paribyje. Atskira vitrina skirta Šiaulių miesto archeologiniams radiniams. Ant didelio formato miesto plano pritvirtinti archeologiniai radiniai žymi vietas, kur jie buvo rasti.
Remiantis latvių archeologų Araišių gyvenvietės tyrinėjimais iš rąstų suręsta vidurinio geležies amžiaus troba. Viduje stovi to laiko drabužių ir papuošalų kopijomis pasipuošusi moteris, į sieną atremtos audimo staklės, ant lentynų sudėti moliniai puodai su lęšiais, pupomis, kanapėmis. Prie šiltais kailiais iškloto gulto sustatytos vyro ginklų kopijos.

2 pav. Ekspozicijos fragmentas su senojo geležies amžiaus papuošalais. Nuotr. iš „Aušros“ muziejaus archyvo

Viena vitrina skirta geležies amžiuje gyvenusių žmonių pasaulėžiūrai, daugiausia – laidosenai. Rekonstrukciniame piešinyje vaizduojamos genties diduomenės atstovo laidotuvių apeigos. Vitrinos apačioje yra išdidinta vieno Lieporių kapinyno kapo skaidrė, o po ja – tame kape palaidoto žmogaus įkapės.
Kovų su Vokiečių ordinu laikus iliustruoja ginklai, Saulės mūšio schema, spalvotos aplinkinių piliakalnių fotografijos ir archeologiniai radiniai, o vėlyvesnius laikus – eksponatai iš Šiaulių krašto XIV-XVII a. senkapių.
Atstatyta natūralaus dydžio koklinė XVI a. vidurio krosnis, kurios liekanos buvo iškastos Šiaulių miesto centre. Kokliai pagaminti pagal Šiauliuose iškastų koklių pavyzdį, krosnies forma atkurta pagal Vilniuje rastą to paties laikotarpio krosnį. Gretimoje vitrinoje eksponuojami originalūs kokliai, kiti archeologiniai radiniai, rasti Šiaulių senamiesčio kultūriniame sluoksnyje. Neužmiršti ir to meto Šiaulių apylinkių dvarai. Ekspozicijoje galima pamatyti koklių, keramikos, olandiškų pypkių iš Kurtuvėnų, Žvelgaičio dvarų, sidabrinių monetų lobius.
Išėjus iš ekspozicijos salių su archeologija dar neatsisveikinama. Fojė stovi trys vitrinos, skirtos archeologiniams tyrimams: kasinėjimams, laboratoriniams tyrinėjimams ir eksponatų restauravimui. Čia eksponuojamas per metalografinius tyrimus išilgai perpjautas geležinis kirvis (dr. J. Navasaitis tyrė vidinę kirvio sandarą, tai leido atkurti jo gamybos etapus). Poliruotas pjūvio paviršius akivaizdžiai įrodo, kad geležis, iš kurios nukaltas kirvis, dar gali spindėti, nors mes įpratę matyti surūdijusius arba juodus konservuotus geležinius eksponatus. Archeologinė ekspozicija užbaigiama vitrina, kurioje greta sudėti restauruoti ir nerestauruoti eksponatai, kad lankytojai galėtų juos palyginti.
Rengdami ekspoziciją laikėmės kelių principų: ji turi būti informatyvi, patraukli akiai, informacija pateikta keliais sluoksniais, kad kiekvienas lankytojas gautų tiek, kiek jis nori.

3 pav. Ekspozicijos dalies „Archeologijos paminklai ir radimvietės Šiauliuose“ fragmentas. Nuotr. iš „Aušros“ muziejaus archyvo

Išlaviruoti tarp grožio ir tikrovės yra gana sudėtinga. Labai nesunku nukrypti į holivudinį vaizdą, kai tikrovė aukojama, jei ji nėra pakankamai patraukli išoriškai, į pirmą vietą keliama tai, kas gerai atrodo, o ne tai, kas iš tikrųjų svarbu. Dar lengviau nuklysti į kitą pusę, kai ekspozicija apkraunama sausomis schemomis ir ilgais aprašymais, terminais, suprantamais tik specialistams, eksponatų pateikimo dizainui skiriama mažai dėmesio. Mes padalinome ekspoziciją į dvi prasmines dalis – vitrinas su originaliais eksponatais ir atviras erdves su rekonstrukcijomis, kopijomis, maketais. Antroji dalis skirta daugiau lankytojo vaizduotei sužadinti, paaiškinti tų eksponatų, kuriuos jis mato vitrinoje už stiklo, paskirtį, sukurti jų aplinką. Toks padalinimas išsprendžia ir eksponatų saugumo problemą. Vienas iš naujų į Lietuvą atėjusių eksponavimo būdų – neatskirti lankytojo nuo eksponato stikline siena. Del to atsiranda artimesnis daikto ir žiūrovo kontaktas, bet labai sunku sugalvoti, kaip padaryti, kad eksponatams nekiltų pavojaus. O tai muziejininkai tiesiog privalo padaryti, nes muziejų pirminė funkcija yra išsaugoti eksponatus.
Į muziejų ateina labai įvairių lankytojų – nuo vaikų, nemokančių skaityti, iki kolegų archeologų, kuriuos domina ir eksponato radimvietė ar inventorinis numeris. Mėginome padaryti taip, kad kiekvienas rastų tai, ko nori, nebūtų brukama tai, ko nereikia. Vieni lankytojai gali tik pasidairyti po vitrinas, apžiūrėti rekonstruotos trobos vidų, įmesti monetą į šulinio vandenį. Norintieji sužinoti, kaip vadinasi eksponatas, iš kokios medžiagos jis pagamintas, kokiam laikotarpiui priklauso, gali apie tai perskaityti etiketėse. Tiems, kuriems maža tokios informacijos, salėje yra eksponatų ir ekspozicijos aprašas. Ekspozicijos aprašas – tai nedidelės apimties leidinukas, kuriame trumpai apibūdinta, kas yra kiekvienoje vitrinoje ar atviroje erdvėje, kokių archeologinių duomenų mes turime apie

4 pav. Naujoje ekspozicijoje – geležies amžiaus trobos rekonstrukcija. Nuotr. iš „Aušros“ muziejaus archyvo

Šiaulių kraštą. Norintys galės už kelis litus jį įsigyti muziejaus kasoje. Tie, kurie nori gyvo žodžio, gali užsisakyti apžvalginę ir temines ekskursijas apie metalo lydymą geležies amžiuje ar archeologinį kostiumą. Mokytojai ir mokiniai turi savų interesų muziejuose. Jiems parengti lapai su klausimais, atsakymus į juos galima rasti archeologinėje ekspozicijoje.
Muziejaus ekspozicija – tai priemonė, padedanti pažinti ir pajusti praeitį. Jei lankytojas iš archeologinės ekspozicijos išsineš naujų žinių ir truputį ryškesnį praėjusių tūkstantmečių vaizdą, jei jis pajus žalvarinio papuošalo ar lipdyto molinio puodo dvasią – muziejininkų tikslas bus pasiektas.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų