SAKRALINIO MENO VERTYBĖS VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES SENAJAME ARSENALE

ATNAUJINTA TAIKOMOSIOS DAILĖS MUZIEJAUS EKSPOZICIJA

 

1 pav. Sakralinio meno ekspozicijos Taikomosios dailės muziejuje fragmentai. D. Mukienės nuotr.

2 pav. Pieta. Nežinomas XIX a. II p. liaudies skulptorius. Medis, polichromija. A. Lukšėno nuotr. iš LDM rinkinių
3 pav. Vakarienė Emause. XVII a. pr. Nežinomas flamandų dailininkas. Drobė, aliejus. A. Lukšėno nuotr. iš LDM rinkinių
4 pav. Švč. Dievo Motina. LDK, XVI a. pab. Medis, aliejus. A. Lukšėno nuotr. iš LDM rinkinių

 

2004 m. kovo 4 d. Taikomosios dailės muziejaus antrame aukšte atidaryta atnaujinta ekspozicija, kuri pakeitė iki 2003 metų pabaigos ketverius metus veikusią Lietuvos tūkstantmečio programos parodą „Krikščionybė Lietuvos mene“. Nuo šiol Taikomosios dailės muziejuje sakralinio meno vertybės lankytojams bus pristatomos aspektiniu principu.
Pirmą kartą muziejaus salėse ypač išsamiai rodomas lietuvių liaudies sakralinis menas. Ekspozicijoje – daugiau kaip 250 vertingų liaudies meno kūrinių.
Muziejaus salėse lankytojus džiugina ir profesionali sakralinė dailė – ekspozicijoje rodoma beveik šimtas tapybos kūrinių bei skulptūrų iš LDM rinkinių, bažnyčių, dvarų, kitų kolekcijų.
Atskirai pristatoma ikonų ekspozicija, kurią sudaro daugiau kaip 170 kūrinių.
Visus minėtus kūrinius čia numatyta eksponuoti dvejus metus.
Lietuvių liaudies sakralinis menas
Senasis liaudies menas glaudžiai susijęs su valstiečių žemdirbių ir kaimo amatininkų krikščioniškąja pasaulėjauta, dvasinėmis ir moralinėmis tautos vertybėmis.
Iš tautodailės palikimo ypač brangintina mažoji architektūra – nykstantys sodybų, pakelių ir laukų kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai. Kazys Šimonis (1887-1978), keliaudamas per Lietuvą, daug jų nupiešė, užfiksavo formų įvairovę. Žemaitijoje labiau buvo mėgstama statyti koplytstulpius ir koplytėles, Aukštaitijoje – aukštus stogastulpius. XIX a. II pusėje milžiniškus ąžuolinius kryžius drožė Vincas Svirskis (1835-1916). Dirbo jis Kėdainių, Surviliškio, Krakių, Truskavos apylinkėse, išdrožė per 250 memorialinių paminklų. Lietuvos dailės muziejuje saugoma 20 šio talentingo menininko kryžių. V. Svirskis buvo neeilinis dievdirbys – jo originaliose ir sudėtingose bareljefinėse kompozicijose „Paskutinė vakarienė“, „Šv. Izidorius“, „Kristaus krikštas“, „Pieta“ atpažįstame stipriai veikusį liaudies meną baroko stilių.
Liaudies medžio skulptūra – viena originaliausių ir turtingiausių lietuvių tautodailės šakų. Būdingiausi skulptūrėlių siužetai – iš Marijos, Kristaus, šventųjų gyvenimo. Tai Švč. Mergelės Marijos nekaltas prasidėjimas, Sopulingoji Dievo Motina, Pieta, Kristus Nazarietis, Rūpintojėlis ir kt. Labai populiarus yra Šv. Jurgis – viena gražiausių liaudies skulptūros kompozicijų. Šventasis vaizduojamas kaip karys, jis – krikščionybės nešėjas, nuo blogio gynėjas, gyvulių globėjas. Šv. Florijonas, vaizduojamas su kubilėliu rankoje, saugo valstiečio sodybą nuo gaisro. Prie vandens dažnai buvo statomos koplytėlės su Šv. Jono Nepomuko ar Šv. Jono Krikštytojo figūromis.
Šventųjų skulptūrėles droždavo bemoksliai medžio drožėjai, vadinami dievdirbiais. Iš liepos, rečiau ąžuolo, paprastais įrankiais išdrožtos skulptūrėlės vėliau buvo padengiamos polichromija. Be apvalios skulptūros, plito ir bareljefinė, horeljefinė. Lietuvių liaudies skulptūrai būdinga lakoniška apibendrinta forma, masių pusiausvyra, kontrastingi spalvų deriniai, gili psichologinė charakteristika.
Kaimo bažnyčių altorius, procesijų altorėlius, bažnytines vėliavas, valstiečių trobas ir klėtis puošė primityvūs nežinomų autorių tapyti paveikslai. Keturiolikos stočių Kryžiaus kelio paveikslus matome bažnyčių viduje, šventorių koplytėlėse ar didesnėse lauko koplyčiose. Primityviu piešiniu, kontrastingomis spalvomis, tragizmo išraiška išsiskiria Kristaus Kryžiaus kelio paveikslai iš Paskarbiškių bažnyčios (Šilalės r.), nutapyti XIX a. viduryje. Seniausi paveikslai sukurti ant medžio lentos XVII a. nežinomų dailininkų. Tai altoriaus antepediumo triptikas „Šv. Pranciškus, angelų maitinamas“ ir keturi altoriaus sparnų paveikslai: „Šv. Arkangelas Mykolas“, „Šv. Kotryna“, „Šv. Andriejus“, „Šv. Agota“.
XIX a. plačiai plito medžio raižiniai. Daugiausia jų randama Vakarų Lietuvoje – Salantuose, Darbėnuose, Kretingoje, Varniuose. XIX a. I pusėje dirbo Steponas Kuneika, liaudine forma tęsęs baroko meno tradicijas raižinyje „Kristaus apraudojimas“. Kitas žinomas raižytojas – Aleksandras Vinkus (1832-1912) iš Darbėnų – sukūrė primityvios meninės išraiškos, monumentalių, dekoratyvių, spalvingų raižinių „Adomas ir Ieva“, „Šv. Jurgis“, „Aušros Vartų Gailestingumo Motina“, „Paskutinis teismas“, „Blaivybės įvedimui paminėti“.
Parodoje eksponuojami XVIII a. – XIX a. pradžios kaimų ir miestelių bažnytinių procesijų atributai – kryžiai, altorėliai, žibintai. Apdailos puošnumu ypač įspūdingos procesijų vėliavos, siuvinėtos, aplikuotos, tapytos vienuolių ir kaimo moterų.
Religinė vaizduojamoji dailė
Lietuva į krikščioniškąjį pasaulį atėjo tuo metu, kai jame klestėjo gotikos dailė. Ankstyviausieji bažnytinės dailės kūriniai į Lietuvą buvo įvežti daugiausia iš Vidurio Europos šalių (Lenkija, Čekija, Vokietija). Jie, kaip ir bažnyčių dekoruoti atvykstančių svetimšalių dailininkų kūriniai, diegė naują, krikščioniškąją ikonografiją ir estetiką, kurią labai greitai perėmė vietos meistrai, atvežtines formas praturtinę sava menine patirtimi.
Ekspoziciją pradeda XVI-XVIII a. Vakarų Europos dailininkų paveikslai, supažindinantys su vakarietiškos tradicijos renesanso, manierizmo ir baroko religine daile, skirtingomis nacionalinėmis tapybos mokyklomis. Dėmesys žmogui ir jį supančiai aplinkai akivaizdus Antonio Campi kompozicijoje „Šventosios moterys prie Kristaus kapo“, nežinomo dailininko drobėje „Puota fariziejaus namuose“, nutapytoje pagal Paolo Veronese kompoziciją. XVI a. pasireiškusio manierizmo bruožai pastebimi Bassano dirbtuvėje sukurtame paveiksle „Kristaus guldymas į karstą“, Marcello Venusti „Pietoje“, Bartholomeo Sprangerio paveiksle „Šv. Uršulė su kankinėmis“. Antimanieristinei Bolonijos akademijos krypčiai atstovauja Lodovico Carracci drobė „Kristus kape“.
Su italų baroko daile supažindina Salvatoro Rosos drobė „Šv. Povilas Atsiskyrėlis“, Gvido Reni „Šv. Sebastijonas“, lengva ir žaisminga „Loreto Dievo Motina“, priskiriama Pietro Berretini da Cortonos aplinkos dailininkui. Flandrijos dailininkų pamėgtas sodrias formas ir turtingas faktūras atpažįstame Janno van Boeckhorsto drobėje „Mozės radimas“, nežinomo XVII a. dailininko paveiksle „Kristus Emause“. Efektingam, dekoratyviam Austrijos barokui būdinga Johanno Michaelio Rottmayerio drobė „Lotas su dukterimis“. Gyvenamajai aplinkai artimais šventųjų tipažais ir kraštutine jausmų įtampa išsiskiria ispanų baroko dailininkų paveikslai – Francisco Ximenezo „Šv. Marija Magdalietė“, Juano Rizi „Kunigas su kryžiumi“.
Baroko pradžia Lietuvoje susijusi su jėzuitų ordino veikla ir Katalikų Bažnyčios reforma. XVI a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje Katalikų Bažnyčios globon sugrįžo dauguma įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės didikų. Atsivertimų banga paskatino gausias bažnyčių ir vienuolynų fundacijas. Ypač dosniai buvo remiami vienuolynai, kurių skaičius nuo 36 XVI amžiuje išaugo iki 329 XVIII amžiaus pabaigoje. Daugelis vienuolijų, pirmiausia jėzuitų, turėjo savų profesionalių architektų ir dailininkų. Dosnūs ir ambicingi fundatoriai taip pat rūpinosi, kad jų statydinamų šventovių dekoras prilygtų europiniam menui. Pacų, Sapiegų ir kitų didikų pakviesti XVII a. Lietuvoje dirbo talentingi italų dailininkai. XVIII a. sustiprėjo ryšiai su Vokietijos, Austrijos meno centrais.
Vienuolynų bažnyčių dekore daug vietos buvo skiriama vienuolijų steigėjams ir žymiausiems šventiesiems. Katalikams, skirtingai nuo protestantų, aukštinant Švč. Mergelę Mariją, daugelis XVII-XVIII a. Lietuvos šventovių pasipuošė Dievo Motinos paveikslais, kurių ne vienas išgarsėjo malonėmis: Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Pivašiūnų, Tverų, Linkuvos ir kt. Per Katalikų Bažnyčios reformą sustiprėjo šventųjų kultas. Lietuvoje ypač populiarūs buvo Šv. Antano, Šv. Kotrynos, Šv. Barboros, Šv. Jono Nepomuko ir, be abejo, Lietuvos globėjo šv. Kazimiero atvaizdai.
Iš didelio ir įvairaus Lietuvos baroko paveldo ekspozicijoje pristatomi Simono Čechavičiaus altoriniai paveikslai, sukurti Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos, jėzuitų Šv. Ignoto, vizitiečių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioms, nežinomų Vilniaus bei provincijos dailininkų drobės ir skulptūros, kadaise puošusios įvairias Lietuvos bažnyčias.
Ikonos
Rytų Bažnyčia (stačiatikiais) Lietuva susidūrė dar prieš krikštą – Stačiatikių Bažnyčiai priklausė rytinėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse gyvenę slavai. XVII a. pab.-XVIII a. Lietuvoje apsigyveno daug rusų sentikių. Dar daugiau stačiatikybę išpažįstančių rusų kolonistų į Lietuvą atsikėlė po 1863 m. sukilimo numalšinimo, carinei Rusijai vykdant katalikybės slopinimo ir krašto rusinimo politiką.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 50 sentikių maldos namų, 41 stačiatikių cerkvė ir Vilniaus Šv. Dvasios vienuolynas. Rytų apeigų katalikams (unitams) grąžinta Švč. Trejybės bažnyčia Vilniuje.
Stačiatikių liturgija ir bažnytinis menas remiasi bizantiškąja tradicija. Stačiatikiai nepripažįsta skulptūrų, tačiau šventovių puošybai mielai naudoja tapybą. Populiariausia ir labiausiai mėgstama tapybos sritis yra ikonos. Per ilgus amžius nusistovėjęs ir bažnyčios autoritetu patvirtintas kanonas reglamentuoja jų siužetus, šventųjų vaizdavimo būdą ir net tapybos technologiją.
Kristus dažniausiai vaizduojamas kaip rūstus pasaulio valdovas – Visavaldis (gr.-Pantokrator). Šventųjų užtarimo idėja perteikiama Meldimo (gr.-Deēsis) kompozicijomis, kurių centre vaizduojamas Kristus, o šonuose – į jį besikreipiantys Švč. Dievo Motina, Šv. Jonas Krikštytojas ir kiti šventieji. Ypatinga pagarba Stačiatikių Bažnyčioje skiriama Švč. Dievo Motinos atvaizdams. Religinėje literatūroje minima apie 700 skirtingų pavadinimų Švč. Dievo Motinos ikonų. Seniausias ir iškilmingiausias ikonografinis tipas yra Kelrodė (gr.-Hodegetria). Jame Marija vaizduojama frontaliai, viena ranka glaudžianti Kūdikį Jėzų, kita rodanti į jį, o Jėzus dešine ranka laimina žmoniją. Motinos ir sūnaus meilę išreiškia intymesnė, švelnesnė Myluojanti (gr.-Eleusa, rus.-Umilienijie). Ne mažiau populiarios Švč. Dievo Motinos Ženklo ikonos, primenančios Jėzaus įsikūnijimą.
Svarbų vaidmenį stačiatikybėje vaidina šventųjų kultas – bažnytiniame kalendoriuje minima per 5000 šventųjų. Šv. Floras ir Lauras laikomi arklių ir arklininkų globėjais, Šv. Dmitrijus Solunietis padeda kovose su priešais, Šv. Mikalojus (rus.-Nikolaj) globoja keliauninkus, žemdirbius, našlaičius ir vargšus, į Šv. Panteleoną kreipiamasi susirgus. Įvairių siužetų ikonų pakraščiuose dažnai nutapomi užsakovų globėjų atvaizdai.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ikonų tapyba turėjo savitą stilistiką, kurioje persipynė Rytų ir Vakarų dailės bruožai. LDK ikonų tapytojai daug laisviau traktavo kanonines kompozicijas, naudojo vietinį tipažą, liaudies ornamentus, buities detales.
Stačiatikių plėtota ikonų tapybos tradicija veikė ir katalikiškąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailę, suteikė jai savitų bruožų.
Parengta pagal Lietuvos dailės muziejaus Ryšių su
visuomene centro pateiktą informaciją.

Atviri. Artimi. Įkvepiantys

Bendradarbiaukime

+370 5 2790918 labadiena@museums.lt

Arba užpildykite šią formą:

Į viršų